Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Andrius Kubilius ir jo draugai daro viską, kad pelnytų ilgus darbo metus opozicijoje.
Nutiks ar nenutiks taip, kad TS-LKD pelnys garbę ketvertą ar aštuonetą metų vėl pasėdėti opozicijoje? Dabartinės Vyriausybės gebėjimas nuteikti prieš save ištisas socialines grupes, nuolat deklaruojama kova su vidaus priešais, klanais, energetiniai eksperimentai veda to link.
Į bet kokią kritiką ar kilusį skandalą reaguojama tradiciškai: pasakojama apie priešų, kurių nuolat daugėja, intrigas. Tiesa, keistas sutapimas – dažniausiai apie užkulisinį spaudimą TS-LKD didvyriams užsimenama tada, kai jiems patiems tenka aiškintis dėl žlugusių projektų, kaip Arvydui Sekmokui, ar verslo ypatumų, kaip Dainiui Kreiviui.
Erzinimas – neatsiejama dalis
Pensijų ir socialinių išmokų mažinimas, mėginimas išgręžti sausą skudurą ir įvesti privalomojo sveikatos draudimu pavadintą pagalvės mokestį, nuolatinis aiškinimas, kad visi per prabangiai gyvena. Fikcijų, vadinamų „nacionaliniais susitarimais“, „energetikos strategijomis“ ir panašiais didingais vardais kūrimas. Tai tik dalis dabartinės Vyriausybės prekės ženklų.
Kai žmonės pašiurpo nuo milžiniškų sąskaitų už šildymą, premjeras atsakė, kad jo tokios sumos nestebina. Ir dar atvirai pasityčiojo, patardamas vos galą su galu suduriantiems gyventojams bėgti į bankus, imti paskolas ir atnaujinti būstus pagal jo sugalvotą tvarką. Kitą dieną sušauktame pasitarime jis pareiškė nerimaująs ne dėl sąskaitų, o dėl to kylančio nepasitenkinimo jomis. Maža to, prabilta apie planus atsisakyti savanoriškumo principo ir bet kuria kaina priversti už renovaciją mokėti visus, nustatant privalomas įmokas į renovacijos fondą.
Apie „tautos eroziją“ prieš pastaruosius Seimo rinkimus daug kalbėjusi A. Kubiliaus Vyriausybė taip pat daro viską, kad iš Lietuvos tiesiog išvarytų mokytis norintį jaunimą. Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokestį nutarta užkrauti ir studentams. Kaip pastebi Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Olga Suprun, kartu su mokslą iki debesų pabranginusia aukštojo mokslo reforma, PSD mokesčio perkėlimas ant studentų pečių gali dar labiau paskatinti juos vykti mokytis svetur.
„Manau, toks Vyriausybės požiūris į PSD mokestį yra studentus diskriminuojančios „reformos“ tąsa. Studentai juk surūšiuoti į dvi kategorijas: nemokantys už mokslą ir mokantys. Už mokslą mokantys studijuoja daug blogesnėmis sąlygomis: jie turi imti paskolas arba patys susimokėti už studijas apytikriai 4-19 tūkst. litų per metus. O studijuojantys valstybės finansuojamose vietose, už mokslą nemoka. Dabar už valstybės finansuojamus studentus norima valstybės lėšomis dar ir PSD mokestį sumokėti, o nuo mokančių už mokslą, devynis kailius nudirti. Manau, tai neteisinga. Dalis žmonių būtent dėl neteisybės emigruoja iš Lietuvos“, – teigė ji.
Ekspertai vienu balsu tvirtina, kad monetarinė nauda iš šio sumanymo bus menka, tačiau A. Kubilius tiesiog negali sustoti.
Nuo premjero neatsilieka ir švietimo ministras Gintaras Steponavičius. Liberalų sąjūdžio deleguotam ministrui sekasi siutinti ne tik studentus, bet ir pedagogus. Neseniai jis apsijuokė viešai prifantazavęs apie vidutinį mokytojų atlyginimą, kuris neva siekia 2 700 litų. Sugebėjimas vienu sakiniu įgyti daugybę priešų – vienas esminių šios Vyriausybės bruožų.
Vienas švietimo darbuotojų, profesinės sąjungos lyderių Eugenijus Jesinas sako negalįs suvokti tokio absurdiško kalbėjimo. „Manau, kad tai viešųjų ryšių akcija. Ji dar labiau nevykusi nei ankstesnių ministrų, kurie mėgdavo papasakoti apie lobstančius mokytojus. Žmonės ir šiaip sudirgę dėl krizės, o čia dar tarsi tyčiojamasi“, – stebėjosi jis.
Dar vieną žmonių įniršį keliantį įprotį yra nurodęs politologas Vytautas Radžvilas. Pasak jo, kalbant apie krizės valdymą aiškinama, kad visi turi taupyti ir taip motyvuojamas socialinis žiaurumas. Derėtų prisiminti ir progresinį mokestį, kuris yra normalus bet kurios civilizuotos šalies mokesčių sistemos elementas. A. Kubiliaus ir jo kompanijos politikoje solidarumą pirmiausia turi rodyti studentai, pensininkai ir bedarbiai.
Įstrigę projektai – priešų apsuptyje
Vienu metu skelbiant karus ir su nepakankamai solidariais „išlaikytiniais“, ir su oligarchais, daugeliui gigantiškų projektų nelieka laiko ir išteklių. Politologės Mortos Vidūnaitės nuomone, konservatorių laukia didysis išbandymas, nes svarbiausi su krize susiję sprendimai jau priimti, galima užmigti ir pasiduoti valdžios pagundoms.
„Juk pastarąjį kartą, kai konservatoriai buvo valdžioje 1996–2000 metais, korupcijos ir kitokių skandalų netrūko. Klausimas, ar konservatoriai tikrai padidins energetinį saugumą, kurį laiko prioritetu, bet kurio jiems nesiseka kurti taip sparčiai, kaip iš jų buvo laukta“, – sakė politologė „Balsas.lt savaitei“.
Išskyrus nesibaigiantį skandavimą apie krizės valdymą ir Lietuvos išgelbėjimą nuo bankroto (kaimynystėje nebankrutavo nė viena šalis), pasigirti išties galima nedaug kuo. Jau minėtos kovos su priešais ir klanais, kurios primena arba kovos imitavimą, arba tiesiog saviškių aprūpinimą šiltomis vietomis, gerokai sulėtino daugelio svarbių energetinių projektų vykdymą.
Padėtis energetikos ūkyje, kuris ir gamina žmones kraupinančias sąskaitas, jokių realių proveržio ženklų lyg ir nežada.
Suskystintų dujų terminalo statybai vėl iš naujo ieškomas konsultantas, kuris kitąmet pasakys ar parašys, kaip jį pastatyti. Atominės elektrinės projektas miglotas. Į šalia dygstančią Kaliningrado atominę elektrinę žiūrima neaišku kaip: čia parėkaujant apie gresiančią energetinę okupaciją, čia kartojant, kad rusų atominiai planai – blefas.
Kad būtų dar daugiau priešų ir daugiau fronto linijų, pasistengė ir energetikos ministras A. Sekmokas. Jo sprendimu, nuo metų pradžios visi šalies elektros energijos vartotojai -gyventojai ir įmonės - moka maždaug 2 centais didesnį nei pernai mokestį už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP) - už kiekvieną suvartotą kilovatvalandę papildomai tenka sumokėti 6,01 cento. Maža to, VIAP mokesčiu apmokestintos ir nedidelio galingumo bei elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminančios jėgainės, kurios anksčiau nuo jo buvo atleistos. 85,71 mln. litų iš šių lėšų nubyrės termofikacinių elektrinių, nors konservatoriai pastoviai pasakojna apie didvyriškas pastangas mažinti energetinę priklausomybę nuo rusiško kuro.
A.Sekmokas tai, kaip konservatoriams labai įprasta, irgi motyvuoja solidarumo reikalavimu ir tuo, kad jėgaines turinčios įmonės gali gauti elektros energiją, jei joms reikės, nors ir nesinaudoja ja dabar. Įmonėms užprotestavus, vėl imta verkti, kad klanai priešinasi esminėms ir labai naudingoms pertvarkoms.
Kova su „valstybininkų“ klanu baigėsi nei šiaip, nei taip – garsiosios dvylika Valstybės saugumo departamento pažymų, nepaisant TS-LKD priešrinkiminių pažadų ir dar vėliau keltų puslų, liko nepaviešintos.
Pragmatizmas ar tiesiog blaškymasis?
Šalia kovos su išlaikytiniais, išlaidautojais ir klanais šalies viduje, vėl imama atidarinėti naujus frontus išorėje. Prieš rinkimus rašę Rusijos sulaikymo strategijas, vėliau ėmę deklaruoti pragmatizmą ir gerą kaimynystę, TS-LKD vadai galop nutarė nesinaudoti pragmatiniu estų bei latvių pavyzdžiu ir paskelbė karą „Gazpromui“, be to, šiuo klausimu ėmė šauktis Europos Sąjungos pagalbos. Kartu užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ir premjeras staiga ėmė viešai smerkti Rusiją už paminklą, pastatytą dar 2007 metais.
Politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika nelaiko atsitiktinumu, kad užsienio spaudoje prabilta apie nelabai prognozuojamą Lietuvą. „Reikia tiesiai kalbėti apie bet kokios užsienio politikos nebuvimą. Kaip nesutikti su vertinimais, kad šalis ir jos politika tampa neprognozuojama. Kokia iš tokio „pragmatizmo“ nauda? Atrodo, kad net nesuvokiama, jog kol neturime dujų tiekimo alternatyvų, mūsų dujų kainos ir sąskaitos už šildymą priklauso nuo santykių su Rusija, o ne nuo kokių nors direktyvų, ypač uolaus vykdymo. Nedrįsčiau tvirtai teigti, bet galbūt tai dar vienas triukas prieš rinkimus konservatorių elektoratui mobilizuoti, beprasmiškais veiksmais erzinant tą patį „Gazpromą“, o paskui vėl rėkiant, kad „rusai eina“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“.
Dėl gebėjimo lygioje vietoje priskaldyti malkų nuogąstauja ir M. Vidūnaitė. „Tikėkimės, kad užsienio reikalų ministras A. Ažubalis ir prezidentė Dalia Grybauskaitė nesusikirs tarpusavyje per pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje. Turint galvoje abiejų karštoką būdą, jie gali vėl ką nors neapgalvoto pasakyti. Tai nepaveiktų ištikimų konservatorių gerbėjų, bet abejojančiuosius gali padaryti priešininkais, nes Lietuvos įvaizdis – aktualus, gal net skaudokas mūsų visuomenei klausimas, ypač labiau išsilavinusiam elektoratui“, – įsitikusi politologė.
Daug lemsiantys rinkimai
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis „Balsas.lt savaitei“ teigė, kad svarbiausiu TS-LKD politinių perspektyvų indikatoriumi taps net ne reitingų dugne apsikasusio premjero nepopuliarumas, o konkretūs artėjančių savivaldos rinkimų rezultatai. „Pavasarį numatytas TS-LKD suvažiavimas. Jame, atsižvelgiant į tai, kiek skaudūs bus konservatoriams rinkimų rezultatai, gali kilti klausimų dėl vadovybės. Tada ir pamatysime, kaip TS-LKD ketina spręsti įvaizdžio problemas“, – priminė jis.
L. Bielinis sakė nesiimąs spręsti, ar populiari, taip pat karą su visų tipų priešais deklaruojanti prezidentė D. Grybauskaitė iki galo remtų ministrą pirmininką A. Kubilių, jei tai kenktų jos populiarumui. „Prezidentės reitingai svyruoja nesmarkiai. D. Grybauskaitei kol kas pavyksta būti tarsi nuošalėje net tada, kai ji pritaria sprendimams, už kuriuos premjeras keikiamas. Jos raginimai plėsti koaliciją lyg ir pritilę. Manau, daug lems tai, ar opozicijai pavyks interpeliacija dar bent porai ministrų“, – sakė politologas.
Politologė Morta Vidūnaitė teigia nesanti tikra ar konservatoriams gresia ilgi metai opozicioje, nors taip ir gali nutikti. „Visiškai įmanoma, kad atsitiks tai, kas atsitiko Latvijoje, ir Lietuvos žmonės pratęs konservatorių mandatą. Nepaisant jų visų klaidų, nejautrumo, kažin, ar kitos partijos galėjo pasirodyti valdžioje krizės laikotarpiu geriau nei jie. kol kad šiai vyriausybei pavyko išvengti didesnių korupcijos skandalų. Tačiau iki rinkimų jų dar gali būti. Ministro Kreivio atvejis tarsi kužda apie krizės pabaigą: krizė baigiasi, prasideda skandalai", - dar kartą perspėja ji.
Ar įmanomas vidinis partijos išsidraskymas - taip pat nėra aišku? TS-LKD Tautininkų frakcijos lyderiai Seimo koridoriuose bemaž atvirai teigia planuojantys atsiskirti nuo partijos, prie kurios prisijungė prieš pastaruosius Seimo rinkimus. Tiesa, partijos populiarumo menkumas nebūtinai turi paskatinti jos byrėjimą.
TS-LKD viršūnėlė įsitikinusi, kad į Seimą vis tiek bus išrinkta. Numatomas ribotas mandatų skaičius skatina vidinę konkurenciją tarp likusiųjų nebent ta prasme, kad siekiama tai viršūnėlei įtikti, mėginant užsitikrinti bent šiokių tokių galimybių suteiksiančią vietą sąraše. Tad ketveri ar aštuoneri opozicijos metai ne visiems yra baisiausia perspektyva. Populiarumui ir viešajai nuomonei ir toliau galima atsukti užpakalį. Belieka laukti, ar stipriai rinkėjai į jį įspirs.
