„Šarūnas Bartas - vienas lauke karys“ - taip vadinasi prancūzų televizijos kuriamas dokumentinis filmas apie vieną ryškiausių nūdienos režisierių. Paradoksalu, tačiau labiausiai Š.Barto darbai žinomi ne tėvynėje, bet Italijoje ir Prancūzijoje. Čia kalbama, kad jei nebūtų kamerų, šis režisierius galėtų kurti filmus tiesiog rankomis, rašo „Respublika“.
„Genijus, ateinantis iš vienatvės“
„Buvo būtinybė sukurti filmą apie Bartą, nes jo darbai ir jo kelias į darbą yra visai kitokie nei daugelio. Išskirtini ir patys filmai, nes gali iš karto atpažinti, kad tai yra Barto darbas. Gali atpažinti tam tikrą tylą...“ - pradėjo pasakojimą prancūzų prodiuseris Guillaume‘as Coudray. Prancūzas iki šiol negali pamiršti patirto įspūdžio, kai sėdėdamas kino salėje pamatė du Š.Barto filmus: „Tris dienas“ ir „Koridorių“. G.Coudray prisimena, kad viskas, ką tuomet galėjo pasakyti, buvo: „Dieve mano!..“
„Suprantate, aš žiūrėdavau filmus visą laiką. Buvau matęs jų daugybę. Visuomet laukiau kažko netikėto. Netikėto sau. Tuomet jau daugybė žmonių kalbėjo, kad Bartas yra genijus! Kad tai, ką jis daro, yra visiškai nauja. Žmonės sakydavo, kad tai neįtikėtina, o „Le Monde“ (vienas didžiausių Paryžiaus laikraščių - aut. past.) pirmajame puslapyje aprašinėdamas Š.Barto, kaip jauno režisieriaus, portretą, pavadino straipsnį „Genijus, ateinantis iš vienatvės“, - kalbėjo prodiuseris.
„Maniau, jis senas vaikinas, suprantate?“
Naujus dalykus padaryti labai sunku, ir tai pavyksta tik nedaugeliui. G.Coudray užteko užmesti akį į trečiąjį Š.Barto filmą „Mūsų nedaug“, kad pamatytų - tai tikrai neįtikėtina. Pirmiausia todėl, kad visiškai nauja. Prancūzas prisiminė poeto Charles‘io Baudelaire‘o žodžius, kad nauja yra ne kitoks dizainas, bet nauji būdai atvaizduoti realybę. Jei tu gali surasti naujų būdų, kaip parodyti žemės drebėjimą. Arba kitokį kelią parodyti jausmams. „Kino pasaulyje yra daug gerų kūrėjų, bet tik nedaugeliui pavyksta padaryti tam tikrą avangardą, kuriuo vėliau seks daugelis“, - buvo įsitikinęs prodiuseris.
Tad prancūzams buvo akivaizdu, kad tai, ką pamatė lietuvio filmuose, buvo absoliučiai nauja. G.Caudray tuomet labiau už viską panoro priartėti prie Š.Barto. Apie tai, kad dirbs su juo ilgą laiką, tuomet net nesvajojo. „Maniau, jis senas vaikinas, suprantate? Gyvenau Paryžiuje. Tuomet, apie 1991-1996 m., neturėjome interneto... Galiausiai, kai pamačiau filmą „Namai“, tikra tiesa, mane apėmė jausmas, lyg šis filmas būtų apie mane. Jame susimaišė nerealumas ir grožis. Po šio filmo susisiekiau su Š.Bartu“, - sakė prancūzas.
Prodiuseris pasakojo, kad kaip tik tuo metu režisierius filmavo Maroke ir jam buvo paranku šalia turėti prancūziškai kalbantį žmogų. Netrukus G.Caudrey atvyko į Vilnių ir vėliau apie trejus metus dirbo režisieriaus asistentu, kol buvo baigta filmuoti „Laisvė“.
Tyla ir žemės drebėjimai
„Kai atvykau pas Š.Bartą, jis paklausė manęs, kodėl noriu dirbti su juo. Ką atsakiau? Tiesą. Kad noriu mokytis iš jo. Ne tik techninių dalykų, bet to, kaip jis mato pasaulį. Dirbdamas drauge atsakiau sau į daugelį klausimų, bet ne į visus. Štai kodėl sugrįžau. Užduoti paskutinių klausimų, į kuriuos dar negavau atsakymų. Kai dirbi su kuo nors, stebi iš arti tą žmogų tiek darbo, tiek asmeninio gyvenimo situacijose, gauni atsakymus. Tuomet išvyksti, nes manai, kad į daugelį tavo klausimų jau atsakyta, bet tuomet praeina laikas ir supranti, kad tam tikri klausimai vis dar kybo“, - šnekėjo G.Coudray.
Su kino portretais dirbantis režisierius Jerome‘as Amimer sakė puikiai žinojęs Šarūno Barto vardą, kuris dažnai būdavo minimas straipsniuose apie Kanų kino festivalius. Visus lietuvio kurtus filmus J.Amimer atrado jau vėliau, būtent J.Coudrey dėka. „Man labai patiko jo filmai, bet kitaip nei Guillaume‘ui. Mačiau juose tylą, žemės drebėjimus, pasaulyje pasiklydusius žmones. Šie filmai mane nustebino, nes niekuomet nebuvau matęs tokios rūšies kino. Tai yra absoliučiai kaip Tarkovskis - turiu galvoje požiūrio kampą. Ir tai, kaip jie paveikia. Ne, tai nėra, kaip sako Guillaume‘as, poezija ir artistiški dalykai, romantika - man ne. Romantika yra jo ir Guillaume‘o istorija. Jis buvo jaunas, norėjo išmokti kino ir gyvenimo. Tai ne mano kelias. Mano interesas yra kinas ir šis kinas mane labai veikia“, - pasakojo filmo režisierius.
Patys sau esame neįdomūs?
Kompanijos „Era Film“ prodiuserė Rasa Miškinytė pasakojo, kad darbas su prancūzų kompanija „Leitmotiv“ prasidėjo visiškai netikėtai. Tiesiog vieną dieną paskambino prancūzai ir pasiūlė bendradarbiauti. „Pakėliau telefono ragelį ir išgirdau lietuviškai su stipriu prancūzišku akcentu kalbantį vyrą. Jis pasakė, kad žino mūsų kompaniją. Ir tuomet paklausė, ar nenorėčiau koprodiusuoti filmo apie Šarūną Bartą. Pasakiau:
„Žinote, jau pats pasiūlymas savaime yra labai įdomus. Kad prancūzai man siūlo koprodiusuoti filmą apie lietuvių režisierių. Žinoma, man įdomu“, - šypsojosi R.Miškinytė.
Paklaustas, ar nepasirodė keista, kad filmą apie jį pirmieji panoro kurti prancūzai, o ne lietuviai, Š.Bartas atsakė - visai ne. „Galbūt visuomet tai, kas yra toliau, atrodo įdomiau. Mums nerūpi, ką turime. Čia puikus pavyzdys galėtų būti Jono Meko norėta Lietuvai dovanoti kolekcija, kurios mes nepriėmėme, o po to jis viską pardavė už šimtus tūkstančių dolerių JAV muziejui“, - šyptelėjo Š.Bartas.
Pasak režisieriaus, lietuviai linkę save neigti. „Gal tas savęs menkinimas kyla iš tam tikro išdidumo? Genuose, matyt, mes vis dar žmonės, kurių valstybė iki Juodosios jūros. Nesvarbu, kad už trisdešimties kilometrų Lukašenka su savo tankais“, - nusijuokė kūrėjas.
Kariauti vienam - tai beviltiškas reikalas
„Ar nustebau, kai sužinojau, kad Guillaume‘as nori kurti apie mane filmą? Nepasakyčiau. Nes jis dirbo su manimi ne šiaip sau. Ilgai manęs ieškojo, atvažiavo į Lietuvą. Su manimi dirbti norinčių žmonių buvo, jų ir dabar yra. Lietuvoje gal ne, bet užsienyje tokių tikrai yra. Tokių, kurie rašo laiškus ir siūlosi dirbti. Bet geriausiu atveju su jais tik pasišnekėdavome. O Guillaume‘as, vos su juo pabendravome, iškart ėmė veikti“, - kalbėjo Š.Bartas.
Režisierius nesiryžo prognozuoti, kiek svarbus šis filmas bus ateities kartoms, tačiau sakė, jog dokumentinis filmas visuomet turi savo išliekamąją vertę. Galiausiai juk vaizduojama tikrovė. Žmogus, kurio sukurtas portretas negali būti tolimas nuo realaus.
„Tiesą sakant, filmo pavadinimas man nepatinka. Bet ne aš jį sugalvojau. Nežinau, iš ko tai kilo. Galbūt dėl to, kad pats kartais dirbu ir savo filmų operatoriumi, ir kontroliuoju kiekvieną grandelę nuo pačių pirminių pasiruošimo darbų?.. Bet filmas nekuriamas vieno žmogaus. Ir tas „Vienas lauke karys“ - beviltiškas reikalas - vienam kariauti neįmanoma“, - pabrėžė Š.Bartas.
Rasa Velijevaitė
