Birželio 12 d. prasideda turnyras, kurį futbolo varžybose pagal reikšmę lenkia tik pasaulio čempionatas. Europos valstybių rinktinės dvyliktą kartą išsiaiškins, kuri yra stipriausia senajame žemyne. Nors Lietuvos rinktinė gali tik pasvajoti apie dalyvavimą tokio rango turnyre, neabejotina, kad daugelis mūsų šalies futbolo sirgalių atidžiai stebės Europos čempionatą.
Europos futbolo čempionato, kaip ir daugelio kitų svarbiausių šiuolaikinių sporto varžybų, organizavimą inicijavo prancūzas Henri Delone’as. Dabar tai prestižinis turnyras, tačiau iš pradžių į jį žiūrėta labai skeptiškai. Nors jau nuo 1916 m. savo čempionatus organizavo Pietų Amerika, nuo 1956 m. - Azija, o nuo 1957 m. - ir Afrika, Europa savo čempionų neturėjo iki 1960 m. H. Delone’as, idėją iškėlęs dar 1927 m., savo svajonės išsipildymo taip ir nesulaukė.
Net nutarus organizuoti turnyrą, iškilo daugybė sunkumų. Didžiosios Britanijos komandos jį ignoravo, nesusidomėjo ir Vokietija bei Italija. Vargais negalais pavyko surinkti 17 ekipų. Po atrankos varžybų į finalinį etapą Prancūzijoje pateko keturios iš jų. Pusfinalyje jugoslavams pavyko nugalėti puikią šeimininkų komandą. O štai kitos dvi ekipos šiame etape taip ir neišėjo į aikštę. Pirmą, bet ne paskutinį kartą savo nelemtą vaidmenį suvaidino politika. Ispanijos diktatorius Frankas uždraudė savo šalies atstovams žaisti pusfinalyje su TSRS vienuolike. Be kovos patekusi į finalą, jame TSRS rinktinė rezultatu 2:1 nugalėjo jugoslavus ir tapo pirmaisiais Europos čempionais. Didelį vaidmenį suvaidino jų legendinis vartininkas L. Jašinas.
7-ajame dešimtmetyje tarybiniai futbolininkai dar ne kartą įrodė, kad neatsitiktinai laimėjo pirmąjį čempionatą. 1964 m. jie žaidė finale, 1968 m. taip ir nepralaimėjo pusfinalyje, tačiau iškrito iš turnyro, nes… italai laimėjo, metant burtus po lygiųjų per pagrindinį laiką ir pratesimą. Ką gi, dabar tuometinė sistema atrodo juokinga, tačiau TSRS tikriausiai buvo nelinksma. 7-asis dešimtmetis buvo aikštės šeimininkų laikai. Antrajame čempionate ispanai namie finale nugalėjo TSRS 2:1. Beje, atrankos varžybose vėl neapsieita be politikos. Graikai atsisakė žaisti su albanais. Po ketverių metų vėl triumfavo šeimininkai - italai. Finale jie žaidė net dvejas rungtynes su jugoslavais, nes pirmosios baigėsi lygiosiomis 1:1. Antrosiose italai, turėję savo gretose tokias žvaigždes kaip A. Maccola ir L. Riva, nugalėjo 2:0.
Paskui prasidėjo vokiečių žygis į Europos olimpą. Jie tris kartus iš eilės žaidė finale. Kol kas šio pasiekimo niekas nepakartojo. 1972 m. nugalėtojas didelių abejonių nekėlė. Vokiečiai turėjo geriausią tų laikų gynėją F. Beckenbauerį ir geriausią puolėją G. Miullerį. Finalą vėl pasiekė TSRS ekipa, tačiau pasipriešinti favoritams jie nesugebėjo. “Kaizerio” F. Beckenbauerio komanda nugalėjo 3:0.
Netikėtumą atnešė 1976 m. čempionatas Jugoslavijoje. Finalas Čekoslovakija - Vokietija baigėsi 2:2. Reglamentas jau buvo pasikeitęs ir nugalėtoją išaiškino 11 metrų baudinių serija. Po pirmos vokiečių nesėkmės lemiamą smūgį atliko A. Panenka. Futbolininkas vos parideno kamuolį į vartų vidurį, tačiau vartininkas per anksti puolė į kairįjį kampą ir Čekoslovakija laimėjo. Užtai po ketverių metų nauja vokiečių ekipa, vedama B. Shusterio ir K. H. Rummenigės, vėl tapo stipriausia. Finale jie 2:1 nugalėjo Belgiją, o abu įvarčius pelniusiam H. Hrubeshui, pravardžiuotam Pabaisa, tai buvo pirmi įvarčiai atstovaujant rinktinei.
1984 m. čempionatas vyko Prancūzijoje. Šeimininkai turėjo vieną geriausių saugų linijų futbolo istorijoje, tačiau prieš dvejus metus pasaulio čempionate jiems labai nepasisekė pusfinalyje. Vis dėlto Europos pirmenybėse iškyla kiti didvyriai. Vedami lyderio M. Platini, pelniusio 9 įvarčius, prancūzai pergalingai baigė turnyrą, laimėję finale prieš ispanus 2:0. Po ketverių metų dar kartą paaiškėjo, kad pasaulio ir Europos čempionatai - du labai skirtingi dalykai. 1986 m. Meksikoje visai nežaidę olandai pademonstravo tikrai gražiausią futbolą 1988 m. Vokietijoje. Paskutinį kartą turnyre dalyvavusią TSRS rinktinę finale jie nugalėjo taip pat 2:0, o M. Van Bastenas įmušė turbūt gražiausią įvartį čempionatų istorijoje.
1992 m. vėl įsikišo politika. Dėl karo diskvalifikavus Jugoslaviją, jos vietą užėmė Danija. Kaip paaiškėjo, tai tapo lemiamu veiksniu. 1988 m. visas tris rungtynes pralaimėję skandinavai šį kartą pateikė didžiausią sensaciją ir tapo čempionais. Finalo rezultatas - vėl 2:0 (nugalėta Vokietija).
Paskutinius du turnyrus jau kažin ar verta vadinti istorija. Juos turbūt pamena net jauni futbolo gerbėjai. Įdomu, kad 1996 m. pasikartojo finalas Vokietija - Čekija. Vokiečiai sugebėjo atsirevanšuoti 2:1. Per papildomą laiką O. Birhoffas įmušė pirmą čempionatų istorijoje “auksinį įvartį”. 2000 m. tą patį finale prieš italus padarė prancūzas D. Trezeguet. Abu šie futbolininkai aikštėje pasirodė tik po keitimų. Prancūzai pirmi tapo Europos čempionais, prieš tai nugalėję pasaulio pirmenybėse.
Iki šiol nė vienas lietuvis nežaidė Europos čempionate, bet sąsajų su turnyru turime ir mes. Netgi malonių. 1988 m. į TSRS komandos paraišką įtrauktas Viačeslavas Sukristovas iš “Žalgirio” aikštėje nepasirodė, bet vis tiek pasipuošė sidabro medaliu. Dar 1964 m. į TSRS paraišką buvo įtrauktas Maskvos CSKA vartininkas Jonas Bauža. Šiemet čempionate Latvijos rinktinės sudėtyje dalyvaus lietuvių kilmės puolėjas Vitas Rimkus.
Kol kas stipriausiomis Europoje tapo aštuonių valstybių rinktinės. Vokietija tai padarė tris kartus, Prancūzija - du. Visos jos (jei manysime, kad Rusija - TSRS įpėdinė) jau šeštadienį pradės kovas Portugalijoje. Ir, be abejo, visos norės laimėti. O juk dar yra ambicingi šeimininkai ir niekad Europoje netriumfavę futbolo pradininkai anglai. Taigi 2004 m. čempionatas bus tikrai ne mažiau įdomus nei ankstesni.
