• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Gražios kasdienybės evangelija“, taip moterys vadina naujausią, penktąją, Prancūzijoje gyvenančios rašytojos Erikos Umbrasaitės knygą „Lūpdažio pamokslai“. O pačią autorę, kasdien savo „Facebook“ paskyroje rašančią asmeninėmis istorijomis pagrįstus tekstus, juokais tituluoja moterų pastore. Be jos įrašų, persmelktų prancūzišku lengvumu, gyvenimo džiaugsmu ir humoru, būtų sunku pradėti naują dieną.

4

„Gražios kasdienybės evangelija“, taip moterys vadina naujausią, penktąją, Prancūzijoje gyvenančios rašytojos Erikos Umbrasaitės knygą „Lūpdažio pamokslai“. O pačią autorę, kasdien savo „Facebook“ paskyroje rašančią asmeninėmis istorijomis pagrįstus tekstus, juokais tituluoja moterų pastore. Be jos įrašų, persmelktų prancūzišku lengvumu, gyvenimo džiaugsmu ir humoru, būtų sunku pradėti naują dieną.

REKLAMA

Apie dešimtmetį nedideliame Prancūzijos kaime gyvenanti žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė šiandien Lietuvoje žinoma kaip bestselerių „Prancūzija mon amour“, „Vienos krūties istorija“, „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Paskolink man savo gyvenimą“ autorė.

Visos jos knygos pagrįstos tikrais įvykiais, savo ar artimųjų gyvenimo istorijomis, faktais ir asmenine patirtimi gilinantis į Prancūzijos mitus bei tikrovę. Dėl tokio atviro autentiškumo autorės knygos vertinamos skaitytojų, jų tiražai nuolat kartojami, o į retus susitikimus su rašytoja Lietuvoje susirenka šimtai žmonių.

REKLAMA
REKLAMA

Bendravimo energija trykštanti ir žodžio kišenėje neieškanti Erika prisipažįsta nemėgstanti viešumo. Jeigu nekeliauja, daug mieliau leidžia laiką savo nedideliame kaimelyje – rašo viena užsidariusi namuose arba dirba savo nedidelėje dailės ir juvelyrikos galerijoje viduramžiais alsuojančiame Isižako mieste.

REKLAMA

„Tačiau gyvenimas yra netikėtumų virtinė, dažniausiai tenka daryti ne tai, ką nori, o tai, kam iš tiesų esi pašauktas, ką likimas padovanoja ir kam įpareigoja. Svarbu daryti tai su meile ir įkvėpimu. Jei nepavyksta, geriau išvis nedaryti. Tik jokiu būdu nereikia sau meluoti, veidmainiauti – arba gali, sugebi, priimi tai kaip iššūkį ar pašaukimą, arba nedarai. Gyvenimas per trumpas, kad darytum ką nors per prievartą, be širdies, – jeigu negali su meile, geriau perleisk kitam, pasitrauk, nes nepakeičiamų nėra. Ir visai nesvarbu, ar tai mažas darbas, ar grandiozinė misija, svarbu, kad tai būtų tavo vieta, net jei ji ir nelabai malonu.

REKLAMA
REKLAMA

Štai kodėl, jeigu kuris nors užsiėmimas, gyvenimo momentas man nelabai patinka, bet yra neišvengiamas, pirmiausia stengiuosi nesusireikšminti, – karūna nenukris, kad ir kas tai būtų. Antra – svarbu nenuleisti rankų, o trečia – keisti požiūrį ar, blogiausiu atveju, susitaikyti su neišvengiamu likimu ir netgi savotiškai jį pamilti. Mama man nuo vaikystės kartojo seną lenkų patarlę, kad gyvenimas primena kelią. Tik, štai, vieną kartą tu sėdi vežime, o kitą kartą velkiesi po juo, iškritęs, dulkėse. Labai svarbu išmokti taikytis prie įvairių aplinkybių, įvairaus komforto lygio tame kelyje, mokėti džiaugtis ir kelione vežime, ir po vežimu, nors ten apačioje, gi, ne taip smagu“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Toks mąstymas Erikai padeda lengviau atsitiesti po sunkių smūgių, pasitikėti gyvenimu, kuris neretai pats viską surikiuoja. Itin smalsiai asmenybei patinka atsidurti, kur neša srauni gyvenimo upė.

„Pernelyg nesipriešinu, – ji sako, – todėl, matyt, esu ten, kur esu, todėl esu patenkinta, ne, nesikuklinsiu, įsimylėjusi savo dabartinį gyvenimą, kuris, neturiu iliuzijų, nebuvo, nėra ir turbūt niekada nebus itin lengvas. Bet ne tai – svarbiausia. Gyvenimas – banguotas, išmokau gaudyti bangas ir jomis mėgautis it banglentininkė“.

REKLAMA

Nors viešumos nemėgsta, Erika tarsi visai netyčia nuolat patenka į šurmulį. Prieš kelioliką metų jai teko atlikti viešą išpažintį drauge su itin atvira, jaudinamai liūdna ir kartu be galo linksma, optimistine pirmąja autobiografine knyga „Vienos krūties istorija“. Šios knygos tiražas vis kartojamas, o knyga vertinama įvairaus amžiaus skaitytojų.

Būdama jauna, vos 35-erių, Erika susirgo agresyviu krūties vėžiu. Jai reikėjo nemažai pakovoti, kad HER2 tipo vėžiui gydyti gautų biologinę terapiją. Tokios rūšies vėžiu dažniausiai serga jaunos, darbingos motinos, turinčios mažų vaikų, o ir pati liga yra agresyvi, linkusi į metastazes. Erikai stengėsi ne tik dėl savęs, ji pasiekė, kad toks gydymas būtų skiriamas visoms moterims, kurioms jis tinka.

REKLAMA

„Neturiu tiek tuštybės, kad norėčiau apsinuoginti prieš pasaulį. Kas kita į viešumą eiti nuoširdžiai, be patoso. Eiti todėl, kad turi ką pasakyti ir kad tiki, jog tave išgirdę žmonės, nuo kurių priklauso kitų žmonių likimai, pradės veikti“.

Gydydamasi, be plaukų ir be blakstienų, tačiau su šypsena, kiek tik silpnos jėgos leido, ji daug kalbėjo viešai, dalyvavo socialinėse akcijose Lietuvoje ir užsienyje, kovojo dėl vaistų sergančioms moterims. O labiausiai anuomet žinoma žurnalistė norėjo sunaikinti Lietuvoje tokią gają vėžio stigmą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Susirgusi Erika nusprendė rašyti dienoraštį. Manė, jei kartais tektų anksčiau nueiti nuo gyvenimo scenos, sūnui liktų prisiminimai. „Tuo metu nebuvo jokių minčių leisti knygą, – ji sako, – tačiau viename interviu pasakiau, kad rašyti dienoraštį man yra tarsi psichoterapija. Paslaptis netyčia buvo atskleista. Apie dienoraštį sužinojo mane gydę medikai, kartu už modernų gydymą kovoję bendražygiai. Jie paprašė leidimo dienoraščio ištraukas paskelbti nedideliame ligoninės laikraštyje.

REKLAMA

Paaiškėjo, kad mano patirtis, gebėjimas su humoru ir ironija žvelgti į mirtiną ligą ir neišvengiamą likimą padėjo panašaus likimo žmonėms ar juos globojusiems, slaugiusiems artimiesiems. Tada ir kilo mintis savo ligos ir sveikimo istorija pasidalinti knygoje.  Gal gyvenimas man ir grąžintas tam, kad nuveikčiau, ką nors naudinga kitų labui, kad pamilusi gyvenimą iš naujo, dalinčiau džiaugsmo pamokas kitiems, jeigu tik jie to nori“.

REKLAMA

Po ligos jau buvo praėję keletas metų, kai Erika su šeima nutarė sekti paskui seną svajonę – kraustytis į kaimelį pietvakarių Prancūzijoje ir pradėti viską iš naujo. Ten įkūrė meno galeriją, kurioje prekiauja autoriniais meno, juvelyrikos dirbiniais. Netrukus gyvenimas vėl pametėjo keletą istorijų, kurios po dešimtmečio taip pat tapo knygomis.

„Išvykimo priežastis buvo meilė – meilė Prancūzijai, apie kurią svajojau nuo mažens, o keliaudama po šią šalį galutinai ja susirgau. Tačiau, be tikros ligos, vėžio, nebūtų buvę ir didžiojo nuotykio – kelionės su šeima ir dviem šunimis į nežinomybę. Liga man parodė žmogiškosios būties trapumą, suvokimas, kad esi laikinas, man ir šiandien padeda gyventi, priimti sprendimus. Geriau gailėtis, kad ką nors darei ir nepavyko, stotis ir eiti tolyn, negu gailėtis, kad net nepabandei“, – įsitikinusi knygų autorė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antroji autobiografinių motyvų turinti Erikos Umbrasaitės knyga „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ skirta jos mamai. Netikėta mamos mirtis, iš jos gautos gyvenimo pamokos ir įkvėpė šį romaną. Jis nukelia į senąją gerąją Prancūziją, romantiškąjį Paryžių, autorės vaikystės ir jaunystės Vilnių, Veneciją, Romą, San Paulą, kur laukia netikėti nuotykiai, kartais primenantys sapną ar filmo scenarijų. Atsisakiusi saugaus ir įprasto gyvenimo, vedama senos svajonės ir meilės Prancūzijai, knygos herojė su šeima persikrausto į mažą kaimelį. Netrukus užsimezga ypatingas ryšys su meilės miestu Paryžiumi, kuriame gyvena paslaptingasis Antuanas.

REKLAMA

Byranti šeima, dramatiška draugystė, virstanti meile, netikėta mamos liga ir mirtis išmoko heroję svarbiausios pamokos – besąlygiškai mylėti: save, gyvenimą, artimą ir nepažįstamą žmogų, pasaulį. Visos knygoje aprašytos patirtys ir istorijos yra tikros, tik kai kurių veikėjų vardai pakeisti.

„Perskaitę šią knygą suprasite, kad gyvenimas kartais mums siūlo daug įdomesnį scenarijų nei išgalvota istorija knygoje ar filme. Tereikia skaityti Visatos ženklus ir žiūrėti į pasaulį smalsia širdimi. Svarbiausia – atsikratyti baimės, išankstinių nuostatų ir tiesiog gyventi taip, kaip liepia širdis. Juk niekada nežinai, kaip gali pasisukti tavo gyvenimas ir kokią dovaną ar išbandymą tau yra paruošusi Visata“, – visiems savo gyvenimo netikėtumams yra pasirengusi Erika.

REKLAMA

Savo gyvenimo Prancūzijoje patirtį rašytoja sudėjo į knygą „Prancūzija mon amour“. Knyga tapo bestseleriu – šiandien jos išleista daugiau nei 10 000 egzempliorių.

Ketvirtąją knygą „Paskolink man savo gyvenimą“ autorė vadina desertu intelektualiai sielai, kai norisi ko nors lengvo, bet nebūtinai saldaus. Tai labai prancūziškas santykių romanas, parašytas pagal tikrus įvykius. Ši grožinė knyga yra tarsi antropologijos žinynas apie prancūzus – joje daug prancūziškos gyvensenos įpročių, prancūzų meilės meno paslapčių, prancūzių koketiškos išminties perlų.

REKLAMA
REKLAMA

Prancūzijoje gyvenanti ir prancūzišku gyvenimo džiaugsmu trykštanti rašytoja yra sakiusi: kartais vienas geras sakinys gali tapti tuo stebuklingu kavos puodeliu, kuris pažadins ir paruoš tobulai dienai – jums beliks imti ir įsimintinai ją nugyventi. Nenuostabu, kad penktoji rašytojos Erikos Umbrasaitės knyga ironišku pavadinimu „Lūpdažio pamokslai“ yra kaip tik apie tai – meną laimingai ir prasmingai gyventi kasdienybėje.

Tai rinkinys trumpų, įkvepiančių esė, savotiškas minčių dienoraštis. Autorės įžvalgomis, tikromis istorijomis pagrįsti trumpi tekstai padės pamatyti stebuklą kasdienybėje, išgyventi jos žavesį, trapumą, o  kartais ir nepakeliamą svorį. Humoras, išmintis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo – Erika suplaka skanų ir įvairiaspalvį kokteilį, kuris geriamas su begaliniu pasimėgavimu.

Knygoje publikuotus tekstus papildo įspūdingos nuotraukos, kurias sukūrė pati Erika, jos  gyvenimo draugas Jurgis Jucys, sūnus Jokūbas Jarmalavičiaus, sūnaus tėtis, buvęs rašytojos vyras, ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs Ričardas Jarmalavičius ir artimas draugas, fotografas iš Niujorko Eugene’us Nikiforovas.

„Lūpdažio pamokslai“ – ne saviugdos vadovėlis. Tai pokalbis, kartais keliantis daugiau klausimų nei atsakymų. „Bet juk ieškodami mes ir mokomės, – įsitikinusi Erika. – O iš tikrųjų tiesa yra paprasta, mes tik ją pamirštame: laimė slypi kasdienybės smulkmenose, procesas yra daug svarbiau nei pasiektas tikslas, todėl neverta gyventi tausojant jausmus ir gaivesnį gyvenimo gurkšnį atidėliojant rytojui“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų