Praėjus penkeriems metams daugiau nei pusė pabėgėlių susirado darbą, o visuomenės tolerancija jiems apklausose vis dar išlieka aukštumose. Nepaisant to, tokio milžiniško atvykėlių integracija kelia šaliai ne mažesnius iššūkius. Pagrindinės problemos: migrantai dažniausiai dirba menkai apmokamus ir labiau antraeilius darbus, kurie taip pat buvo labiau paveikti COVID-19 pandemijos ribojimų.
Vokietijai būtina keisti tvarką, kuri suteiktų galimybę į darbo rinką integruoti visą darbo jėgą, didinti prieinamų apmokymų ir įgūdžių tobulinimo paskaitų skaičių, rašoma Pasaulinės plėtros centro ekspertės Helen Dempster straipsnyje.
Vokietijos sprendimas įsileisti milijoną pabėgėlių
Iki 2015-ųjų žmonių, kurie siekė gauti prieglobstį Vokietijoje, skaičius buvo palyginti žemas. Dominavo atvykėliai iš 7 šalių: Irako, Turkijos, Rusijos, Afganistano, Kosovo, Serbijos ir Sirijos. Nepaisant to, kad prieglobsčio ieškotojams užtekdavo paskirstymo centruose praleisti iki 3 mėnesių – o tai yra vienas palankiausių terminų Europoje – prieš galimybę patekti į darbo rinką, nedarbo lygis buvo aukštas.
Nepaisant to, kad žmonių noras padėti pabėgėliams iš karo ir terorizmo nualintų Artimųjų Rytų buvo išaugęs, A. Merkel sprendimas priimti faktiškai neribotą migrantų skaičių buvo tarsi žaibas iš dangaus. Tokia politika susilaukė gausybės kritikos net ir iš jos pačios atstovaujamos valdančiųjų partijos. Sprendimas buvo pristatytas kaip didelis iššūkis, labiau etinis sprendimas, o ne politinis.
Prieglobstį suteikiančios institucijos buvo absoliučiai nepasiruošusios susidoroti su tokių migrantų antplūdžiu. Šalies valdžiai teko skubiai priimti įstatymų pataisų, kurios leistų pagreitinti ir patobulinti prieglobsčio suteikimo tvarką. Asmenys iš itin pavojingų šalių galėjo netgi pradėti integracijos procesą prieš sulaukdami galutinio verdikto dėl jų prašymo. Tai pagreitino procesą, tačiau „žemiau sąraše“ esančių valstybių pabėgėlių integravimo procesas nebuvo toks sklandus.
2018-aisiais jau 82 proc. prieglobsčio siekusių žmonių gavo teisę gyventi Vokietijoje, įskaitant ir galimybę dirbti be jokių ribojimų. 17 proc. gavo teisę laikinai gyventi Vokietijoje ir ribotus darbo leidimus. Potencialius prieglobsčio prašytojus paskirstė po skirtingus Vokietijos regionus, naudojantis specialia „Konigssteiner Schlussel“ sistema. Daugelyje šių regionų gyvenvietės buvo perpildytos, trūko infrastruktūros ar kalbos mokymo kursų.
Praėjus penkeriems metams šių žmonių integracija atrodo įspūdingai. Iki 2018-ųjų pabaigos Vokietijoje gyveno net 1,8 mln. žmonių, galimų vadinti pabėgėliais (įskaitant tarptautinės apsaugos gavėjus, prieglobsčio prašytojus ir tuos, kurių prašymas buvo atmestas). 75 proc. jų yra jaunesni nei 40 metų, daugelis turi aukštesnį išsilavinimą už likusius migrantus. Šiai dienai apie pusę jų jau yra susiradę darbus, apmokamus mokymus ar atlieka praktiką. Vos 1 proc. atvykusių deklaravo savo vokiečių kalbos mokėjimą kaip gerą ar labai gerą. Tačiau jau po 3 metų šis skaičius išaugo iki 44 proc. Toks įsitraukimas itin prisideda prie senstančios Vokietijos darbo rinkos, kenčiančios nuo visuomenės senėjimo, atgaivinimo.
Tokia sėkminga integracija taip pat paveikė ir pačių vokiečių populiaciją. 2008-2015 metų laikotarpiu migrantų įkurtose bendrovėse įdarbintų žmonių skaičius išaugo 50 proc. (iki 1,5 mln.). Tai taip pat mobilizavo pilietinę visuomenę. Allensbacho instituto atliktas tyrimas parodė, kad nuo 2015-ųjų 55 proc. vokiečių prisidėjo (finansiškai ar prisidedant prie palaikymo akcijų) prie pabėgėlių integracijos. Toks įsitraukimas padidino migrantų palaikymą iš esmės ir pademonstravo A. Merkel sprendimo sėkmę.
Kaip sprendimas paveikė viešąją nuomonę
Vokietija išlaikė aukštą pabėgėlių priėmimo lygį, gerokai prieš ir po A. Merkel sprendimo. 2015-ųjų apklausos rodė, kad 66 proc. manė, kad priimti pabėgėlius buvo geras sprendimas. Toje pačioje apklausoje buvo išsiaiškinta, kad vokiečiai iš esmės tiki Vokietijos galimybėmis susitvarkyti su migrantų srautais. Praėjus penkeriems metams, nepaisant įvairių integracinių problemų ne tik pačioje Vokietijoje, bet ir daugelyje kitų Europos šalių, apklausos vis dar yra palankesnės pabėgėlių priėmimo į šalį atžvilgiu. Tik 9 proc. pasisakė griežtai prieš naujų pabėgėlių priėmimą.
Tiesa, yra ir kita pusė medalio pusė. Jeigu vokiečiai teigiamai vertina patį pabėgėlių atvykimo faktą, tai jų integracija, anot jų, galėtų būti geresnė. Tai buvo nurodyta kaip didžiausia problema šalyje 2014-2018 metais. Kaip jau buvo aiškinta, neišplėtota infrastruktūra regionuose, nepajėgi susitvarkyti su tokiu dideliu atvykėlių skaičiumi, materializavosi į klaidas ir papildomus iššūkius, o kai kurių jų ištaisymui prireikia daug laiko. 2019-aisiais „Ipsos MORI“ atliktas tyrimas parodė, kad tik 31 proc. vokiečių tikėjo daugumos pabėgėlių galimybe sėkmingai integruotis į visuomenę (2017-aisiais tokių buvo 37 proc.). Tai galėtų paaiškinti, kodėl kai kurie vokiečiai nerimauja dėl naujų pabėgėlių priėmimo, o labiau orientuojasi į dabartinių geresnę integraciją.
Nerimas dėl integracijos taip pat paskatino kraštutinių dešiniųjų, antiimigracinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) iškilimą. Ji laimėjo 94 vietas iš 709 Bundestage 2017-ųjų rinkimuose, iš dalies remiantis antiimigracine politika. A. Merkel sprendimas aiškiai prisidėjo prie tokios AfD sėkmės, tačiau taip pat ir kitose pasaulio šalyse auga kraštutinių dešiniųjų populiarumas, net ir tose valstybėse, kuriose yra palyginti nedidelės pabėgėlių bendruomenės. Tiesa, AfD sėkmę galima būtų labiau paaiškinti kitų aktualių vokiečiams problemų iškėlimu: nelygybės, nežinomybės ar pesimizmo dėl ateities negu A. Merkel sprendimo dėl migrantų problematika.
Ateities iššūkiai
Nepaisant progreso, migrantų visiško įtraukimo į šalies ekonomiką iššūkiai išlieka. Vokietijos darbo rinka yra komplikuota ir biurokratiška, kurianti barjerus užsienio kvalifikacijos pripažinimui, ypač tiems, kurie nekalba vokiškai. Moterys turi prastesnes galimybes įsitvirtinti, ypač tos, kurios su mažais vaikais, o ir sveikatos apsaugos sistema nėra palanki neseniai atvykusiems pabėgėliams.
COVID-19 tik išryškino šiuo iššūkius. Pabėgėliai dažniausiai dirba menkai apmokamus ir labiau antraeilius darbus, kuriuos skaudžiausiai ir paveikė pandemija. Dėl to tarp jų yra didžiausias nedarbo šuolis, lyginant migrantus ir vietos vokiečius. Mokymosi galimybių ir socialinės sąveikos sustabdymas yra ypač žalingas, o tai reiškia, kad pabėgėliai gauna mažiau paramos. Šiuos iššūkius pripažino ir kanclerė, kuri praėjusių metų spalį sukvietė į nacionalinį integracijos suvažiavimą. Tuomet ir buvo nuspręsta, kad tokie dalykai, kaip vokiečių kalbos kursai, psichologų ar darbo paieškų paslaugos turėtų būti suteikiamos nuotoliniu būdu, siekiant pagerinti prieigą pačios pandemijos metu ir jai pasibaigus.
Šiuo metu Vokietijos svarbiausias tikslas yra suderinti įrankius tam, kad būtų galima geriau paveikti jau žinomas darbo rinkos integracijos problemas.
Aukščiau aptarti skaičiai rodo, kad A. Merkel sprendimas 2015 m. priimti milijoną pabėgėlių turėjo didžiulę ekonominę ir socialinę naudą Vokietijai, tuo pačiu suteikdamas reikalingą paramą pažeidžiamiems gyventojams. Tikslinga integracijos kliūčių, tokių kaip įgūdžių atestavimas ir neproporcingai didelį poveikį moterims turinti sistema, dar labiau pagerintų šį poveikį, įsitikinusi H. Dempster.
