Daugiau nei prieš dvejus metus, kai Maskva pasiuntė kariuomenę į Ukrainą, viena iš aukų, iliustratorė Darija Zymenko, pasislėpė savo tėvų namuose Gavronščynos kaime netoli Kyjivo.
Tai, kas nutiko šiai moteriai, yra plataus masto sistemingos seksualinės prievartos kampanijos, kurią karo metu vykdo rusų kariai, dalis, sako Ukrainos pareigūnai.
D. Zymenko yra viena iš tų nukentėjusiųjų, kurios įveikė baimę ir prabilo apie patirtą siaubą.
2022-ųjų kovo 28 dieną rusų kareiviai nuvedė D. Zymenką į apleistą namą ir ten ją žagino.
„Supratau, kad tai nebus apklausa, – sakė 33-ejų moteris. – Tai truko dvi valandas.“
Ji pridūrė, kad kitą dieną rusai sugrįžo ir padarė tą patį.
Netrukus Ukrainos pajėgos susigrąžino Gavronščynos kontrolę.
Sunku įsivaizduoti tikrąjį mastą
Ukrainos valdžios institucijos teigia, kad nuo Maskvos invazijos pradžios oficialiai užregistravo daugiau kaip 300 seksualinio smurto, kurį vykdė Rusijos kariai, atvejų.
Ukrainos „Pilietinių laisvių centro“, kuriam 2022-aisiais buvo paskirta Nobelio premija, vadovė Oleksandra Matvijčuk nurodė, kad „tikrąjį seksualinio smurto mastą sunku įsivaizduoti“.
Aktyvistai teigia, kad išžaginimo atvejų yra tūkstančiai, tačiau daugelis nukentėjusiųjų yra linkusios tylėti dėl visuomenėje su seksualinio smurto aukomis vis dar siejamos stigmos.
„Labai skaudu kalbėti“, – naujienų agentūrai AFP Paryžiuje sakė D. Zymenko.
„Tačiau šiandien jaučiu, kad būtina papasakoti apie tai, ką išgyvenau, nes Rusija Ukrainoje ir toliau kasdien kankina žmones ir vykdo seksualinius nusikaltimus“, – pridūrė ji.
Pernai D. Zymenko tapo organizacijos „SEMA Ukraina“, vienijančios Ukrainos moteris, kurios Rusijos invazijos metu patyrė seksualinį smurtą ir smurtą lyties pagrindu, nare.
Ji pridūrė, kad labai svarbu apie šiuos įvykius kalbėti dėl kitų aukų, negalinčių liudyti dėl Rusijos okupacijos ar baimės būti pasmerktoms gėdai.
„Noriu panaikinti šį tabu ir užkirsti kelią aukų stigmatizavimui“, – nurodė D. Zymenko.
Praėjusią savaitę ji kartu su keliomis kitomis moterimis dalyvavo Paryžiuje surengtoje spaudos konferencijoje apie Rusijos pajėgų Ukrainoje vykdomus masinius žaginimus.
Kyjivas ir jo sąjungininkai Vakaruose kaltina Rusiją Ukrainoje vykdant daugybę karo nusikaltimų. Maskva šiuos kaltinimus neigia.
Vis dar sunku kalbėti
Apdovanojimų pelniusi dokumentinių filmų režisierė Alisa Kovalenko apskaičiavo, kad apie 80 proc. moterų, patyrusių seksualinį smurtą, nusprendžia tylėti.
„Tačiau 20 proc. tų, kurios kalba atvirai, jau yra revoliucija“, – sakė ji.
A. Kovalenko yra tarptautinį pripažinimą pelniusio 2015 metų filmo „Alisa karo lauke“ (ukr. Alisa v krajini vijny, angl. Alisa in Warland) apie konfliktą Rytų Ukrainoje kūrėja. Šiuo metu ji baigia kurti filmą „Pėdsakai“ (ukr. Slidy, angl. Traces) apie moteris, patyrusias seksualinį smurtą Rusijos invazijos į Ukrainą metu.
Ji atskleidė, kad 2014-aisiais, kai kūrė filmą „Alisa karo lauke“, Donecko regione patyrė seksualinę prievartą.
Prieš dešimtmetį rusų kariai ją sulaikė, kai ji bandė išvykti iš Donecko srities, manydami, kad ji yra snaiperė. Prorusiški separatistai ją laikė kelias dienas, grasindami nupjauti ausis ir pirštus.
A. Kovalenko pridūrė, kad vėliau vienas rusų karininkas ją nuvežė į butą okupuotame Kramatorsko mieste Rytų Ukrainoje ir išžagino.
Nepaisant ryžto kalbėti apie savo išgyvenimus, A. Kovalenko vis dar sunku kalbėti apie šiuos įvykius. Ji nurodė, kad tik neseniai papasakojo artimiems žmonėms apie patirtą seksualinę prievartą.
Po šių įvykių A. Kovalenko pasinėrė į darbus, o Rusijai pradėjus didelio masto invaziją į Ukrainą prisijungė prie kovotojų.
„Negalima pasveikti“
Aktyvistai sako, kad seksualinio smurto tabu Ukrainoje pamažu nyksta.
62-ejų „SEMA Ukraine“ įkūrėja Iryna Dovgan teigė, kad daugėja moterų, norinčių prabilti apie patirtą seksualinį smurtą, nes Rusijos agresijos karas vis dar tęsiasi.
„Kitoms moterims gresia pavojus būti užpultoms: tai mūsų kvietimas ir pagalbos šauksmas“, – praėjusią savaitę sakė I. Dovgan.
Ji pridūrė, kad 2014-aisiais, kai buvo prorusiškų separatistų sulaikyta Donecko srityje, taip pat patyrė seksualinę prievartą.
D. Zymenko iš pradžių bandė pamiršti patirtą siaubą, tačiau dažnai kentė nerimo priepuolius ir kreipėsi psichologinės pagalbos į „SEMA Ukraine“.
Prie organizacijos 2019-aisiais prisijungusi A. Kovalenko sakė, kad vis dar sapnuoja košmarus.
„Po tokios patirties negali pasveikti, – sakė ji – Gali tik pasijusti geriau.“
