Gruodį Lietuvoje viešėjęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, atsakė ir į klausimą, ar Ukrainai nevertėtų labiau remti senuosius Krymo gyventojus totorius, siekiant, kad Kryme nepasikartotų Pietų Osetijos scenarijus, nes Rusija jau dalija ten gyvenantiems savo tautiečiams Rusijos pasus. Perskaitęs V.Juščenkos atsakymą, Krymo totorių Medžliso narys, užsienio reikalų skyriaus vadovas Ali Hamzinas atsiuntė „Lietuvos žinioms“ šį laišką, kurį spausdiname kiek sutrumpintą.
„Atsakydamas į klausimą Ukrainos prezidentas pareiškė, kad Pietų Osetijos įvykiai Kryme nepasikartos. V.Juščenka aiškino taip: "Krymo totorių sugrįžimo sąlygos buvo aptartos paskelbus Ukrainos nepriklausomybę. Krymo totoriai vis labiau įsilieja į Ukrainos visuomenę. Manau, šiandien Kryme nėra problemų, kurių nebūtų galima išspręsti jame gyvenančių tautų pastangomis. Bėda ta, kad vietos valdžia ne visada nori spręsti susikaupusias problemas pagal Ukrainoje galiojančius įstatymus ir neretai veikia kaip vienas iš destabilizavimo veiksnių. Ne paslaptis, kad tai pats sudėtingiausias regionas politiniame Ukrainos žemėlapyje, todėl svarbiausias valdžios uždavinys - užkirsti kelią galimoms provokacijoms. Mes darome viską, kad to išvengtume“.
Išgirdusi tokį atsakymą Europos Sąjunga (Lietuva - ES narė) gali padaryti išvadą, kad Ukrainoje nėra grįžtančių Krymo totorių integracijos į Ukrainos visuomenę sunkumų, o Ukrainoje veikiantys įstatymai atsižvelgia į Kryme egzistuojančias problemas, tarp kurių yra ir nacionalinis deportuotų Krymo totorių klausimas. Yra tik viena bėda - vietos valdžios pozicija, tampanti ir pagrindiniu destabilizavimo veiksniu regione.
Galima sutikti, kad sprendžiant nacionalinį Krymo totorių klausimą vietos valdžia veikia kaip destabilizuojantis veiksnys tinkamai nesirūpindama totorių integracija į Ukrainos visuomenę. Juk nuo Krymo valdžios kompetencijos ir geros valios iš esmės priklauso deportuotų žmonių pilietinių teisių atkūrimas. Ji turi rūpintis, kad repatriantams būtų skiriama žemės, taip pat tokiomis sritimis kaip totorių kultūra, jų religinių teisių užtikrinimas, atstovavimas vietos valdžios organuose.
Visos šios problemos iš tiesų tinkamai nesprendžiamos, bet pirmiausia dėl nesuprantamos Kijevo pozicijos Krymo totorių atžvilgiu. Praėjus beveik 20 metų, kai subyrėjo SSRS, Ukrainoje taip ir nepriimti įstatymai, kurie garantuotų Krymo totorių kaip tautos atgimimą Ukrainoje. Dabartiniai Ukrainos įstatymai, pavyzdžiui, susiję su Krymo totorių žemės išdalijimu, buvo priimti neatsižvelgiant, kad į Krymą sugrįš senieji gyventojai totoriai, todėl didžioji dalis repatrijavusių totorių liko be žemės.
Krymo totorių nepaliečia ir 1991 metais priimtas įstatymas "Dėl politinių represijų aukų Ukrainoje reabilitavimo". Toks Kijevo požiūris į mūsų nacionalinę problemą per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį leido Krymo valdžiai ignoruoti totorius. Dėl to šios tautos diskriminavimas Ukrainoje jau tapo chronišku reiškiniu. Taigi padėtį šiame regione lygiaverčiai destabilizuoja ne tik autonominė vietos, bet ir centrinė Kijevo valdžia, nerodanti nei politinės valios, nei ryžto, kad priimtų atitinkamus įstatymus, susijusius su deportuotais senaisiais Krymo gyventojais.
Dar daugiau - kai tarp vietos valdžios ir savo teisių siekiančių Krymo totorių kyla konfliktinė situacija, Kijevas visuomet palaiko vietos valdžią. Geriausias to pavyzdys - Krymo totorių diskriminavimas neskiriant jiems žemės Simferopolyje pagrindinei mečetei pastatyti. Po ilgų teisminių ginčų tarp Krymo muftijaus ir Simferopolio miesto tarybos paskutinį žodį 2008 metų gruodžio 11 dieną tarė Ukrainos Aukščiausiojo Teismo Ūkio reikalų teismo rūmai priimdami totoriams nepalankų sprendimą. Dėl to Kryme kilo nepaprastai didelė įtampa, galinti turėti neprognozuojamų pasekmių.
Gruodžio 29 dieną Krymo musulmonų Dvasinė valdyba buvo priversta kreiptis į visuomenę bei „paraginti generalinį prokurorą ir Ukrainos prezidentą pasinaudoti jiems Konstitucijos suteikiamomis teisėmis sustabdyti atvirą vietos valdžios Krymo totorių, kurie yra Ukrainos piliečiai, diskriminavimą“. Todėl dabar prasidėjus naujiesiems metams Krymas, galima sakyti, atsidūrė prie neprognozuojamų įvykių, nuo kurių priklauso pusiasalio ir valstybės stabilumas, slenksčio.
Prezidento L.Kučmos laikais sklandžiai vykusios konsultacijos tarp Krymo totorių bendruomenės ir centrinės valdžios paskatino totorius sugrįžti į Krymą, tačiau prezidentu tapus V.Juščenkai padėtis pasikeitė. Nuo 2005 metų pastebimas atviras Ukrainos valdžios priešinimasis deportuotų Krymo totorių grįžimui iš Uzbekistano, kur 1944 metais buvo išgabenta didžioji mūsų tautos dalis. Šiandien Ukraina nevykdo repatrijavusiems Krymo totoriams duotų įsipareigojimų, apibrėžtų tarptautine Biškeko sutartimi, kurią Ukraina ratifikavo 2004 metų vasario 18 dieną įsipareigodama atkurti deportuotų žmonių ir nacionalinių mažumų teises.
Prezidento siūlymas spręsti Krymo problemas bendromis jame gyvenančių tautų pastangomis skamba keistai, nes, pavyzdžiui, rusakalbiai Krymo gyventojai tradiciškai yra neigiamai nusistatę dėl Krymo totorių teisių atkūrimo. Todėl manau, kad prezidentas aiškiai neatsakė į klausimą apie Krymo totorius ir slepia nuo europiečių tikrąją jų padėtį Kryme ir Ukrainoje taip visus klaidindamas. Įžvelgiamas jo noras suversti visą kaltę vietos valdžiai, kad atsakomybės išvengtų centrinė Kijevo valdžia.
Stebina ir tai, jog Ukrainos prezidentas yra toks tikras, kad Kryme nepasikartos Pietų Osetijos scenarijus. Rusijos interesai Kryme jaučiami visur ir ją atvirai palaiko prorusiškai nusiteikusios visuomeninės organizacijos. Nors Krymo valdžia ir slepia prorusiškas nuotaikas, praėjusį rugpjūtį ji pareiškė, kad reikia pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę.
Ukrainos liaudies deputatas Mustafa Džemilevas mano, kad tokia Krymo parlamento pozicija susidarė dėl to, kad pusiasalyje praktiškai nėra proukrainietiškos politikos. Radijo stočiai „Deutsche Welle“ jis sakė: "Šiuo metu Kryme veikia labai daug prorusiškų organizacijų, atvirai pasisakančių prieš Ukrainą. Veikia ir neteisėtos kazokų formuotės." Jo teigimu, Krymo parlamento reikalaujama autonomija turi nuskambėti Kijevui kaip pavojaus signalas, kad jis pagaliau imtųsi pusiasalyje įgyvendinti sistemingą proukrainietišką politiką.
Artimiausiu metu didžiausias Ukrainos valdžios išbandymas bus Kryme atidaromo JAV ambasados Ukrainoje padalinio saugumo užtikrinimas. Abejojame, kad Ukrainos valdžia sugebės tai padaryti, nes 2006-ųjų vasarą būtent Ukrainos teisėsaugininkai nesugebėjo palaikyti tvarkos, o gal ir sąmoningai nuolaidžiavo Feodosijoje prorusiškoms jėgoms, rengusioms mitingus, - dėl to buvo atšaukti bendri su JAV kariniai manevrai „Sea Breeze 2006“. O kai praėjusią vasarą į Kijevą atvyko NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, jį, išlipantį iš automobilio, organizacijos „Bratstvo“ aktyvistai apmėtė „majonezo bombomis“, nes Ukrainos saugumo tarnybos nesugebėjo tam užkirsti kelio.
Greičiausiai prorusiškų jėgų pasipriešinimą pajusime ėmęsi įgyvendinti gruodžio 19 dieną Vašingtone pasirašytą JAV ir Ukrainos strateginės partnerystės chartiją, nes dėl šio dokumento jau šiandien Aukščiausiosios Rados deputatai atvirai grasina rengti protesto akcijas. Neabejotinai 2009-ieji bus išbandymų metai Ukrainai, siekiančiai tapti ES ir NATO nare. Todėl Ukrainos vidaus ir užsienio politikoje turėtų nelikti žalingos ir rezultatų neduodančios dvejopų standartų praktikos, kurios auka ir tapo Krymo totoriai. 95-ųjų Krymo totorių deportavimo metinių išvakarėse Ukrainos politikai turėtų suprasti mūsų nacionalinės problemos sprendimo svarbą ir parodyti politinę valią priimdami įstatymus „Dėl nacionalinių mažumų, išgyvenusių represijas ir deportacijas Ukrainos teritorijoje, reabilitavimo ir teisių užtikrinimo“ bei „Dėl Krymo totorių tautos statuso Ukrainoje“.
