Sekmadienį Lietuvoje užgeso mažamečio migranto gyvybė. Vaikas buvo paralyžiuotas, sirgo epilepsija ir kitomis ligomis, buvo gimęs 2010 metais.
Ruklos pabėgėlių pagalbos centro (PPC) vadovė pažymėjo, kad vaikui ir jo tėvui buvo nedelsiant suteikta visa reikalinga pagalba, tačiau berniuko gyvybės išsaugoti nepavyko.
Sekmadienį paryčiais vaiko tėvas pranešė, kad vaikas sunkiai kvėpuoja, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, ji iškart išvežė vaiką į gydymo įstaigą, čia vaikas ir mirė. Pirminė mirties priežastis – ūmus širdies ir plaučių veiklos sutrikimas.
Į Ruklos pabėgėlių centrą Jonavos rajone migrantų šeima – tėvas su sūnumi – atvyko rugpjūčio 6 dieną, Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybos vadovo duomenis, jiedu kilę iš Jemeno.
Tėvui leido dalyvauti laidotuvėse
Muftijus A. Beganskas kalbėdamas su naujienų portalu tv3.lt pabrėžia, kad dėl pabėgėlių nėra priimtų sprendimų suteikti jiems prieglobstį, todėl jų išvykimas iš centro yra draudžiamas, tačiau mirus berniukui buvo padaryta išimtis:
„Šiuo atveju Ruklos pabėgėlių pagalbos centras padarė išimtį ir buvo leista atvežti berniuko tėvą su vienu draugu“.
Pagal islamo tradicijas, miręs žmogus turi būti palaidojamas kuo greičiau, geriausiai tą pačią dieną iki saulės laidos, tačiau šįkart to padaryti nepavyko.
„Mes berniuką palaidojome pirmadienį. Tą pačią dieną jo palaidoti nepavyko, nes kol viskas buvo suderinta su kapinėmis, dėl jo atvežimo į Vilnių, kur bus šarvojimas. Tai buvo pirmas atvejis, kai pabėgėlių centre mirė žmogus. Niekas nebuvo susidūręs su tuo prieš tai, tai nei pabėgėlių centras, nei mūsų bendruomenė nežinojo, ką daryti.
Jie kreipėsi į mus pagalbos, mus tai irgi buvo pirma patirtis. Kai miršta bendruomenės narys, mes žinome, ką ir kaip daryti. Visi stengėsi kuo greičiau palaidoti vaiką. Kaip ir kalbėjau su tėvu, iš visų žmonių, kurie dalyvavo, visi labai daug prisidėjo ir stengėsi, kad viskas būtų padaryta kuo geriau ir greičiau. Kadangi vaikas nesirgo užkrečiamomis ligomis, jo laidotuvės buvo atliktos pagal visas islamo taisykles“, – pasakoja jis.
Berniukas buvo palaidotas Vilniaus Liepynės kapinėse skirtame sklype, kur įkurti musulmonų bendruomenės kapai.
Laidojama kuo greičiau
Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybos vadovas muftijus A. Beganskas pasakoja, kad laidotuvės pagal islamo taisykles, kanonus ir patarimus turi įvykti kuo įmanoma greičiau. Tam yra kelios priežastys – dvasinė, higienos ir materialinė.
„Dvasinė pusė yra ta, kad mūsų pranašas Mahometas pasakė, kad reikia kuo skubiau palaidoti žmogų, kad žemė apdovanotų jį gėrybėmis, kurių nusipelnė. Jeigu žmogus buvo geras, mes tikime, kad jis bus kitame pasaulyje iki teismo dienos, o po jos prisikėlęs iš žemės jis bus apdovanotas už gerus darbus ir turės vietą Rojuje. Todėl simboliškai stengėmės kuo greičiau atiduoti kūną žemei. O kai miršta vaikas, mes tikime, kad nepaisant tikėjimo, jis iškart patenka į Rojų.
Antras dalykas – mes puikiai suprantam ir žinom, kad negyvame kūne yra daug bakterijų, virusų. Taip pat ir nepatogu – kur ir kaip laikyti. Žmonės ir giminės, kai kūnas nepalaidotas jaučia dar ir kažkokį nerimą, atsakomybę, o kai kūnas palaidojamas, jie kažkiek nusiramina. Tai dar viena pusė tokia, kad ir giminėms ramiau“, – aiškina jis.
Vyras sako, kad dėl pandemijos laidojimo procesas gali užtrukti, tačiau vis tiek stengiamasi, kad viskas būtų atlikta kaip įmanoma greičiau.
„Pagal mūsų taisykles, vieną dieną pranašas Mahometas pamatė žmogų, kuris nukrito nuo kupranugario ir mirė. Tai jis pasakė, kad nuplautų kūną, pašarvotų, suvyniotų į baltą audinį, atliktų laidojimo maldą ir palaidotų“, – sako jis.
Kaip atrodo musulmonų laidotuvės?
Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp lietuviams įprastų ir musulmonų laidotuvių yra tas, kad mirę žmonės laidojama be karsto, tik susukti į baltą audinį. A. Beganskas nurodo, kad tai yra tam tikras žmogaus gyvenimo pradžią ir pabaigą vienijantis simbolis.
„Mes laidojame be karsto, mirusiųjų kūnus nuplauname ir vyniojame į baltą audinį. Baltas audinys yra simbolis, nes kai gimsta žmogus, jis irgi yra vyniojamas į baltus vystyklus. Kai žmogus ateina į šitą pasaulį jis neturi nieko, išskyrus savo kūną ir sielą, o ką jis padarys priklauso tik nuo jo. Kai jis miršta, mes tikime, kad žmogus buvo geras ir pateks į kitą pasaulį. Miręs jis negali nieko į jį pasiimti – nei sąskaitos banke, nei namo, nei automobilių, tik savo padarytus darbus“, – aiškina.
Miręs žmogus į duobę guldomas susuktas į baltą audinį ir guldomas ant dešinio šono, veidu į Mekos pusę. Pačio laidojimo proceso moterims stebėti negalima ir jos turi stovėti atokiau. Pasak A. Begansko, taip yra dėl jų pačių labo.
„Kai laidojame kūną į žemę, draudžiama moterims tai stebėti, jos turi pastovėti toliau. Kai kūnas pakankamai užkastas, tada gali ateiti ir moterys. Jos gali dalyvauti laidojimo maldose, bet kai guldomas į duobę kūnas, užkasamas, neleidžiama, nes vis tiek vaizdas nėra malonus ir gali paveikti psichologiškai. Tam, kad moterys nepatirtų traumos, priepuolio jos turi pastovėti atokiau. Vis tiek žinome, kad jos yra jautresnės ir viską jaučia kitaip“, – sako jis.
Laidojimo metu musulmonai, kaip ir lietuviams įprastų laidotuvių metu, meta keletą saujų žemių ir jas palydi maldos žodžiais.
„Pas mus įprasta, kad tris kartus metame žemę. Pirmą kartą mesdami sakome „mes esame sukurti iš žemės“, antrąjį kartą metant – „mes grįšim į žemę“, o trečią kartą – „mes iš žemės būsim prikelti““, – pasakoja jis.
Dėl tikėjimo, kad žmogus bus prikeltas iš žemės, musulmonams draudžiama kremuoti kūnus, išskyrus tuos atvejus, kai tai rekomenduoja daryti gydytojai.
„Kaip pavyzdžiui, COVID-19 metu, kūno negalima liesti ir jį reikia laidoti uždarame karste, maiše arba kremuoti, tada mūsų tikėjimas atleidžia ir leidžia tai padaryti“, – sako A. Beganskas.
Jeigu musulmonas miršta užsienyje, rekomenduojama jį laidoti ten, kur ir mirė. Visgi jeigu šeima nori parsigabenti mirusiojo palaikus, tai padaryti jie gali:
„Jeigu žmogus miršta užsienyje, priklauso nuo šeimos, bet rekomenduojama jį ir palaidoti toje šalyje. Vienas dalykas yra pervežimas, kitas dalykas yra su užkrečiamų ligų rizika. Kai prasidėjo visame pasaulyje pandemija, pagal islamo tikėjimą yra sakoma taip: jeigu esate mieste, kuriame yra ta užkrečiama liga, jūs pasilikite toje vietoje, nekeliaukite kitur, kad neužkrėstumėte kitų žmonių. Jeigu jūs pasiliksite toje vietoje, užsikrėsite ta liga ir numirsite – tai bus suprasta, kaip savo gyvybės paaukojimas dėl kitų žmonių.
Mūsų tikėjime labai svarbi gyvybė, todėl jeigu gydytojas parašo, kad žmogus mirė nuo užkrečiamos ligos – viskas, kūno mes neliečiame. Pavyzdžiui ir dabar, jeigu musulmonas gyvena COVID-19 rizikos zonoje – jis nekeliauja į miestą, kur nėra tokios rizikos, kad neužkrėstų kitų. Taip pat ir jeigu žmogus gyvena ne rizikos zonoj, jis nevažiuoja į kitą miestą, kur ji yra, kad ligos neparvežtų į savo miestą.
Jeigu žmogus miršta kitoje valstybėje, pirmiausia irgi žiūrima į tai, ar verta jį parsivežti finansiškai, nes kūną galima parsigabenti, bet kas iš to, jeigu po to šeima badaus. Be to, mes tikime, kad po mirties mes susitiksime vėl, todėl nėra skirtumo ar būsite palaidotas Lietuvoje, Amerikoje, Kryme, Turkijoje ar dar kitur. Pagal islamą mes kaip dvasia egzistuosime iki pasaulio pabaigos, o po mirties prisikelsime su gražiausiais savo kūnais. Dvasiai juk neegzistuoja ribos ir pasų kontrolė, todėl ir nesvarbu, kurioje vietoje bus kapas“, – aiškina jis.
Viską daro kuo kukliau
Senosios lietuvių tradicijos nurodo, kiek laiko turėtų truktų gedulas. Pavyzdžiui, mirus motinai turima gedėti metus, mirus tėvui – pusę metų, tą laiką nešioti juodus drabužius, nesilinksminti, neklausyti muzikos. A. Beganskas atskleidžia, kad musulmonai neturi panašių gedulo tradicijų.
„Dažniausiai po artimo žmogaus mirties, gedinčių namuose 3 dienas lankosi svečiai, neša jiems maistą. <...> Mes kaip musulmonai 5 kartus per dieną meldžiamės ir tiek kartų galime prisiminti tą žmogų.
Pas mus nėra metinių, nėra ketvirtinių. Aišku, galima taip daryti. Bet, pavyzdžiui, galiu pakviesti jus kartą per metus, papuošti stalą, priruošti vaišių, bet tik vieną dieną per metus. Kiek jūs prisivalgysite? Na, gal savaitei. O kaip kitomis dienomis? Todėl pagal islamo tikėjimą mes po truputį, bet kiekvieną dieną stengiamės prisiminti.
Vieną kartą mano draugo paklausė, kodėl jis taip dažnai meldžiasi, ar jis tiek daug nuodėmių pridaro. Draugas pasakė, kad nereikia padaryti nuodėmių, kad galėtum pasikalbėti su Dievu. Todėl už savo tėvus, vaikus ar gimines, mes galim paprašyti atleidimo. Mes nelaukiame metų, nes gal mes neišgyvensime iki tos datos, gal patys mirsime. Niekas nėra garantuotas, kad tuos metus išgyvens“, – sako jis.
Muftijus priduria, kad eidami atsisveikinti su mirusiuoju, musulmonai gėlių neneša. Atsisveikinimo metu svarbiausia sukviesti kuo daugiau žmonių, kurie paliudytų, kad miręs žmogus buvo geras.
„Mes turime pasistengti, kad kuo daugiau žmonių ateitų į jo laidotuves ir paliudytų, kad jis buvo geras žmogus, kad jis buvo tikintis. Mes norime, kad kuo daugiau žmonių ateitų į laidotuves ir dėl to, kad pagal mūsų tikėjimą mes turime klausti žmonių, ar jie atleidžia mirusiam žmogui ar ne. Pagal mūsų tikėjimą Dievas sako, kad jis gali atleisti daug ką, bet ne tai, ką padarė kitam žmogui, nes tik tas žmogus gali atleisti. Todėl mirus žmogui jo giminių pareiga yra kuo greičiau atiduoti jo turėtas skolas“, – nurodo jis.
Pasak A. Begansko, mirus žmogui tiek atsisveikinimą, tiek vėliau ir jo kapą, stengiamasi padaryti kuo kukliau.
„Pagal mūsų papročius antkapiai yra labai kuklūs, nes mūsų tikėjimas sako, kad nereikia investuoti į kapą, nes mirusiajam to nereikia. Geriau tuos pinigus skirti gyviesiems. Didelis antkapis nepadės mirusiam, o bus tik pasipuikavimo įrankis. Aišku, kapą reikia pažymėti, kad ten nevaikščiotų žmonės ar gyvūnai, bet nereikia daug pinigų švaistyti dideliam akmeniui. Jeigu už žmogaus turėtus pinigus padarysite kažką gero mirusiojo vardu, jo siela tai pajaus.
Kartais žmonės eina į laidotuves pasipuošę. Tai žiauriai skamba. Kur jie eina – į laidotuves ar į vedybas? Jie ateina į laidotuves. Taip, reikia, kad būtinai būtų švarūs drabužiai, bet reikia ateiti su malda ir melstis už mirusį žmogų, o ne kalbėti apie tai, kaip mūsų kaimynai gyvena. Vėliau dar vienas, kitas pasipuošia, prasideda ir kas didesnį, gražesnį vainiką atnešė, didesnį paminklą pastatė. Nereikia pamiršti, kad susirenkama dėl žmogaus sielos“, – sako Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybos vadovas, muftijus Aleksandras Beganskas.
Aš manau, kad religijas sukūrė patys žmonės, o meilės šaltinis - Dievas yra vienas. Keliauk mažuli į mūsų visų namus. O kas kaltas ir kiek kaltas ne mūsų žmogiškiems protams suvokti.
