Panašu, kad norint tapti lyderiu reikia būti ir šiek tiek bepročiui.
Bebaimis vadovavimas
Tarp prezidentų, kaip ir tarp eilinių žmonių, yra psichopatų. Atlikus specialių tyrimą paaiškėjo, kad psichopatams būdingas bebaimiškumas yra vienas iš pagrindinių JAV prezidentų sėkmės veiksnių. Vadinamasis bebaimis dominavimas, vienas iš pagrindinių psichopatijos nustatymo kriterijų, padeda šalių vadovams padidinti darbo efektyvumą vadovaujant, įtikinėjant ir sprendžiant krizes.
„Kai kurie psichopatų bruožai gali būti tarsi lazda su dviem galais. Pavyzdžiui, bebaimiškumas gali privesti prie smurto ir nusikalstamumo, tačiau tuo pat metu gali būti naudingas sprendžiant krizę“, – tvirtino tyrimo autorius amerikietis Scottas Lilienfeldas. Pasak jo, vadinamojo bebaimio dominavimo jausmas yra fizinės ir visuomeninės drąsos derinys – tokie žmonės nesutrinka susidūrę su situacijomis, kurių kiti išsigąstų.
Baltųjų rūmų „psichai“
Mokslininkų manymu, didžiausias bebaimis buvo JAV prezidentas Theodore'as Rooseveltas. Nuo jo kiek atsilieka Johnas Kennedy, Franklinas Rooseveltas, Ronaldas Reaganas ir Billas Clintonas. Šiems JAV vadovams „bebaimis dominavimas“ išties pagelbėjo dirbant Baltuosiuose rūmuose. Vis dėlto toli gražu ne visi psichopatiniai bruožai prezidentams gali būti naudingi.
Tyrimas parodė, kad bebaimiškumo atžvilgiu prezidentai yra artimesni psichopatams nei kita populiacijos dalis, tačiau tuo pat metu yra gerokai nutolę nuo psichopatinių ekscesų asocialaus elgesio prasme. Pastaroji savybė prezidentams galėtų būti išties pražūtinga. Tokie vadovai nesugebėtų prisitaikyti prie konkrečios situacijos, vesti derybų bei sėkmingai įtikinėti.
Tyrimo rezultatai patvirtino teoriją, kad psichopatai gali sėkmingai pasiekti savo tikslus. Apie tai jau buvo kalbama psichiatro Nassiro Ghaemi knygoje „Pirmos klasės beprotybė: atskleidžiant ryšius tarp lyderystės ir psichikos sutrikimų“. Joje tvirtinama, kad tokių lyderių kaip Adolfas Hitleris psichikos būklė leido jiems sėkmingai pasiekti savo politinius tikslus.
