Iš ugnies gniaužtų pradinukus išgelbėtų tik atsitiktinumas - tokias pirmines išvadas padarė ugniagesiai gelbėtojai. Mokytojai pripažįsta, kad iki šiol vaikams daugiausia pasakota apie gaisrų prevenciją. Todėl tik dalis mažylių jau ištikus nelaimei sugeba išsigelbėti.
Ugniagesių atstovai, visoje Lietuvoje pradėję akciją „Būk saugus, moksleivi“ ir praėjusią savaitę aplankę daugiau kaip 500 pradinukų klasių, įsitikino, kad vaikai nežino, kaip elgtis namie kilus gaisrui.
„Pradinukų nuomone, geriausia slėptuvė nuo ugnies yra šaldytuvas, dušo kabina ar dėžė. Akivaizdu, jog tai jų neišgelbėtų“, - LŽ pabrėžė Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Informacijos ir analizės poskyrio viršininkė Jovita Lapėnaitė. Jos teigimu, įsiplieskus gaisrui vaikams patariama bėgti pro duris į kiemą arba laukti ugniagesių balkone. Pradinukai taip pat raginami nedelsdami pranešti apie nelaimę bendruoju pagalbos telefonu 112.
Teisingi atsakymai - išimtis
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Prevencijos organizavimo ir kontrolės skyriaus viršininko pavaduotojas Kęstutis Skrickis tikina, kad apie akcijos rezultatus kol kas sunku kalbėti. Tačiau jis viliasi, jog vaikai dar prisimins, kaip elgtis kilus gaisrui.
Vien Kaune per akciją, kuri truks visą mėnesį, su šia informacija ketinama supažindinti apie 3 tūkst. vaikų. Pradinukai lankomi mokyklose, o aukštesnių klasių moksleiviai laukiami ugniagesių būstinėse.
Pasak J.Lapėnaitės, per dieną ugniagesiai Kaune dažniausiai nuvyksta į dvi mokyklas ir kiekvienoje vidutiniškai susitinka su septynių ar aštuonių skirtingų klasių moksleiviais. „Kai pasiteiraujame vaikų, kaip jie elgtųsi gaisro atveju, labai retai išgirstame teisingą atsakymą. Dažniausiai daugelis nežino, ką darytų“, - komentavo ji.
Šiemet Kaune gesinta 800 gaisrų, per juos žuvo 12 žmonių. Vienas jų - vaikas. Mažametės gyvybę kainavusi nelaimė įvyko name įsiplieskus ugniai ir sprogus dujų balionui. Mergaitę prispaudė griūvančio pastato konstrukcijos.
Pasekmės skirtingos
Kaip tvirtina psichologai, tyrimais nustatyta, kad mažamečiai dažniausiai bijo šunų, tamsos, mašinų, sirenų, žemės drebėjimo, grobikų, gyvačių ir aukščio. Gaisras prie didžiausių grėsmių nepriskiriamas, nes vaikai palyginti retai su juo susiduria. Kaip ugnies padaryta žala veikia mažylio psichiką, bendros nuomonės nėra. Mat stipriai išgyventos neigiamos emocijos vieno vaiko gali apskritai netraumuoti, o kitam sukelti ilgalaikį sveikatos sutrikimą ar psichikos ligą. Kuo vėliau pasireiškia simptomai, tuo didesnė tikimybė, kad jie bus ilgalaikiai.
Kalba apie prevenciją
LŽ šnekinta biologijos mokytoja Loreta Daukantienė LŽ teigė, jog vaikams apie gaisrus pasakojama, bet dažniau pabrėžiama ne tai, kaip elgtis įsiplieskus ugniai, o kaip jos neįžiebti. „Pradinukams suteikiama žinių apie pavojingas medžiagas ir gaisrų pasekmes“, - aiškino L.Daukantienė. Tačiau per pamokas paprastai kalbama apie miškų ir pievų gaisrus. Moksleiviai mokomi gesinti laužus, raginami nedeginti žolės, nedaužyti stiklinės taros.
Apie ugnies sukeliamas nelaimes pasakojama įvairių klasių mokiniams, bet vaikai, pasak mokytojos, tokio pobūdžio informaciją įsimena retai, net ir nuolat ją kartojant. „Vis dėlto tai daryti būtina. Nutikus nelaimei moksleivis gali prisiminti patarimus ir elgtis tinkamai“, - įsitikinusi pedagogė.
Žaidimų su ugnimi vaikai dažniausiai atsisako tada, kai kas nors atsitinka jiems patiems arba artimiems žmonėms. Mokytoja tvirtina, kad visam gyvenimui, pavyzdžiui, įsimenamas gaisras, per kurį sudega kaimynų namas ar butas.
Išgąstis neleido gelbėtis
Gaisro siaubą būdama pirmokė išgyveno ir L.Daukantienės dukra Ugnė. Kaime gyvenanti šeima savarankišką mergaitę paliko namie žaisti su kaimynų berniuku. Manoma, Ugnė trumpam nusileido į rūsį, o jos draugas tuo metu uždegė ant sofos sudėtus išskalbus drabužius. Vaikai liepsnos negesino, iš namų nebėgo. Ugnį pamatė berniuko atėjusi pasiimti močiutė. Apie nelaimę ji pranešė greta įsikūrusios seniūnijos darbuotojams, o šie iškvietė ugniagesius.
„Su dukra apie gaisrus kalbėdavome dažnai. Mokiau ją, ką reikia daryti. Patardavau daužti langą, bėgti pro duris, - pasakojo L.Daukantienė. - Tačiau įvykus nelaimei mergaitė išsigando ir nebežinojo, kaip elgtis“.
Pedagogė mano, kad apie gaisrą vaikai niekam nepranešė ir patys iš namų nebėgo, nes bijojo tėvų reakcijos - juk jie supyks. „Panašiai elgiasi ir kiti mažamečiai, patekę į sudėtingą situaciją“, - pridūrė L.Daukantienė.
Po nelaimės dukra tėvams nieko nepasakojo, užsisklendė ir vengė bet kokių kalbų apie gaisrą. „Ugnė ir anksčiau neimdavo į rankas degtukų. Dabar dar labiau jų vengia. Įvykį mergaitė prisimena, bet, atrodo, jokių ilgalaikių neigiamų pasekmių gaisras jai nepaliko“, - sakė L.Daukantienė.
Išgelbėjo instinktas
Kaunietė Loreta Zavadskienė, auginanti aštuonis 3-17 metų vaikus, nuo gaisro nukentėjo vėlyvą praėjusiųjų metų rudenį. Moteris turėjo tris kambarius savivaldybei priklausančiame name. Šalia gyveno du kaimynai - vyras ir garbingo amžiaus moteris. Pas ją į svečius atvyko giminaičiai. Manoma, kompanija vaišinosi alkoholiniais gėrimais.
„Iš pradžių nekreipėme dėmesio į dūmų smarvę, nes kaimynė savo kambaryje gamindavo maistą ir dažnai ką nors prisvilindavo“, - pasakojo L.Zavadskienė. Netrukus pas daugiavaikę motiną atėjo kaimynas - vyras įtarė nelaimę. Kadangi gretimo buto durų niekas neatidarė, nuspręsta jas laužti. „Duris išstūmėme. Į bendrą koridorių plūstelėjo didžiulis ugnies kamuolys“, - prisiminė moteris. Tuo metu buvo jau po 22 valandos, L.Zavadskienės vaikai, išskyrus vyriausiuosius, miegojo.
„Kalbas apie tai, ką rytoj virsime pietums, baigėme ir išbėgome į gatvę. Nespėjome nė apsirengti. Vaikus nešėme ant rankų“, - kalbėjo kaunietė.
Kieme staiga apsižiūrėta, kad gatvėje nematyti septynmečio Luko. Berniukas buvo kietai įmigęs, tad namie kilusio sąmyšio nė neišgirdo. Laimė, kaimynai įlipo į butą pro langą ir vaiką ištraukė.
Šeima dar spėjo išgelbėti kai kuriuos daiktus. Lauke šąlančius mažylius aprengė greta gyvenantys žmonės. Vėliau vaikų mokytojai, bendraklasiai, dienos centro darbuotojai nuo gaisro nukentėjusiai šeimai sunešė drabužių, indų, patalynės. Savivaldybės administracijos darbuotojai leido Zavadskams įsikurti tame pačiame socialiai remtinų asmenų name, tik kitoje laiptinės pusėje.
Vaizdas po gaisro buvo kraupus - tai, ko nesuniokojo liepsnos, sugadino ugniagesių lietas vanduo ir putos. Nuo karščio išsilydė buto durys, spintoje kabėję drabužiai, asmeniniai daiktai.
„Kodėl užsidegė kaimynės butas, nežinome. Kai kilo gaisras, ji ir svečiai pabėgo. Kaimynės nebematėme, tad ir paklausti negalėjome“, - aiškino L.Zavadskienė.
Aštuonių vaikų mama prisipažino niekada su jais nekalbėjusi, ką daryti gaisro atveju, tačiau mažyliai pasielgė instinktyviai - bėgo pro duris. Anot L.Zavadskienės, dabar jos atžaloms nebereikia jokių nurodymų, kaip elgtis įsiplieskus ugniai. Vaikai išgyveno tikrą pamoką. Kadangi viskas vyko greitai, jie nespėjo labai išsigąsti liepsnų.
Tačiau šeimą gaisras sukrėtė, mat vaikai, ypač vyresnieji, suprato, kad ugnis sunaikina ne tik turtą, svarbiausia - dėl jos galima netekti ir artimųjų.
Anksčiau Zavadskai nebuvo patyrę tokios nelaimės. Nedegė nei jų butas, nei kaimynų namai.
