Ne išimtis ir „Power Hit Radio“ laidų vedėja Elena Karalienė, kuri sutiko plačiau papasakoti apie gydymą, jo sukeltus iššūkius ir emocijas, pirmą kartą save pamačius veidrodyje su breketais.
Papasakok, kada pradėjai galvoti apie breketus? Ar paauglystėje kompleksavai dėl šypsenos?
Apie breketus pradėjau galvoti dar ankstyvoje paauglystėje. Kai man buvo 14-15 metų, pastebėjau, kad pradėjo šiek tiek krypti priekinis dantis. Man tai iškart sukėlė diskomfortą ir dėl to pradėjau kompleksuoti, tačiau mano stomatologai tvirtino, kad tai – mano išskirtinumas – ir nešioti breketų net nesiūlė. Kadangi tai buvo kaip ir savo srities profesionalų žodžiai, tėvai taip pat nematė prasmės breketams. Man augant, prisimenu, kai nuotraukas su plačiausia šypsena pradėjo keisti kadrai be šypsenos. Vėliau negalėjau sau leisti pozuoti atsukusi dešinę pusę – labai dėl to kompleksavau. O kai suradau tikrus šios srities profesionalus, paaiškėjo, kad mano kryptelėjęs dantis – menkiausia problema. Daugiausiai laiko atėmė sąkandžio tvarkymas.
Ar aplinkinių nuomonė, prieš nusprendžiant dėtis breketus, tau buvo svarbi? Gal išvis susilaukei komentarų „kam tau tie breketai“?
Tikrai taip. Turbūt didžiausią postūmį siekti svajonių šypsenos man padarė mano vyras. Jis labai padrąsino mane. Ne paslaptis, kad aš tikrai išgyvenau dėl breketų ir dėl to, jog jau esu nebe paauglė. Turiu darbą, dirbu radijuje ir televizijos projektuose – bijojau, kad jie taps kliūtimi siekti karjeros aukštumų. Visgi aš – klydau. Kolegos – priešingai – nesuprato mano sprendimo. Vis sakydavo, kad dėl tokio menkniekio, kuris net neužkliūva už akių, tikrai neverta mokėti tokios kainos. Gąsdino, kad su breketais atrodysiu prasčiau nei su kreivu dantimi. Tačiau man jų kalbos jokios įtakos nepadarė – tvirtai laikiausi savo apsisprendimo, kuriuo labai džiaugiuosi.
Anksčiau buvai užsiminusi, jog tik pamačiusi save su breketais pagalvojai, kad padarei klaidą. Kiek užtruko priprasti prie naujos savęs?
O taip... Nepamiršiu to vaizdo, kai ortodontės kėdėje gavau veidrodėlį ir pamačiau savo laikiną, bet naują, šypseną su breketais. Tą akimirką ir dingo nuotaika, ir pasidarė silpna. O kaip veržė ir kaip skaudėjo visus dantis... Vaizdas nebuvo toks, apie kokį svajojau. Kadangi dantis buvo kreivas, breketai tik dar labiau jį išryškino, tačiau supratau, kad dabar kelio atgal nėra ir turiu padaryti tai, ką ilgai atidėliojau. Artimieji ir kolegos niekada nepasakė, kad atrodau prasčiau, kaip tik drąsino ir sakė, kad man breketai labai tinka. Pripratau ganėtinai greitai – visgi su jais buvau 24/7.
Kiek truko breketų nešiojimas? Ar buvo momentų, kada galvojai, jog be reikalo tam pasiryžai?
Breketus nešiojau beveik 1,5 metų. Niekada negalvojau, kad padariau klaidą! Nepaisant pirmojo vaizdo veidrodyje… (juokiasi). Buvau labai atsakinga pacientė, stengiausi dėl savo šypsenos ir breketus paverčiau savo įvaidžio ir gyvenimo dalimi. Prie jų taip pripratau, kad tą dieną, kai juos nuėmė, net šiek tiek nuliūdau. Atrodė, kad netekau dalies savęs. Tiesa, pirmąsias dvi savaites valgiau tik labai minkštą ir trintą maistą. Atsimenu, kai labai norėjau suvalgyti minkštą saldainį, tačiau jo neįkandau, nes atrodė, kad iš skausmo iškris visi dantys. Tą akimirką tikrai norėjau verkti.
Kas buvo sunkiausia nešiojant breketus? Juk reikia atsisakyti tam tikrų maisto produktų, reikalinga nuolatinė priežiūra..
Visgi sunkiausia buvo jų priežiūra pirmaisiais mėnesiais – buvo sunku priprasti po kiekvieno valgymo valyti dantis. Pats valymo procesas yra ilgesnis ir sudėtingesnis, atimantis tikrai nemažai laiko. Teko susitaikyti su tuo jausmu, kad maisto prilenda į tarpelius, tačiau laikui bėgant išmoksti su jais gyventi ir priežiūra tampa kur kas paprastesnė. Tiesa, visą tą laiką nevalgiau riešutų ir labai kietų produktų bei nekandau obuolio. Tik nusiėmus breketus – iškart suvalgiau obuolį.
Papasakok apie tą dieną, kuomet nuėmė breketus ir pamatei rezultatą. Kokios emocijos aplankė?
Nuoširdžiai – buvau laimingiausias žmogus žemėje! Visada svajojau apie tokią šypseną, kokią turiu dabar, ir labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau siekti savo svajonės. Labai mėgstu šypsotis, tad darbar šypsausi dar daugiau! Kai tik pamačiau savo „naujuosius“ dantis, labai nustebau – man jie pasirodė tokie dideli... Tokie balti... Buvo tikrai labai keista matyti tokią šypseną, tačiau buvo ir labai gera – nejaučiau jokio diskomforto ir pagaliau jaučiausi laisva. Jeigu ir jūs galvojate apie tobulą šypseną, tačiau vis nesiryžtate, aš visa širdimi rekomenduoju žengti šį žingsnį. Jausmas po to – labai geras.
