Tikrai ne maištas, ne bėgimas nuo susikurto gyvenimo. Galbūt kalnai – kaip gyvenimo, paties Mindaugo tęsinys? Galimybė išgyventi tikrąją vienatvę, bendrystę, ribines situacijas? Baisią kainą už tą trauką sumokėjo ne tik Mindaugas, bet ir artimieji. Tikrai žinau, kad silpnieji visada užsiėmę savimi, stiprieji ilgisi tiesos ir laisvės. Deja, gyvenimas niekada nepadiktuoja tiesos, tik jos paieškas…
…ir stringa žodžiai – atsisveikinimo – gerklėj, nes tai yra žiauru. Neteisinga. Kodėl kalnai pasirinko jį, mūsų Mindaugą? Juk tiek žmonių jį vertino, gerbė, mylėjo. Ar galėjo sulaikyti artimieji? Taigi, kad ne, nes jis išeidavo, kad grįžtų. Taip nuolat kartodavo, anot žmonos Lijanos. Juk jis buvo įveikęs daug sudėtingesnius kopimus, užkariavęs aukščiausias viršūnes. Bet svarbiausia – jis turėjo kur grįžti – šeimą, tėvus, namus, brolius, mylimą darbą, bičiulius ir daug sumanymų. Ir šį kartą jis išėjo, kad grįžtų.
Nors netektis paradoksaliai priartina žmogaus gyvenimą, vis dėlto dar nelengva kalbėti būtuoju laiku. Ir vis dėlto – Mindaugas buvo šviesos ir džiaugsmo žmogus.
Stebino tas mentalinis dualizmas – gabus vadybininkas, vadovas, talentingas gydytojas, mylintis sūnus, vyras ir tėvas – žmogus, tvirtai stovintis ant žemės ir aistringas alpinistas.
Turėjo talentą neįsivelti į jokias buitines, ardančias situacijas. Galbūt tai išugdė ne tik tėvai, bet ir kalnai?Ataidi patys šviesiausi prisiminimai iš „Atžalyno“ mokyklos – gyvybė, artistiškumas, turizmo būrelis, fotografavimas ir išskirtinė aristokratiška laikysena, tokia brangi pagarba žmogui – niekada neperžengti ribos, niekada nepasielgti, kad kitam skaudėtų.
Mindaugas labai mylėjo gyvenimą ir mokėjo džiaugtis, džiuginti. Buvo mylimas. Labai. Prisiminsiu – švytintį žvilgsnį, apglėbus mylimiausius – dukrytę Moną ir sūnų Adrijų, tylų šypsnį ruošiant vakarienę gražiuose namuose, ypatingą kreipinį: „kada namo, Li?“ Namuose, kiek žinau, buvo mažakalbis, bet už tai darbe didžiausioj baimėj esančiam užkalbėdavo dantį. Ir apie kalnus galėjo kalbėti daug. Pristatant parodą „Kalnų liga“, paklaustas, koks momentas pats svarbiausias, netikėčiausias, Mindaugas atsakė, kad tai ta riba, kai atrodo, kai žinai, kad daugiau nebegali, bet vis tik eini. Ir vėl tie kalnai! Gal todėl, kad jie išsivedė?
Iš tiesų lieka labai daug – kartu su tėvais ir broliu kurta klinika, šimtai dėkingų žmonių, jaukūs, šilti, meniški namai, vaikams parodytas pasaulis, „Portfolio“ galerija. Ir garbinga vieta geriausių Lietuvos alpinistų šimtuke, ir Biržų vėliava Sisia Pangma viršukalnėje. Dėkingumas ir liūdesys, kiek dar visko galėjo būti.
Atsisveikinam su Biržų žmogumi, su kuriuo buvo šviesu ir gera. Dar ilgai skaudės. Gal vėliau, daug vėliau lydės legendinių Mindaugo ledų skonio prisiminimai. Dabar belieka pripažinti neatšaukiamą tiesą – nuo šiol Mindaugas į pasaulį žiūrės savo vaikų akimis, laimindamas juos iš anapus.
Tokio skausmo, tuštumos nei prisijaukinti, nei išvaikščioti neįmanoma, gal tik pasiguosti, koks gražus ir prasmingas buvo gyvenimas ir kaip Mindaugas sugebėjo gerbti tėvus ir žmones, mylėti, rūpintis, dalintis. Būti šviesa. Laimingi tai patyrę. Reikės išbūti skausmą, tarsi viską pradėti iš naujo: išmokti kitaip kvėpuoti, matyti, jausti.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad praėjusią savaitę paaiškėjo, jog Tetnuldžio kalne Sakartvele nutiko didelė nelaimė – gelbėtojai rado trijų lietuvių alpinistų kūnus. Greičiausiai į kalno viršūnę kopė trys patyrę alpinistai. Tačiau kodėl jie žuvo, kol kas galima tik spėlioti. Viena versijų – staiga pablogėjusios oro sąlygos.
Straipsnio autorė – Irutė Varzienė
