Vasario viduryje M. K. Čiurlionio menų mokyklos (MKČMM) Baleto skyriuje meistriškumo pamokas visų klasių moksleiviams vedė Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijos pedagogai Sergejus Solovjovas ir Carole Lagoche. Juodu į mokyklą atvykti pakvietė Baleto skyriaus vadovas Petras Skirmantas.
S. Solovjovas, buvęs žymus Maskvos Didžiojo teatro solistas, šokio meno paslapčių keletą metų mokė būsimus Italijos baleto šokėjus. Dabar jau septintus metus vadovauja Paryžiaus konservatorijos Šokio katedrai. Carole Lagoche kadaise garsėjo kaip Paryžiaus Grand Opera teatro solistė. Ji pamokose vyresniųjų klasių moksleivėms daugiausiai dėmesio skyrė šokio ant pirštų technikai.
Anot C. Lagache, šokėjų pėdos turi būti gražios, todėl reikia lavinti mobilumą ir greitį. Lygindama Paryžiaus konservatorijos šokėjas ir mūsų moksleives, ji pastebėjo, jog “čiurlioniukės” turi puikias, tvirtas nugaras. Taip pat pedagogė pasidžiaugė lietuvaičių dideliu drausmingumu, pabrėžė jų aukštą žingsnį, bet pasigedo viršutinės kūno dalies lankstumo, didelį dėmesį skyrė kvėpavimo lavinimui. Prancūzė atkreipė dėmesį į 2003 m. Graso (Prancūzija) konkurso laureatę Jurgitą Droniną, kuri esanti labai stropi, pasiekusi gerą technikos lygį, bet turėtų išmokti nebebūti mokine, o tapti save išreiškiančia šokėja. “Jeigu Jurgita būtų mano mokinė, jai pasakyčiau: dabar tu daug moki šokio technikos, todėl išreikšk save širdimi, o ne daryk vien tai, kas tau liepiama”, - kalbėjo viešnia.
Buvo smalsu išgirsti baleto specialistės nuomonę apie jos LNOBT matytus spektaklius “Šventasis pavasaris” ir “Carmina Burana”. Pirmasis baletas jai nepatikęs, o “Carmina Burana” palikusi geresnį įspūdį, nes choras gerai atliko nuostabią muziką, nepaprastai patikusi japonų šokėja Miki Hamanaka.
Pokalbis su S. Solovjovu sukosi apie bendresnius dalykus. Jis žavėjosi P. Skirmanto meile ir atsidavimu baletui ir tuomet, kai šoko, ir dabar, kai vadovauja Baleto skyriui.
S. Solovjovas kalbėjo: “Neįtikėtinai didžiulį darbą, viską pamiršęs, visiškai atidavęs save šiai profesijai, pareigoms. Žinau, kaip sudėtinga administracinį darbą derinti su pedagoginiu”. Jis išreiškė norą, kad P. Skirmanto entuziastingą veiklą palaikytų rėmėjai. Jų labdara būtų puiki investicija į Lietuvos ateitį. S. Solovjovas sakė žinąs, kad baleto menui sunkiai sekasi užimti prideramas pozicijas tautų kultūros gyvenime. Jis dažniausiai pasiliekąs kultūros užribyje. Net turtingų valstybių biudžetai karpomi pirmiausia mažinant kultūrai skiriamas lėšas. Galbūt valdžios žmonės mano, kad investavimas į šokį nieko neduoda bendrai kultūrai, šalies ateičiai, jos gerovei.
Svečio manymu, verčiau pastatyti teatrą, muziejų, parodų centrą nei prekybos centrą.
S. Solovjovas, paklaustas, ar baletas turi ateitį, tvirtai pareiškė: “Baletas, juolab klasikinis, visuomet buvo ir bus. Kalbos, kad jis numirė - tušti žodžiai. Miršta prezidentai, mirsime mes, bet baletas nemirs. Kai žmogui sunku ir nori pamatyti kažką gražaus, svajingo, jis eis žiūrėti klasikinio baleto. O kai žmogus pasiilgs ko nors jaunatviško, pasirinks šiuolaikinį baletą. Tai patikrinta amžiais”.
Pedagogą sužavėjo Mario Liepos knygos “Aš noriu šokti 100 metų” pristatymo renginys, jame parodytas MKČMM Baleto skyriaus mokinių koncertas. Anot jo, galėdami pasirodyti jaunieji šokėjai buvo laimingi ir laimė buvo į juos žiūrėti. Abi pusės praturtėjo.
Jam skaudu, kad Maskva tapo pernelyg vartotojišku miestu, vaikai nuo mažumės pasidarė materialistais. Tokie vaikai iš pat ryto negalvoja, kaip geriau atlikti prie lazdos trenažą. Vertybės šitaip susimaišė. Prancūzijoje esanti panaši padėtis: vaikai nebemoka 8 padauginti iš 8, nes tai už juos padaro kompiuteris. Nebe močiutės seka pasakas apie Miegančiąją gražuolę ar pelenę, bet Mikis Mauzas su MakDonaldu iš televizoriaus. “Labai gaila. Tikiuosi paties geriausio, o žinome, kad viltis miršta paskutinė”. Koncerte svečio matyti šokantys “čiurlioniukai” - neįvardytos žvaigždutės.
Taip pat jam nuotaiką kelia tai, kad turi galimybes įgyvendinti tai, ko negalėjo per šokėjo karjerą. Seniau šokti Jiri Kyliano, Johno Neumaierio, Williamo Forsythe’o, Maurice’o Bejart’o pastatymų jo kartos šokėjai neturėjo galimybės. Šiandien mokiniai jau gali šokti pačią įvairiausią choreografiją.
Paryžiuje S. Solovjovas sakė turįs galimybę susipažinti ne tik su įvairiais klasikiniais, bet ir šiuolaikiniais baletais. Paryžiaus Grand Opera teatro repertuare yra per 80 įvairių geriausių pasaulio choreografų - keliaveiksmių ir vienaveiksmių baleto spektaklių. Kiekvienas šokėjas gali atrasti sau artimą choreografą.
Paklaustas, ar skiriasi baleto mokiniai Vilniuje ir Paryžiuje, pedagogas kalbėjo: “Vilniaus vaikai, nors pedagogai sako, jog berniukai - chuliganai, yra nepretenzingi. Paryžiuje vaikai labiau išlepinti, su pretenzijomis. Paryžiečių kitas mentalitetas, kitas išauklėjimas. Ten iš kartos į kartą perduodamos bendravimo manieros: reikia šypsotis, nesvarbu, kad kitaip galvoji. Aš linkęs pasakyti į akis tai, ką galvoju”.
Buvo svarbu sužinoti svečių pamokų vertinimą, todėl pakalbinau P. Skirmantą.
“Iki šiol tokio aukšto lygio šokio mokslo įstaigos pedagogai mūsų mokiniams nėra dėstę, - sakė jis. - Prancūzų šokio mokyklos metodika, dėstymo stilius sudaro galimybę mūsų vaikams keistis, įgauti platesnį žvilgsnį į klasikinį šokį. Tiek mokiniai, tiek pedagogai, perimdami įvairias mokymo ir šokio metodikas įgyja didesnes galimybes ateičiai, t.y. dirbti ne tik Lietuvoje, bet ir kituose pasaulio teatruose”.
“Žinoma, per savaitę neįmanoma “perkasti” kitokios metodikos, todėl svečių pamokas vertinu kaip gerą pradžią. Viliuosi, kad mūsų pedagogai kitąmet turės galimybę nuvažiuoti į Paryžiaus konservatoriją pasistažuoti. Norėtume, kad jos pedagogai vėl atvažiuotų”, - tęsė pasakojimą P. Skirmantas.
“Pernai mūsų mokykloje viešėjo pedagogai iš JAV, kurie perteikė dar kitokią metodiką, kitą požiūrį į klasikinį šokį. Jau dabar galima teigti, kad Baleto skyrius vaduojasi iš sąstingio, įsilieja į Vakarų baleto gyvenimą”, - džiaugėsi Petras Skirmantas.
