Kaip pristatymo metu paaiškino „Noewe Legal“ advokatas T. Venckus, karo padėtis gali būti įvesta tiek visoje šalyje, tiek savivaldybėse. Karo padėtis yra įvedama, kai viena valstybė paskelbia karą kitai valstybei arba faktiškai pradeda prieš ją karo veiksmus. Tai reikštų, jog karo padėtis nebūtinai būtų įvedama hibridinės atakos metu.
„Jei būtų hibridinė ataka, galbūt užtektų karo padėties paskelbimo tik pasienio regionuose“, – aiškino advokatas.
Karo padėtį įveda Seimas, o ginkluoto užpuolimo atveju karo padėtį nedelsdamas įveda prezidentas ir teikia tokį sprendimą tvirtinti Seimui.
Ribojamos ir konstitucinės laisvės
Įvedus karo padėtį yra ženkliai apribojamos žmogaus konstitucinės laisvės. Tarp jų – teisė į privatų gyvenimą, asmens būsto neliečiamumas.
„Į būstą gali būti įeinama nesant teismo sankcijos, tai gali padaryti teisėsaugos pareigūnai. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu gali būti sekami nesant teismo sankcijų“, – aiškino T. Venckus.
Taip pat įvedamas judėjimo laisvės apribojimas, asociacijų ir susirinkimų laisvės apribojimai. Paskelbus mobilizaciją, asmenys įtraukti į mobilizuojamų asmenų sąrašą, išvykti galėtų tik gavę leidimą.
Paaiškino karo komendanto vaidmenį
Karo metu šalia civilinio valdymo atsiranda karinis valdymas – karo komendantas. Tai yra asmuo, turintis karininko laipsnį, jį skiria Lietuvos kariuomenės vadas.
Jeigu karo padėtis įvesta visoje šalyje, jis yra skiriamas į kiekvieną savivaldybę, o jeigu dalyje savivaldybių – tik į tas savivaldybes, kuriose įvesta karinė padėtis. Karo komendanto tiesioginė užduotis – bendradarbiauti su savivaldybe, siekiant užtikrinti paramą kariniams vienetams, užtikrinti efektyvią gynybą „ant žemės“, savivaldybės mastu.
Šis pareigūnas privalo žinoti, kaip paskirstyti savo miestų ir rajonų resursus, kaip panaudoti infrastruktūrą gynybos ir krizinių situacijų sprendimo reikmėms, užtikrinti valstybės gynybą ir vykdyti rezistenciją. Savivaldybės administracijos direktorius karo atveju karo komendantą aprūpina patalpomis ir kitomis reikmėmis, o kariuomenė suteikia ginkluotę, amuniciją ir specialiąsias ryšio priemones.
Ne mažiau svarbų vaidmenį karo metu užima ir savivaldybės administracijos direktorius – jis skirs Lietuvos respublikos piliečiams būtinuosius darbus ir organizuoja jų vykdymą, o ūkio subjektams – būtinąsias užduotis.
Jis taip pat priima sprendimus laikinai paimti ar rekvizuoti turtą ir tvarko tokio turto apskaitą. Tiesa, Savivaldybės administracijos direktorius gali perduoti aukščiau nurodytų funkcijų vykdymą karo komendantui.
Jei administracijos direktorius netinkamai atlieka Karo padėties įstatyme numatytas funkcijas, jis gali būti atleistas iš pareigų.
Kaip nurodė T. Venckus, šiuo metu įstatyme esama spragų. Pavyzdžiui, nors yra nurodytos karo komendanto funkcijos, įstatymas nenumato karo komendantūrų.
„Turime problemą, jog šiandieniniame įstatyme nėra numatytos karo komendantūros. Turime karo komendantą, bet jis yra šiek tiek pakabintas ore. Jis turi remtis išskirtinai savivaldybės teikiama parama“, – paaiškino T. Venckus.
Kaip pastebėjo advokatas, karo komendantūrų institutas yra numatytas karo padėties įstatymo pakeitimų projekte, kuris praeitų metų vasarą buvo pateiktas Seimui.
Karo komendanto nurodymu gali būti skiriami būtini darbai piliečiams – gyventojams, kurie nebūtų mobilizuoti, būtų galima priskirti būtinuosius darbus, kurie susiję su gyventojų saugumo užtikrinimu, aprūpinimu maisto produktais, geriamuoju vandeniu.
Įstatymas pavyzdžių nenumato. Už šią veiklą būtų atlyginama, bet tai nėra darbo užmokestis – užmokestį nustatytų Vyriausybė kiekvienu konkrečiu atveju.
Būtų įvesti ir apribojimai verslui
Karo padėties metu verslui būtų įvesta visa aibė apribojimų. Pavyzdžiui, valstybė turėtų teisę reguliuoti būtiniausių prekių ir paslaugų kainas, nustatydama tokių prekių ir paslaugų didžiausias arba fiksuotas kainas, patvirtindama tokių paslaugų ir prekių kainodaros taisykles.
Kaip pastebėjo T. Venckus, nustatyta kaina negalėtų būti mažesnė nei prekių savikaina.
Vyriausybė karo padėties metu turi teisę apriboti ar uždrausti bet kokią ūkinę komercinę veiklą, ar konkretaus ūkio subjekto veiklą, o valstybei ar ginkluotosioms pajėgoms reikalingas prekes ar paslaugas teikiantys ūkio subjektai privalėtų užtikrinti savo vykdomos veiklos tęstinumą.
Vyriausybė arba savivaldybės administracijos direktorius gali skirti ūkio subjektams būtinąsias užduotis, jei mato tokį poreikį.
Įmonės taip pat gali būti perimamos – valdymą perimtų valstybės paskirti atstovai. Tokiu atveju, jei atšaukus karo padėtį patiria nuostolių dėl priverstinio valdymo, Vyriausybės nustatyta tvarka būtų atlyginami patirti nuostoliai.
Turto paėmimas ir rekvizicija
Kaip nurodė advokatas T. Venckus, kalbant apie turto perėmimą karo metu, reikėtų nepainioti dviejų sąvokų.
Laikinasis turto paėmimas taikomas naudojant turtą, kuomet jį naudojant jis išlieka, nėra sunaikinamas ar sunaudojamas. Gali būti paimtos gyvenamosios ar negyvenamos (komercinės) patalpos. Gyvenamosios patalpos gali būti paimamos tik išskirtiniais atvejais, užtikrinant kitą būstą.
O rekvizicija taikoma paimant sunaudojamas medžiagas – pavyzdžiui kurą, maistą ir t.t. Už tai yra atlyginama, bet tik atšaukus karo padėtį. Toks turtas gali būti perimtas ir nesant turto savininkui.
Už paimtą ar rekvizuotą turtą atlyginama atsižvelgiant į finansines valstybes galimybes per kuo trumpesnį laiką nuo karo padėties atšaukimo. T. Venckus nurodė, kokia žala būtų atlyginama po karo padėties atšaukimo.
Atlyginama:
- Rekvizuoto ar laikinai paimto, tačiau neišlikusio turto vertė;
- Nuostoliai dėl laikinai paimto turto sužalojimo;
- Išlaidos dėl laikinai paimto turto paruošimo, pristatymo ir atsiėmimo.
Nežiūri, kad jo išvengti, bet visais būdais prašosi ir kiša savo trigražį.
