Kas iš tiesų lemtingą dieną įvyko Kaukazo kalnuose, kur trys lietuviai alpinistai kopė į 4858 metrų aukščio Tetnuldžio viršūnę, greičiausiai, visą gyvenimą liks paslaptimi. Tačiau kiekvienas, pažinojęs juos, nešiojasi tik gražiausius prisiminimus.
A. Kumža su naujienų portalu tv3.lt pasidalino prisiminimais apie velionį M. Leskauską, kurie be galo šilti. Juolab, kad abu prieš daugelį metų, 2004 m., išvyko į Tibetą, kur kopė į aukščiausią šalies kalną – Sisia Pangma (8027 m).
Po šios kelionės A. Kumža išleido knygą „Himalajai: Vienos ekspedicijos dienoraštis“, kurios vienas pagrindinių veikėjų – M. Leskauskas. Po tragiško įvykio, knygos puslapiuose nugulusios istorijos tapo savotišku metraščiu, pasakojančiu legendinę istoriją.
Pažintis įvyko kalnuose
Daugelis M. Leskauską pažinojo kaip sėkmingą gydytoją odontologą, dirbusį Biržuose ir per eilę metų užsitarnavusį gerą vardą dėl savo nuoširdumo ir neabejingumo.
„Puikiai žinau, kad jis buvo visais požiūriais labai sėkmingas gydytojas. Knygoje rašiau, kad jo pacientų sąrašas yra ilgesnis už Biržų telefonų knygą, nes jis turėjo daug pacientų iš užsienio, jam viskas sekėsi, jis buvo didelis profesionalas“, – teigia A. Kumža.
Tačiau be viso to, jis buvo aistringas motociklų mylėtojas, kuriam nuolat reikėjo ekstremalumo. Visad reikėjo ir kalnų – M. Leskauskas buvo ir puikus alpinistas, sukaupęs ilgametę patirtį ir leidęsis į ne vieną ekspediciją.
„Jis buvo iškilus Lietuvos sportininkas, alpinistas, kuris pirmasis įkopė į vieną aukščiausių pasaulio kalnų Sisia Pangma. <...> Mes netekome vieno stipriausių Lietuvos sportininkų“, – priduria jis.
Būtent Tibete, ekspedicijoje į Sisia Pangma viršukalnę, ir įvyko A. Kumžos ir M. Leskausko pažintis. Per du mėnesius trukusią ekspediciją jiedu turėjo marias laiko vienas kitą pažinti geriau. Nuo pirmojo jų susitikimo prabėgo 18 metų, tačiau Algirdas tą laiką mena, lyg viskas būtų įvykę vakar.
„Per tuos du mėnesius mes, 7 vyrai, tikrai vienas kitą labai gerai pažinome ir po visko mes visi stebėjomės, kaip per tuos du mėnesius nė karto nesusipykome, viskas buvo darnu, sklandu.
Ir, aš manau, kad vienas iš sėkmės garantų buvo Mindaugas, nes jis buvo jauniausias, iš visų mūsų buvo didžiausias optimistas, jis labai stiprus. Tai žmogus, kuris buvo labai gerai pasirengęs šitai kelionei techniškai, išėjęs labai gerą alpinizmo mokyklą“, – prisimena A. Kumža.
Tąkart visi keliavo be deguonies balionų, kasdien ant jų nugarų nuguldavo 30-35 kilogramus sverianti kuprinė, tačiau M. Leskauskas kiekvieną dieną į viršūnę kopė su didžiausiu optimizmu ir visuomet buvo pasirengęs ištiesti pagalbos ranką:
„Kai reikėdavo, jis uždainuodavo ispanišką dainą „Besame Mucho“, kartais tiesiog prieidavo ir padėdavo, kartais ir man pagalvos reikėdavo, nes aš, nepaisant to, kad jį gerokai vyresnis, bet kalnuose, galima sakyti, buvau naujokas, o jis – jau labai prityręs žmogus.“
„Virvė nutrūko ir nuplazdeno per visas Tibeto platybes“
Likimas taip jau lėmė, kad būtent A. Kumžai su M. Leskausku ekspedicijos metu kartu tekdavo praleisti nemažai laiko – kartu miegodavo palapinėje, kopdavo susirišę viena virve.
„Kai man paskambino kitas alpinistas tiesiai iš įvykio vietos ir pranešė, kad įvyko ši tragedija, pirmas vaizdas, atrodo, taip ir dilgtelėjo – pamačiau Tibeto platybes, pamačiau ant skardžio stovintį Mindaugą ir virvę, kurios kitame gale prisirišęs aš. Kai žinia atėjo, atrodė, kad ta virvė nutrūko ir nuplazdeno per visas Tibeto platybes, sniegynus“, – jautriai pasakojo pašnekovas.
Be kita ko, M. Leskauskas buvo ne tik puikus partneris kalnuose, bet ir gydytojas. Nors dirbo gydytoju odontologu, turėjo nemažai žinių apie mediciną.
„Kitas vaizdas, kurį vis matau – mes jau ilsimės po dienos žygio, visi išsekę, dideliame aukštyje, tirpiname sniegą arbatai arba sriubai, o jis vis dėlioja savo kuprinę ir dažniausiai dėlioja medikamentus mums“, – prisiminimais dalijasi A. Kumža.
Būtent Mindaugas ir išgelbėjo pašnekovą, kai ekspedicijos metu šis susirgo bronchitu: „Atrodė, kad aš jau neišgyvensiu, įsivaizdavau, kad su manimi darosi kažkokie tragiški dalykai, kad aš jau nebe šios žemės gyventojas, o jis ramiu balsu pasakė: „Nesikarščiuok, ramiai“.
Davė pusę kažkokios nedidelės tabletės, nežinau, ar dėl placebo, ar dėl nuraminimo, nepatikliai į jį žiūrėdamas ją nurijau, o jis vis sakė: „Nusiramink“. Prisnūdau, po pusvalandžio prabudau ir, žiūriu, jėgos sugrįžusios, kitą dieną galėjau eiti toliau.
Kada po pusvalandžio vėl prabundi iš haliucinacijų ir jauti, kad jėgos sugrįžo, temperatūra nukrito, į Mindaugą žiūri kaip į kažkokį Tibeto Dievą, kuris tave gelbėja, paguodžia, užjaučia, nepaisant to, kad jis bene 20 metų jaunesnis už mane.“
Kopimas buvo tarsi malda
Tąkart M. Leskauskas tapo pirmuoju alpinistu iš Lietuvos, užkopusiu į aukščiausią Tibeto kalną. Už šį pasiekimą tuomečio šalies prezidento buvo apdovanotas medaliu. A. Kumža prisimena, kai po kopimo jiedu išvyko į Nepalo džiungles, kur porą dienų ilsėjosi ir daug kalbėjo.
„Jis mėgdavo pafilosofuoti apie tai, kodėl žmonės eina į kalnus, kodėl jis eina į kalnus. Jis visada sakydavo, kad kopimas jam yra kaip malda, o kalnai – kaip vienuolynas, kur gali pabūti su savimi, perkratyti savo mintis ir troškimus“, – prisimena jis.
Judviejų pokalbiuose dažnai figūruodavo kalnai. Prieš porą metų, kai A. Kumža ruošė antrąjį knygos „Himalajai: Vienos ekspedicijos dienoraštis“ leidimą, jis sako išgirdęs, kad M. Leskauskas jau, kaip sako alpinistai, kabina batus ant vinies.
„Aš jo klausiau, ar jis dar nori kur įkopti, ar nori Everesto. Jis sakė, kad norėtų su gera komanda, labai atsakinga, labai sportiška, ekstremalia, bet supratau, kad tuo metu jis tokios komandos neturėjo ir atrodė, kad nebeplanuoja didelių žygių.
Jis sakė: „Kitiems aš niekada nieko nenorėjau įrodyti, galbūt sau, bet jaučiuosi save pažinęs, atsakymus radęs, radęs atsakymą, kad į kalną tave kelia, visų pirma, dvasia, o ne raumenys“. Dar kalbėjo, kad labai didelis sąmonės lūžis įvyko, kai gimė dukra.
Tada šiek tiek lyg ir nuliūdau, kad Mindaugas, kaip mes sakome, jau kabina batus ant vinies ir lieka lygumose, bet, žiūrint dabar, jis vėl išėjo į kalnus, tik gaila, kad viskas taip tragiškai užsibaigė“, – liūdesio neslepia pašnekovas.
A. Kumža neslepia, kad ši tragedija sukrėtė kiekvieną, kuris bent minimaliai pažinojo M. Leskauską. Vyro teigimu, Mindaugas buvo žmogus, apie kurį neįmanoma atsiliepti piktu ar blogu žodžiu, jis buvo tas, kurio skleidžiama šviesa buvo tarsi švyturys kitiems, kurie jį supo:
„Norisi akcentuoti, kad jis, atrodo, žmogus iš Dievo. Kartais Rytuose sako, kad tam tikri žmonės yra pasiunčiami neaišku ar iš kitos Visatos, ar iš kitos galaktikos su tam tikra misija. Man atrodo, kad Mindaugas būtent toks ir buvo – su misija tarp mūsų skleisti optimizmą, skatinti pažinti ir save, ir pasaulį.
Tokie žmonės, deja, dažniausiai ir sudega labai anksti, nes labai dalinasi savo šviesa su žmonėmis, įvykdo savo misiją ir kažkur vėl pasitraukia.“
