Antrajame prancūzams ture teks rinktis tarp M. Le Pen (ES, NATO ir imigracijos priešininkės ir Vladimiro Putino sąjungininkės) bei E. Macrono (ES ir Prancūzijos integracijos į likusį pasaulį šalininko). Iš esmės taip bus kova tarp atvirumo ir uždarumo, integracijos ir izoliacijos, ateities prieš praeitį, rašoma leidinyje.
Ką reikia žinoti apie du Prancūzijos rinkimų kandidatus, dalyvausiančius antrajame ture, ir ką vieno jų pergalė reikštų Prancūzijai ir Europai.
Emmanuelis Macronas, centristas
Europos politikų favoritas šiuose rinkimuose, tikriausiai todėl, kad jis laikomas siūlantis mažiausiai radikalius pokyčius. Kaip ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, E. Macronas simbolizuoja pragmatizmo ir atsisakymo imtis radikalių veiksmų konkrečiose situacijose mišinį.
Tuo metu kai visi kandidatai prieš pirmąjį turą pasisakė už nepaprastosios padėties Prancūzijoje, įvestos po teroro išpuolių 2015-aisiais, atšaukimą arba išplėtimą, E. Macronas tiesiog pareiškė „tai įvertinsiąs“. Kaip ir A. Merkel, E. Macronas tvirtai pasisakė už imigraciją ir Europos Sąjungą.
Tuo metu kai dešinės ir kairės populistai įgauna vis daugiau populiarumo, E. Macronas suvienijo elektoratą, kuris nesiekia radikalių pokyčių, tačia ir nenori tradicinio isteblišmento atstovo.
Buvęs socialistas, dirbęs investicijų banke, E. Macronas yra judėjimo „En Marche!” (“Pirmyn!”) lyderis. Priešrinkiminės kampanijos metu jis griežtai akcentavo, kad nepriklauso politiniam elitui. Pats judėjimas prieš metus dar net neegzistavo. Marine Le Pen, nacionalistė
Marine Le Pen įsirašė į Prancūzijos politikos istoriją ir yra viena iš labiausiai skaldančių visuomenę politikių. Buvusi teisininkė, daugelį savo karjeros metų praleidusi bandydama jos tėvo įkurtą partiją atvesti į Prancūzijos politikos elitą – pasiekti tai, kas jai iki šiol gana sunkiai gaunasi.
Jos tėvas, „Nacionalinio fronto“ įkūrėjas Jeanas Marie Le Penas, yra kadaise pavadinęs nacių dujų kameras „istorijos detalėmis“. Nuo pat to laiko, kai perėmė vadovavimą partijai, ji stengėsi atsiriboti nuo jo, bandydama taip pritraukti platesnį rinkėjų skaičių.
M. Le Pen, jai tapus prezidente, imtusi plėsti policijos galias, inicijuotų pasitraukimą tiek iš Šengeno, tiek ir iš euro zonos. Prancūzijos ateitis Europos Sąjungoje taip pat pakibtų ant plauko.
Nacionalistės M. Le Pen galimybė tapti prezidente labiausiai neramina liberalių ir centristinių pažiūrų prancūzus, tačiau jos neremia ir nė viena kita pagrindinė politinė jėga šalyje.
Tai kas taps prezidentu?
Rinkėjų apklausos pirmojo turo metu parodė, kad antrajame santykiu 60/40 laimės E. Macronas, o M. Le Pen išgelbėti gali tik stebuklas. Atotrūkis yra daug didesnis, negu „Brexit“ ar JAV prezidento rinkimų atvejų, tačiau ekspertai perspėja „per anksti nenusiraminti“.
Anot „Tagesspiegel“, paskutiniame rinkimų kovos etape M. Le Pen gali „statyti ant kortos viską“, kad atimtų lyderystę iš E. Macrono. Ji be jokios abejonės bandys jį diskredituoti vadindama dabartinio, praradusios žmonių pasitikėjimą, politikos elito tęsiniu.
Net kai E. Macronas taps prezidentu, Europos lyderiams teks gerokai permąstyti dabartinę politiką, nes šie rinkimai parodė, kad į valdžią vis stipriau veržiasi kraštutinės politinės jėgos. Be M. Le Pen ir jos „Nacionalinio fronto“, rinkimuose itin gerai pasirodė ultrakairiųjų „Maištaujanti Prancūzija“, kuri kartu su savo Kremliaus bankų finansuojamais oponentais taip pat pasisako už pasitraukimą iš ES.
Ant E. Macrono pečių guls nelengva užduotis iš naujo sutaikyti savo šalies gyventojus su Europos Sąjunga. Tačiau iš pradžių jam teks įveikti M. Le Pen.
