Panevėžyje porą metų gyvenanti prancūzaitė jau patyrė ir lietuvišką pavydą kolektyve, ir biurokratinį cinizmą Darbo biržoje, ir ką reiškia išgyventi iš minimumo. Tačiau užuot sprukusi Lietuvą ji vadina savo namais ir mano suradusi čia nišą verslui.
Tapo sava
Florencija Guiral puošiasi gintaro karoliais, dėvi lietuviško lino sukneles ir kalba tokia sklandžia lietuvių kalba, kad dažnas pagalvotų, jog 24-erių mergina turi lietuviško kraujo.
O vos prieš trejetą metų į Lietuvą savanoriauti susiruošusi prancūzaitė internete ieškojo, kokia gi kalba šneka jai absoliučiai nežinomos šalies žmonės.
Per tiek laiko užsienietei teko patirti ir lietuviško pavydo kolektyve, ir biurokratinio cinizmo Darbo biržoje pamokas, tačiau užuot sprukusi iš Lietuvos ją Florencija jau vadina savo namais ir su mylimuoju panevėžiečiu pradeda kurti jaukų lizdą vienkiemio sodyboje.
Prezidento kaimynė
Į medelyną Dembavoje atvažiavę pirkėjai būtinai atkreipia dėmesį į su akcentu kalbančią konsultantę nelietuvišku vardu. Maloniai besišypsanti mergina – lobis darbdaviams. Ji paslaugi pirkėjams ir su didžiuliu žinių apie augalus bagažu.
Florencijos gimtinė – centrinėje Prancūzijoje esantis Limuzeno regionas. Mergina juokauja, kad jos kraštas garsus ne tik išvesta karvių limuzinų veisle.
F. Guiral gali didžiuotis kaimynyste su Prancūzijos prezidentu Fransua Olandu, didžiąją gyvenimo dalį praleidusiu Florencijos gimtajame Tiulio mieste ir netgi septynerius metus buvusiu jo meru.
„Miestelyje 14 tūkst. gyventojų ir mes juokaujame, kad Tiulyje nėra nieko ypatingo, išskyrus prezidentą“, – šypsosi prancūzė.
Į Lietuvą Florenciją atvedė troškimas pamatyti pasaulio. Aukštąsias agronomijos studijas baigusi mergina pagal Europos savanorių programą pasirinko Lietuvą ir 2011-aisiais septyniems mėnesiams atvyko į Aukštaitijos nacionalinį parką padėti po vienas gražiausių Lietuvos vietovių besižvalgantiems turistams.
Mergina kūrė turistinius maršrutus, tvarkė internetinę svetainę ir naršė po Aukštaitiją.
Pasibaigus savanorystės laikui turėjo grįžti namo, tačiau Florencijos planus sumaišė viena savaitgalio kelionė po Lietuvą. Į komandas pasiskirstęs jaunimo būrys sumanė autostopu pervažiuoti šalį ir ne tik papramogauti, bet surinkti aukų gamtos išsaugojimu besirūpinančiai nevyriausybinei organizacijai.
Tarp keliautojų buvo ir vadybą studijuojantis vaikinas iš Panevėžio. Kai Florencijai atėjo laikas atsisveikinti su Palūše, susikrovusi mantą ji patraukė ne į gimtąją Prancūziją, o ten, kur dailios prancūzaitės laukė kita širdis – Panevėžį.
Pardavėjų kultūra šokiravo
Iš Palūšės F. Guiral išsivežė pačius gražiausius prisiminimus, tačiau Aukštaitijos sostinėje jai teko nuryti nemažai kartėlio susidūrus su lietuvišku pavydu ir biurokratija.
„Kad galėčiau pasilikti, man reikėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Jam gauti reikėjo darbo, o įsidarbinti negalėjau be leidimo gyventi“, – absurdiška sistema stebėjosi Florencija.
Vis dėlto merginai pavyko įsidarbinti nedidelėje populiaraus prekybos tinklo parduotuvėje.
„Tai buvo baisiausias, žiauriausias darbas mano gyvenime“, – neslepia prancūzaitė.
Tie trys mėnesiai prekybos centre F. Guiral virto savotiška katorga, bet ne dėl jai tekusių pareigų. Užsienietės negąsdino juodas darbas – ji krovė prekes, dėliojo į lentynas, o sėdusi į kasą mielai bendravo su pirkėjais nepamiršdama nuolatos jiems šypsotis. Būtent pirkėjus Florencija ir dabar mini su meile. Ją sužavėjo močiutė, už malonų bendravimą merginai numezgusi kojines, senjorai, pavaišindavę obuoliais ir saldainiais.
„Klientai buvo labai mieli, draugiški, darbas normalus, bet kolektyvas! Labai atsiprašau, bet man atrodo, kad patekau tarp siaurai mąstančių nelabai protingų žmonių. Kartą ant manęs kolegė supyko, kad padėjau močiutei. Sakau, kai tu pasensi, irgi būsi laiminga, jei atsiras, kas parduotuvėje padės surasti prekę ar nunešti iki kasos, nes pačiai per sunku“, – požiūriu į klientus liko nustebinta F. Guiral.
Jai nesuprantama, kad kasininkėms net būdavę sunku nusišypsoti pirkėjams už tai, kad jie pasirinko jų parduotuvę.
„Aš irgi su klientais nebendraudavau – tik mandagiai pasisveikindavau, nusišypsodavau, nuskenuodavau prekę ir pinigus paimdavau. Tai yra tiek mažai, kodėl pardavėjoms ir tai sunku?“ – lietuviškoji aptarnavimo kultūra glumina užsienietę.
Iš Darbo biržos – nesąmoningi pasiūlymai
Sulaukusi leidimo gyventi Lietuvoje Florencija, malonaus aptarnavimo pasigendančių klientų liūdesiui, movė iš prekybos centro kuo toliau ir leidosi į darbo paieškas.
Mergina veltui beldėsi į daugelio Panevėžio įmonių duris ieškodama su agronomija bent kiek susijusio darbo. Prancūzės paslaugų nereikėjo nė žirgyną įrengusiam dvarui netoli Panevėžio. Kodėl, Florencija taip ir liko nesupratusi. Mat patirties su žirgais jai tikrai netrūksta. 5 ha sodyboje Prancūzijoje mergina užaugo žirgų, asiliukų apsupty ir jau 15-iolika metų jodinėja. Draugas juokauja, kad turbūt pasirodė darbdaviams per daug išmananti – pro F. Guiral akis neprasprūdo už Europos Sąjungos paramą įrengto žirgyno trūkumai, akivaizdūs žirgų žinovui.
Užsienietė tikėjosi, kad surasti pragyvenimo šaltinį padės Panevėžio darbo birža. Dabar ji juokiasi, kad kai pati pagaliau surado darbą medelyne, biržos konsultantė turbūt šampano išgėrė iš laimės atsikračiusi „tos prancūzės“.
„Konsultantė man pasirodė visai nekompetentinga. Siūlė nesąmoningų darbų, tarkim, vadybininkės už minimalų atlyginimą ir dar su savo automobiliu. Taip dirbti visiškai neapsimoka. Darbo biržoje neprašė net mano gyvenimo aprašymo, atrodo, kad jiems neįdomu, ką aš sugebu, ką moku“, – „Sekundei“ pasakojo Florencija.
Už tai, kad nesutiko su sveiku protu prasilenkiančiais darbo pasiūlymais, prancūzę porą kartų bandė išbraukti iš bedarbių sąrašų. Visomis išgalėmis bandančiai įsilieti į Lietuvos darbo rinką merginai pavyko įrodyti, kad biržos slenkstį mindo ne dėl 350 litų socialinės paramos.
Tačiau net ir po padedant draugui surašytų skundų, kuriuose F. Guiral išliejo savo pastebėjimus, konsultantė nepradėjo su kliente bendrauti maloniau.
„Normalaus bendravimo niekada nebuvo“, – įspūdžius iš Darbo biržos apibūdino Florence.
Ji buvo labai laiminga, kai pusę metų veltui vaikščiojusi į Darbo biržą, darbdaviams išsiuntusi bene 20 gyvenimo aprašymų sulaukė vienintelio skambučio iš Dembavos medelyno vadovo.
Agronomė prancūzė buvo pakviesta į pokalbį ir iš karto įdarbinta.
Kuria svajonių sodą
Florencija juokauja, kad jos tėtis – kaimo gydytojas – nykstančios rūšies atstovas.
„Prancūzijoje niekas nebenori dirbti kaimo gydytojais. Tai labai sunku, nežinia, kada ką ištiks bėda. Pas žmones tenka važiuoti ir naktimis, ir toli, būna apie 30 kilometrų“, – pasakojo mergina.
Florencija – tris vaikus užauginusios šeimos pagrandukė. 29-erių sesuo gyvena Bordo mieste ir darbuojasi konsultante specializuotame prekybos centre sodininkams.
28-erių brolis dirba ligoninėje su sudėtinga medicinine įranga.
„Brolis linkęs į tėtį, o mes su seserimi iš mamos paveldėjome meilę augalams“, – mano prancūzaitė.
Namuose triūsiančios mamos stichija – jos išpuoselėtas nemažas sodas.
Užaugusi gamtos apsupty mergina kuria planus ir Lietuvoje sukurti savo svajonių sodą.
Nors F. Guiral mėgaujasi ir darbu medelyne, ir dabartiniu draugišku kolektyvu, ir supratingais vadovais, bet čia skaičiuoja paskutinius mėnesius. Ji rengiasi su draugu iš Panevėžio kraustytis į įsigytą 17 ha vienkiemį Utenos rajone.
„Auginsime praktiškai viską, išskyrus karves ir kiaules“, – nusiteikusi F. Guiral.
Patyrusi, kad Lietuvoje pragyventi iš minimalaus atlyginimo sunkiai įmanoma, Florencija su draugu planuoja užsiveisti sodą, apsisodinti daržus, o, svarbiausia, įrengti ančių fermą ir savo džiaugsmui nusipirkti žemaitukų žirgų.
F. Guiral tiki, kad tokio verslo plano laukia gera perspektyva, mat Lietuvos parduotuvėse ji pasigenda prancūzų taip mėgstamos antienos, o ypač pasiilgsta gurmaniško ančių kepenėlių pašteto.
Juolab kad mergina jau žino, kaip prižiūrėti antis – studijuodama agronomiją triūsė jų fermoje.
Ji džiaugiasi Lietuvoje būsianti ūkininke ir pradavinėsianti pačios užaugintą produkciją.
„Prancūzijoje norint įregistruoti ūkį dokumentus tektų tvarkyti 2–3 metus, o Lietuvoje užtrukau 10 minučių ir jau turiu ūkininkės pažymėjimą“, – lygina Florencija.
Pirkti medžių su kostiumais
F. Guiral Lietuvą jau vadina savo namais. Ją apžavėjo natūralūs miškai ir pievos, kokių Prancūzijoje sunku surasti, ir lietuvių išlaikyta archajiška kultūra.
Joninių šventėje apsilankiusiai Florencijai didelį įspūdį padarė tautiniais drabužiais vilkintis šokantis ir dainuojantis jaunimas. Prancūzės simpatijas lietuviai pelnė ir dėl didžiulio tautosakos lobyno – jai įdomu klausytis legendų, padavimų apie ežerus, akmenis, piliakalnius, pasakojimų apie raganas ir laumes. Merginai nuostabu, kad lietuviai reikšmingus istorinius įvykius įamžina skulptūrose.
O lietuviško gintaro papuošalai jai yra patys gražiausi. Kai mugėje Florencija aptiko močiutės pardavinėjamus kuklius gintaro karoliukus, džiūgavo išgirdusi, kad už juos prašoma vos 35 litų.
Prancūzijoje už tokius paprašytų 80-ies eurų. Todėl F. Guiral keista, kad Lietuvoje gatvėse nematyti gintarais pasipuošusių merginų.
Nors lietuviai, prancūzės nuomone, itin mėgsta puoštis. Jai žavu, kad net senukai medelių pirkti atvažiuoja vilkėdami kostiumais. Nors ir senais, bet – tvarkingais ir dailiai gulinčiais.
Florencijai susidarė įspūdis, kad lietuvaitės gerokai daugiau laiko praleidžia prie veidrodžio nei jos tautietės.
„Lietuvoje moterys kaip princesės – kasdien su makiažu, ilgais lakuotais nagais, avi aukštakulnius, su šukuosenomis. Prancūzijoje to nepastebėjau. Vaikų darželyje dirbusi savanorė stebėjosi, kad auklėtoja per pertraukėles vis eidavo prie veidrodžio pasitvarkyti makiažo – pasidažyti lūpų, pasipudruoti. Nesuprantu, kam to reikia dirbant su vaikais?“ – stebisi F. Guiral.
Namiškių vizito Lietuvoje Florencija dar laukia. Ji juokauja, kad labiausiai šią šalį pamatyti veržiasi 85-erių močiutė.
„Tikiuosi, ji neišsigąs komunistinių pastatų“, – juokauja Lietuvoje šaknis beįleidžianti prancūzė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
