Lengva žadėti, kad bus sunaikintos monopolijos, išvaikyti oligarchų klanai. Sunkiau tai padaryti. Prezidentė Dalia Grybauskaitė turės pirma išsiaiškinti, ką būtent nori naikinti ir vaikyti.
„Viduriniojo sluoksnio neturime, monopolizavome ūkį, leidome monopolijoms užsiauginti didžiulį apetitą ir praktiškai eksploatuoti arba engti mūsų piliečius“, − birželį tvirtino dabar jau šalies prezidentė D. Grybauskaitė.
Už ūkio demonopolizaciją ir politinės oligarchijos likvidavimą pasisakanti D. Grybauskaitė neišgalvojo nieko originalaus. Jos balsas nebuvo šauksmas tyruose – panašius dalykus skandavo dauguma kitų kandidatų į prezidento postą.
Kapitalizmo problema
Kapitalizmo citadelėje JAV monopolijų grėsmė rinkos laisvei, valstybės bei nacijos interesams buvo suvokta XIX a. pabaigoje.
Dar 1890 metais JAV Kongresas priėmė Shermano aktą, kurį mielai cituoja ir Lietuvos antimonopolinių nuostatų kūrėjai. Aktas draudžia monopolizuoti rinką ir netgi bandyti tai daryti. Draudžiama grobuoniška kainų politika, kuria siekiama pašalinti iš rinkos konkurentus. Atsakomybė už tokius veiksmus kyla, jeigu prekės parduodamos žemesne kaina nei trumpalaikės vidutinės kintamosios išlaidos ir taip mėginama sužlugdyti kitus rinkos dalyvius.
Šį įstatymą JAV Vyriausybė sugebėjo 1998 metais pritaikyti net tokiam pasauliniam monstrui kaip korporacija „Microsoft“, kuri po ilgo bylinėjimosi buvo pastatyta į vietą.
Kenčia eiliai žmonės
Nuo monopolijų siautėjimo galiausiai nukenčia vartotojai. Europos statistikos agentūra „Eurostat“ pranešė, kad Lietuva yra tarp 10 pigiausių Europos šalių. Palyginus 2,5 tūkst. prekių ir paslaugų kainas 37 Europos šalyse, paaiškėjo, kad pigiausia šalis yra Makedonija, o brangiausia – Danija. Lietuva – trečia nuo galo. Tiesa, minėtose šalyse žmonių pajamos skiriasi kaip dangus ir žemė.
Vis dėlto yra dalykų, už kuriuos mokame brangiai, netgi brangiausiai tarp Baltijos šalių. Pavyzdžiui, degalai. Dar pernai gruodį, prieš įsigaliojant naujiems akcizams, Lietuvoje degalai buvo pigiausi tarp Baltijos valstybių, dabar – atvirkščiai. Tokią svarbią įmonę kaip „Mažeikių nafta“ turinčios Lietuvos vartotojai už degalus moka brangiausiai regione.
Ekspertai matyti nenori
Lietuvoje, valdant įvairioms partijoms, tapo įprasta manyti, kad geriausia politika yra valdžios nesikišimas. Netrūksta ir tokio „mokslinio liberalizmo“ garbintojų.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Žilvinas Šilėnas pripažįsta, kad susidariusios monopolijos gerokai tuština šalies vartotojų kišenes, bet aiškina, kad gryna monopolija šalyje yra tik viena. „Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos monopolijos neturime, nors dažnai galima išgirsti atvirkščiai. Ten yra susidariusi didelė rinkos koncentracija, bet ne monopolijos“, − sakė jis savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“.
Kaip gryniausią monopoliją Lietuvoje ekspertas nurodė įmonę „Lietuvos geležinkeliai“. „Kitų negalima vadinti monopolijomis teorine prasme – jie yra patys stambiausi tiekėjai arba gamintojai, bet vis tiek ne vieninteliai. Pavyzdžiui, Ignalinos atominė elektrinė, „Lietuvos energija“ ir kitos. Yra monopolinių valstybės įstaigų, pavyzdžiui, Registrų centras.
Monopolija savaime nėra blogybė. Blogai, kai jos kuriamos dirbtinai. O kas Lietuvoje kuria monopolijas? Valstybė. Kai dirbtinai sukuriamos tokios sąlygos, kad stambiausiems gamintojams ar tiekėjams negalėtų atsirasti konkurentų, monopolijos ir užima visą rinką. Turėtume labiau koncentruotis ne į monopolijų kūrimąsi, kuriam dabar skiriama tiek dėmesio, bet į jų nekūrimą, tai yra valstybė neturi niekam sudaryti išskirtinių sąlygų“, − aiškino Ž. Šilėnas.
Valdžios pagalbos ranka
Daugelis politikų dėl to, kas vadinama ūkio monopolizavimu, linkę kaltinti neveiklią Konkurencijos tarybą. Populizmas ir sveiko proto trūkumas kartais paskatina bandyti net Seimo nutarimais reguliuoti prekybos centrų antkainius.
Didžiausiu Lietuvos galvos skausmu tampa ne tradiciniai karteliai arba dėl dalyvių susitarimo atsiradę rinkos iškraipymai. Pastarasis dalykas Lietuvoje aktualiausias viešųjų pirkimų srityje, kur sukasi apie 13 mlrd. litų. Vieša paslaptis, kad dalis žaidėjų iš anksto suderina pateikiamus siūlymus ir dalijasi teritorijas. Paradoksas, tačiau reikalavimų griežtinimas, šūsnys pažymų, taip pat nurodymas, kad tiekėjas jau turi būti atlikęs milijoninius sandėrius, tik dar labiau varžo naujokų galimybes konkuruoti dėl stambesnių užsakymų.
Konkurencijos tarybos duomenys formaliai patvirtina ir LLRI pamėgtą teiginį, kad prekybos centrai Lietuvoje mažiau sukoncentravę rinką negu kitose Europos Sąjungos valstybėse. Tik štai rasti nedidelę maisto prekių paduotuvę daugumoje Vilniaus mikrorajonų tampa nebeįmanoma. Net „nelabai koncetruojantys“ prekybos centrai jas išgujo padedami valdžios, kai buvo leista statyti prekybos milžinus ir miestų centruose.
Natūralios ėdžios
Kitas dalykas − daugiausia pinigų Lietuvoje nugvelbiama ten, kur monopolijos yra tarsi natūralios ir kur prie jų „aptarnavimo“ politiniu sprendimu prileidžiami tam tikri veikėjai.
Energetika − sritis, kur rinka iškreipiama ir pinigų prisigrobiama ne konkurentus pjaunant kainomis ar karteliniais susitarimais, o neleidžiant atsirasti konkurencijai. Puikiausias pavyzdys − Vilniaus šilumos vartotojų apiplėšimas. Pernai gerokai pigo dujos, tačiau sostinės gyventojai to nepajuto. Atpigimą kaip pelną suvalgė „Rubicon group“ priklausanti „Vilniaus energija“.
Sritys, kuriose išskirtines pozicijas ir galimybes pelnytis gauna privačios tarpininkų įmonės, iš viso nėra Konkurencijos tarybos žinioje ir labiau priklauso nuo politinių spendimų.
Tarkime, bendrovė „Dujotekana“ pasiima dalį dujų vartotojų sumokamų pinigų vien už tai, kad yra. Ji gali tai daryti, nes tokią situaciją sukūrė politikai. Pagal formalius požymius ir LLRI logiką „Dujotekana“ nėra monopolininkė. Gal šiuo atveju geriau tiktų žodis „parazitavimas“. Į kovą dėl lengvų pinigų, kaip rodo ir atlikti parlamentiniai tyrimai, įtraukiami aukšti pareigūnai, ištisi politiniai sluoksniai. Dalis šių lengvai gautų milijonų išleidžiama korupcijai, kuri slopina politinę valią žaboti monopolininkų apetitą.
Vakarų skirstomieji tinklai (VST), Rytų skirstomieji tinklai (RST), „Lietuvos energija“, kitaip nei mėgina aiškinti LLRI žyniai, nėra kokios nors „koncentracijos“, kurios plėtojosi ir užgrobė rinką. Valdiškų elektros skirstymo tinklų išskaidymas į VST ir RST monopolijos nepanaikino ir nesumažino nė per nago juodymą. Abi įmonės, kurių viena buvo pusvelčiui atiduota privačiai „NDX energijai“, tarpusavyje niekuo ir nė kiek nekonkuruoja.
Kad ir kiek po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo pabrangtų elektra (šaltinių Valstybės saugumo departamente duomenimis, juodžiausias scenarijus – 80 ct už kilovatvalandę galutiniam vartotojui), niekas negalės tos elektros nusipirkti iš kito pardavėjo ar pasirinkti kitą tiekėją.
Nesuvokiama kvailystė
Lietuvoje yra ir labai specifinių, atviru absurdu atsiduodančių monopolizmo reiškinių. Antai valstybės bendrovė Lietuvos radijo ir televizijos centras (LRTC), turinti valdžios suteiktą monopolį retransliuoti televizijų laidas analogine sistema, savavališkai kelia kainas net sunkmečiu. Ne tik komercinėms stotims, bet ir nacionaliniam transliuotojui, kurio finansavimas mažėja.
Padėtis visiems žinoma ir visus tenkina. Susisiekimo ministras liberalas Eligijus Masiulis, kurio institucijai pavesta kontroliuoti LRTC ir skirti jo vadovą, paliko poste tokią praktiką išplėtojusį įmonės direktorių Algirdą Vydmontą, nors jo kadencija baigėsi. Dėl minėtos veiklos nacionalinis transliuotojas priverstas retinti programų tinklelį, dalis žmonių netenka darbo. Maža to, iš šio plėšikavimo LRTC iš dalies finansuoja milijoninį bevielio interneto „Mezon“ diegimo projektą.
Prezidentės galimybės
Oficialiai šalyje rinkos priežiūrą vykdančios ir su monopolijomis kovojančios Konkurencijos tarybos vadovą premjero teikimu šešeriems metams skiria prezidentas. D. Grybauskaitės patarėjas ekonomikos klausimais Nerijus Ūdrėnas čia įžvelgia pagrindines galimybes įgyvendinti garsiai deklaruotą demonopolizacijos siekį.
„Bus atliekama tarybos veiklos analizė, juolab kad netrukus baigiasi jos vadovo kadencija“, − užsiminė patarėjas. Pasak jo, kai kurių veiksmų jau imtasi: neseniai pakoreguoti tarybos veiklą reglamentuojantys įstatymai. N. Ūdrėno nuomone, tai ne vienintelis svertas, galintis padėti stabdyti monopolijų siautėjimą, tačiau konkrečių būdų nurodyti negalėjo. Patarėjas pripažino, kad prezidentūra nei gali, nei rengiasi analizuoti rinkų monopolizavomo tendencijas. „Mes esame daugiau Konstitucijos garantas, tai ne mūsų funkcija“, − tvirtino jis.
Tuo pat metu prezidentės pagalbininkas sakė, kad reikia naikinti tikrai egzistuojančius perteklinius administracinius suvaržymus, kurie esą ir lemia, kad dalis prekių Lietuvoje yra brangesnės nei aplinkinėse rinkose. Konkrečių pavyzdžių patarėjas neminėjo, apie akcizų politiką net neužsiminė. Demonopolizavimą jis kažkodėl susiejo pirmiausiai su Saulėlydžio ir Saulėtekio komisijų veikla, iš kurios prezidentūra, jo žodžiais, tikisi daug.
Prezidentė savo rankose turi du svertus – institucijų vadovų paskyrimą ir įstatymų iniciatyvos teisę. Pirmąja ji gali pasinaudoti skirdama ne vien tiesioginį rinkos prižiūrėtoją . Jos žinioje – Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovai, Valstybės kontrolierius.
Kol kas vienintelis realus veiksmas – moralinis prezidentės spaudimas, davęs bent jau išoriškai patrauklų rezultatą: nuo vienos iš dviejų kėdžių nulipo Virginijus Poderys. Jis buvo ir elektros tiekėjus vienijančio monstro LEO LT stebėtojų tarybos pirmininkas, ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) vadovas. Kol kas tai viskas, kuo galima pasidžiaugti.
Įstatymų leidybos idėjos kol kas neišsakytos. Kyla abejonių, ar, kalbėdama apie monopolijų naikinimą, D. Grybauskaitė tiksliai žinojo, ką būtent turi omenyje. Vartotoją kol kas slegia grobuoniška akcizų politika, gniaužia korumpuotų monopolijų žnyplės. Tarpininkus meiliai šerianti valstybė nesurinktas pajamas bando atgauti didindama mokesčius.
TIK FAKTAI
Rusijos monopolininkei „Gazprom“ mažinant kainas, tarpininkė „Dujotekana“ dujas pardavinėjo po 1490 litų už kubinį metrą praėjusių metų spalį ir tik po 974 litus šių metų vasarį. O dar praėjusią vasarą „Vilniaus energijai“ VKEKK leido padidinti kainą vartotojams Vilniuje net 53 proc.
Seimas tik prieš porą savaičių įstatymo pataisomis pagaliau numatė ne didesnę kaip 5 proc. dujininkų pelno normą. Anksčiau dujininkų antpelniui buvo nustatyta 15 proc. riba.
Sprendimas, kad kainos vartotojams bus perskaičiuojamas kas pusmetį, irgi priimtas tik pasibaigus šildymo sezonui.
Lenkijoje benzino akcizas 1000 litrų degalų yra 1191 litas.
Estijoje – 1239 litai.
Latvijoje – 1322 litai.
Lietuvoje – 1500 litų.
