Tektoniniai lūžiai
Nepaisant visų kalbų apie emigracijos stabdymą, Lietuvoje gyventojų ir toliau mažėja: išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, liepos 1 d. šalyje buvo 2 823 618 nuolatinių gyventojų, arba 48 677 mažiau, nei lygiai prieš metus. ES statistikos tarnyba „Eurostat“ prognozuoja, kad po 30 metų mūsų šalyje gyvens vos 2 milijonai žmonių, tačiau demografinės tendencijos tokios, kad ši prognozė po 10 metų jau gali pasirodyti pernelyg optimistinė. Kad ir kaip ten būtų, demografinė krizė didėja visoje Europoje: daugumoje šalių gimstamumas išlieka žemas, o senyvo amžiaus žmonių dalis gyventojų amžiaus struktūroje auga. Prancūzijos leidinio „Atlantico“ apžvalgininkai stebisi, kad ES viešojoje erdvėje nieko nekalbama apie 2050-aisiais įvyksiančią „demografinę Europos savižudybę“.
Gal pasakyta ir per stipriai, bet „Eurostat“ paskelbtos ES demografinės būklės 2050 m. prognozės tikrai kelia nerimą. Pasak specialistų, skirtingai nuo Šiaurės Amerikos šalių, kuriose gyventojų skaičius iki 2050 m. padidės 75 mln. (Pietų Amerikoje – net 150 mln.), Europoje jis linguos vietoje ties 500 mln. riba. Tai reiškia, kad Europos valstybės praras 49 mln. darbingo amžiaus (nuo 20 iki 64 m.) žmonių. Vien tik Vokietijoje iš darbo rinkos pasitrauks 11 mln. gyventojų.
Ispanija ir Italija iki to laiko neteks nuo 7 iki 8 mln. potencialių darbuotojų, Prancūzija praktiškai pasivys Vokietiją, o šią pralenks Didžioji Britanija. Šie skaičiai atrodo dar dramatiškiau globaliame artėjančių demografinių tektoninių lūžių kontekste. Prognozuojama, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius Kinijoje sumažės 38, Japonijoje – 20, Rusijoje – 15 mln. Tuo tarpu Indijos populiacija išaugs 400 mln., ji įsitvirtins kaip didžiausia gyventojų skaičumi valstybė, pralenkusi Kiniją mažiausiai 300 mln. žmonių. Dar liūdesnė padėtis klostysis minėtų šalių darbo rinkoje: iki 2050 m. darbingo amžiaus žmonių Rusijoje sumažės 22 mln., Japonijoje – 20 mln., o Kinijoje – 195 mln.
Didžiausias iššūkis
2015 m. Europoje kilusi migrantų krizė, iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių per Turkiją į ES pradėjus plūsti šimtams tūkstančių pabėgėlių ir ekonominių migrantų, netolimoje ateityje gali pasirodyti tik nereikšmingas įvykis. Demografų teigimu, Afrika tapo sparčiausiai gyventojų skaičiaus požiūriu augančiu pasaulio regionu. Prognozuojama, kad iki 2050 m. Afrikos gyventojų padvigubės, o senstančioje Europoje populiacija sumažės maždaug 4 proc. Pasak ekspertų, tai reiškia, kad šio amžiaus viduryje afrikiečių bus maždaug pusketvirto karto daugiau (2,5 mlrd.) nei europiečių (707 mln.). Dar 1950 m. viskas buvo priešingai: Europoje gyveno dvigubai daugiau žmonių nei Afrikoje.
Demografiniai procesai iš pažiūros lėti, tačiau jie viską keičia iš esmės. Šiandien viena moteris Europoje vidutiniškai pagimdo 1,6 vaiko, Afrikoje – 4,7. Tiesa, dabartinės tendencijos rodo, kad amžiaus viduryje moterys Europoje gimdys šiek tiek daugiau, o Afrikoje – šiek tiek mažiau, tačiau kiekybinis skirtumas išliks milžiniškas.
Didžiausias iššūkis Europos socialinei sanklodai ir ekonomikai bus ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus mažėjimas. Iki 2050-ųjų 60 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų dalis visame pasaulyje išaugs beveik dvigubai ir pasieks 21,5 proc. Šiandien jų yra 12,3 proc. Po 33 metų vidutinis Japonijos gyventojų amžius bus 53, Pietų Korėjos – 54, Vokietijos – 51, Kinijos – 50, JAV – 42 metai. Šiuo metu vidutinis pasaulio žmonių amžius yra 30 metų, XXI a. viduryje jis bus 36 metai.
Mažėjanti darbingų žmonių dalis visuomenėje ir dėl gyventojų senėjimo sparčiai didėjančios išlaidos sveikatos apsaugai ir socialinei rūpybai taps sunkia našta Europos šalių ekonomikai. Šiandien vienam tūkstančiui Vokietijos gyventojų vidutiniškai tenka 52 išlaikytiniai, 2050-aisiais jų bus 83. Italijos atveju šis skaičius išaugs nuo 52 iki 88, Ispanijoje – nuo 47 iki 94.
Spaudimas didėja
Per ateinančius tris dešimtmečius Europos veidas smarkiai pasikeis: būtų per drąsu tvirtinti, kad neatpažįstamai, bet, palyginti su XX a. viduriu, pokyčiai, anot demografų, atrodys dramatiški. Prognozuojama, kad iki šio amžiaus vidurio pirmą kartą naujausių laikų istorijoje krikščionių gyventojų dalis Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje sumažės perpus. Musulmonų gyventojų dalis išaugs maždaug dvigubai – nuo 5,9 proc. šiuo metu iki 10,2 proc. 2050-aisiais. Toks spartus krikščionių dalies mažėjimas Europoje labiausiai siejamas ne su gyventojų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių migracijos mastais, bet su religinės tradicijos atsisakymu, supasaulėjimu. Ir dėl šių, ir kai kurių kitų priežasčių manoma, kad maždaug 2070 m. islamas pralenks krikščionybę ir taps didžiausia pasaulio religija.
Jei demografų prognozės išsipildys, Šiaurės Afrikoje gyventojų skaičius iki amžiaus vidurio išaugs dar 130 mln.. Jei dabar Europa braškėte braška nuo 1 mln. migrantų, kurie iš Šiaurės Afrikos Viduržemio jūra ar per Turkiją jau persikėlė į Europos Sąjungos šalis, nesunku įsivaizduoti, su kokiu milžinišku migracijos spaudimu susidurs Europa net ir tuo atveju, jei būtų priimtas politinis sprendimas paversti ją ekonominiams migrantams neįveikiama tvirtove. Kita vertus, kai senstančiai Europai taip reikia jaunų žmonių energijos ir darbo rankų, teks gerokai pasukti galvą, iš kur jų paimti.
Praėjusieji metai demografiniu požiūriu Europos šalims buvo lemtingi: pirmą kartą mirtingumo rodiklis Senajame žemyne tapo didesnis už gimstamumo. Pasak „Atlantico“ apžvalgininkų, gimstamumo smukimas valstybėje yra kone tas pat, kaip ir investicijų į kokią nors įmonę sumažėjimas. Viltys, kad gimstamumo Europos šalyse mažėjimą ir neigiamą šio reiškinio poveikį ekonomikos plėtrai ir gyvenimo lygiui bus galima kompensuoti dar didesniais priimamų migrantų srautais, gali nepasiteisinti. Iš tikrųjų toks požiūris, pasak apžvalgininkų, yra klaidingas: tą parodė neseniai Didžiojoje Britanijoje įvykusio referendumo dėl išstojimo iš ES rezultatai ir daugumos ES šalių visuomenės reakcija į imigrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų priėmimą.
Politinės pasekmės
Nors Europoje vykstantys demografiniai procesai įvairiose šalyse yra labai panašūs, vis dėlto skirtumų išlieka. Įdomu, kad jie tampa pavyzdžiu, kaip demografiniai pokyčiai artimiausiais dešimtmečiais gali lemti politinę ES narių įtaką. Europos Parlamento mandatų kvota, tenkanti konkrečiai valstybei, priklauso nuo jos demografinės situacijos. Tarkime, šiuo metu Vokietija, didžiausia pagal gyventojų skaičių ES narė (82 mln. piliečių), renka 96 EP narius. Antroje vietoje esanti Prancūzija (65 mln.) – 74, Italija (60,5 mln.) – 73, Ispanija (46 mln.) – 54. Mažiausioms ES šalims, tokioms kaip Liuksemburgas (0,55 mln.) ar Malta (0,4 mln.), tenka vos po 6 Europos Parlamento narių mandatus. Jei ateityje vienų šalių gyventojų skaičius didės, o kitų – mažės, atitinkamai bus perskirstomos ir Europos Parlamento mandatų kvotos.
Demografinės 2050 m. prognozės leidžia daryti prielaidą, kad kai kuriose nedidelėse gyventojų skaičiaus požiūriu ES valstybėse, pavyzdžiui, Airijoje ir Švedijoje, gyventojų skaičius turėtų gerokai ūgtelėti. Atitinkamai sustiprėtų ir jų politinė įtaka Europos Parlamente. Žinoma, įtakos svorio centrui pakeisti to būtų per maža, bet jei gyventojų skaičius išaugtų kurioje didesnėje ES šalyje, toks poveikis būtų tikrai juntamas. Geru pavyzdžiu galėtų tapti Prancūzija, nes joje gyventojų skaičiaus didėjimas iki 2050 m. turėtų būtų gana stabilus. Taigi balsuojant Europos Parlamente Prancūzijoje išrinktų deputatų balsas gali būti kur kas svaresnis, nei šio amžiaus pradžioje.
Politologų teigimu, jei ateityje pasikeistų nusistovėjusi Prancūzijos ir Vokietijos įtakos pusiausvyra, Paryžiaus politinio svorio padidėjimas automatiškai sumažintų Berlyno svorį. Iš esmės demografinė situacija tampa Vokietijos Achilo kulnu, pažeidžiamiausia jos vieta. Taigi demografinės prognozės besibaiminantiems Vokietijos hegemonijos Europoje padės lengviau atsipūsti: Vokietija paprasčiausiai neturės žmogiškųjų resursų ambicingiems savo tikslams realizuoti. Ir didesnės migrantų priėmimo kvotos šiuo atveju nepadės: jų integracija – labai ilgas ir, kaip rodo praktika, ne visada sėkmingas procesas.
Deja, demografai turi prastų žinių Rytų Europos šalims: jų politinis svoris šio amžiaus viduryje, sprendžiant iš demografinių rodiklių, turėtų dar labiau sumažėti. Tai susiję su mažu gimstamumu ir labiausiai su migracijos procesais: labai daug žmonių emigruoja į Vakarų Europą, o iš jos ir kitų pasaulio šalių atvykstančių srautas santykinai nedidelis. Taigi, regis, vienintelė išeitis artėjant demografinei audrai – kaip galima protingiau pasinaudoti ES teikiama finansine parama ir sustiprėti ekonomiškai, kad pavyktų be dramatiškų pokyčių išplaukti į ramesnius – tikėkimės– antrosios šio amžiaus pusės demografinius vandenis.
