Apie 20 metų ėjusi Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos prezidentės pareigas, Onutė Jablonskienė dabar nusijuokdama teigia: „Nors ir buvau bjauri fanatikė, tačiau Dievas, jeigu jis toks yra, man padovanojo be galo gerus mokinius.“
Šiuo metu į pensiją išėjusios Vilniaus Žirmūnų gimnazijos matematikos mokytojos-ekspertės O. Jablonskienės matematikos kabineto suole sėdėjo ir premjerė Ingrida Šimonytė. Pasiteiravus, kokiais žodžiais prisimena buvusią mokinę, Onutė užtikrintai teigia, kad tokių žmonių kaip ji – reta, o ir dar Ingridai būnant mokykloje, mokytoja juokaudama išpranašavo premjerės postą.
„Ingrida buvo be galo gabi mergaitė. Vieną kartą, gavusi ne aukščiausią balą klasėje, suole ji sėdėjo tiesiog juoda. Mergaitė buvo taip nuleidusi galvą, ji taip pergyveno, kad tą kartą jos darbas nebuvo geriausias, jog pamokos gale leptelėjau: „Mieloji, tu kaip Prunskienė, nori būti visur tik pirma!“
Tuo metu premjerės pareigas ėjusi Kazimira Prunskienė buvo ant bangos, visi vadinome ją „geležine ledi“. Po daug metų atėję į namus manęs aplankyti mokiniai ir sako: „Mokytoja, jūs išpranašavot Ingridai premjerės postą!“ – juokiasi Onutė.
Matematikos mokytoja-ekspertė taip pat pasakoja, kad apie I. Šimonytę atsiliepti gali tik pačiais gražiausiais žodžiais:
„Ji yra žmogus, kuris be galo myli mamą, tėtį. Nusivyliau visais, kurie drįso pasakyti, kad kaip ji gali suprasti apie šeimą, jos pati nesukūrusi. O kas yra ta šeima? Kas yra jos meilė motinai, tėvui, jų slaugymas ir priežiūra? Kodėl žmonas taip sau leidžia sakyti?“
„Aš buvau fanatikė“
Beveik 50 metų mokinius mokiusi matematikos, Onutė dabar pripažįsta, kad metai akademinėje bendruomenėje pralėkė be galo greitai, todėl dabar, būnant pensijoje, jai be galo trūksta mokyklos.
„Vakarinėje mokykloje pradėjau dirbti būdama vos 20-ies, o į pensiją išėjau būdama 69-erių. Šiuo metu taip pat aktyviai padedu mokiniams mokytis matematikos, užpildyti spragas. Mano darbo pradžia buvo sunki: buvau ką tik grįžusi į Lietuvą tremtinė.
Man buvo be galo sunku kažkur įstoti mokytis, kadangi buvau baigusi 9 klases rusų kalba, lietuvių kalbos visai nemokėjau, tačiau vis tiek grįžau į Lietuvą, kad mokyklą baigčiau lietuviškoje mokykloje.
Kadangi mano tėvelį sušaudė, o mama liko tremtyje, manęs niekas nenorėjo priimti. Visi sakė, kad mokytoja būti negalėsiu, nes nesugebėsiu mokiniams perduoti tarybinių vertybių, kadangi buvau mačiusi daug, ko nereikia“, – sako pašnekovė.
Pasiteiravus, jeigu būtų galima grąžinti laiką atgal, ar rinktųsi kitą profesiją, Onutė net negalvodama vienu žodžiu tvirtai atsako „niekada“:
„Niekada nesirinkčiau jokios kitos profesijos. Be mokinių negalėčiau gyventi. Būdavo baigiasi moksleivių atostogos, o aš jau lipu sienomis, kaip noriu juos pamatyti, mokyti. Iki pat dabar bijau pro Žirmūnus praeiti, nes mane persekioja mokyklos kvapas, mokinių, koridorių ir triukšmo ilgesys.“
Kad Onutė buvo „fanatikė“, žinojo visa mokykla. Apie tai dabar juokaudama, O. Jablonskienė svarsto, kad būti tokiu „fanatiku“ dar ir reikia mokėti.
„Kiekvieną rytą, nuo 7 valandos laukdavau savo kabinete mokinių, kuriems liepdavau privalomai išsilyginti matematines spragas. Laukdavau jų rūbinėje, kad galėčiau susirinkti namų darbus (juokiasi).
Išbandžiau viską, tačiau jokių kitų alternatyvų, išmokyti mokinius ir užglaistyti jų spragas, neradau. Vien pasitikėti vaikais neužtenka, kadangi visi iki vieno jie yra tik vaikai. Nesvarbu, pilnamečiai ar ne.
Visais laikais jie buvo geri. Mes, suaugę, ypatingai sendami, mėgstame vis sakyti, kad ankstesnių kartų vaikai būdavo geresni už kitus, tačiau taip nėra. Visos kartos turėjo savo pomėgius, idealus: skusdavosi ir plaukus plikai, ir vėliau juos vėl augindavo“, – pasakoja senjorė.
„Be matematikos dangus nesugrius“
Apie 20 metų vykdžiusi Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos vadovės veiklą, Onutė Jablonskienė teigia, kad šiuo metu yra kaip niekada susirūpinusi dėl pastarųjų matematikos egzaminų aktualijų.
Moteris teigia, kad jai yra be galo skaudu matyti žiniasklaidoje visus kalbant apie matematiką vien blogiausiais žodžiais:
„Man atrodo, kad problemų yra visur. Jeigu tik atsiranda kažkur blogis, jis būna sudarytas ne iš vieno, o kelių komponentų. Kalbant apie prastą moksleivių matematikos lygį, šiuos komponentus sudaro: nuotolinis mokymasis, mokytojų aplaidumas, mokinių motyvacijos trūkumas.
Tačiau yra ir dar viena be galo svarbi dalis. Matematika yra toks mokslas, kuris reikalauja be galo nuoseklaus darbo. Jeigu jo nėra – viskas, nes viskas, kas užkliuvo 6 klasėje, atsilieps 11-12 klasės mokyklos suole. Taip viskas ir tęsiasi, o mes vis ieškome kaltų, stumdomės vieni nuo kitų numesdami problemą.“
Visgi, kylantį liūdesį ir nerimą matematikos mokytojai-ekspertei leidžia pamiršti buvusių mokinių veidai, kurie neretai moterį aplanko jos namuose, paskambina telefonu, teiraujasi sveikatos.
„Prieš 5 metus laidojau vyrą. Pamenu, anūkė sako: „Močiute, nesuprantu, kas per situacija. 1977-aisiais metais mokyklą baigę tavo mokiniai beveik visi susirinko į buvusios auklėtojos vyro laidotuves.“ Sveikino ir mano 80-mečio proga, ir kvietė į klasės susitikimą, deja, į kurį negalėjau atvykti“, – nusišypso kalbėdama ji.
Pokalbio pabaigoje, paklausta, ką pati per daugybę metų dirbant pedagoge išmoko iš savo mokinių, Onutė trumpai atsako:
„Ko išmokau, tai, kai mokiniai man sakydavo: „Mokytoja, matematika jums yra šventa karvė, tačiau gyvenime juk būna ir kitaip.“ Iš tiesų, gyvenime tikrai būna kitaip, todėl nereikia susireikšminti, nes be matematikos dangus nesugrius.“
