.jpg)
Simona PUŽAITĖ
Porceliano gamybą gaubia legendos ir paslaptys, o už jo formulės išdavimą grėsė mirtis. Nepaisant pastangų, formulė nutekėjo, o porceliano indus gali paliesti visi mirtingieji.
Vedžiodama po Chaimo Frenkelio vilos sales Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė pasakoja, jog porcelianą VII a. sukūrė kinai.
Muziejaus Rytų meno galerijoje – serija žaliai dekoruoto XIX a. kinų porceliano iš Beržėnų dvaro (Kelmės rajonas). Indai priklausė grafienei Jadvygai Potulickaitei-Hutten-Čapskienei.
Pirmasis porcelianas buvo baltos spalvos, o dekoras – mėlynas. Tik XVII – XVIII a. Kinijoje suklestėjo įvairios spalvos, auksavimas. Pagrindiniai ant porceliano vaizduojami motyvai – scenos iš gyvenimo, augalai, paukščiai.
Šiais laikais daromos senoviškų porceliano indų kopijos – jų galima aptikti su analogiškais piešiniais.
Porcelianas buvo prabangos dalykas – daugiausia juo mėgavosi imperatoriaus aplinka. Pasak O. Stripinienės, pagrindinė kinų tradicija – porcelianas turi būti plonas kaip popierius, skambus kaip varpas, švelnus kaip ežeras ramią dieną. Šis etalonas labiausiai taikytas arbatos ceremonijai skirtiems puodeliams.
Pirko iš piratų
Pirmasis porcelianą į Europą XIII amžiuje įvežė Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas – vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją. Jis sugalvojo ir paplitusį žodį „porcelianas“ mat itališkai „porcella“ – „kriauklė“.
„Pamatę baltą, skaidrų porcelianą, ištapytą įvairia glazūra, europiečiai susižavėjo. Visiems buvo šokas. Tuo metu dvaruose indai buvo tik pilkos, rudos, juodos spalvos“, – pasakojo muziejininkė. Dėl šių priežasčių karaliai nesigėdydavo porceliano pirkti net iš piratų, kurie apiplėšdavo jį gabenančius laivus.
O. Stripinienė primena tuometinį įsitikinimą, neva jei į porceliano indus pakliūna apnuodytas maistas, jie keičia spalvą – taip galima išvengti apsinuodijimo. Todėl Europos, Rusijos karaliai, carai valgydavo tik iš porceliano indų.
Porcelianas buvo itin brangus. Valstybių vadovams įteikti porceliano indus buvo labai prabangi dovana. Žinomas faktas, jog Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II Stiprusis sumokėjo du dragūnų pulkus (be arklių ir ginkluotės) už kelias kinų vazas. Kartais už indą mokėdavo tiek aukso, kiek jis sverdavo.
Porceliano šukių neišmesdavo – juvelyrai jas apdirbdavo auksu, įrėmindavo grandinėlėmis ir darydavo papuošalus.
Įkalino formulės išradėją
Meilė pinigams, grožiui skatino europiečius ieškoti savų būdų, kaip sukurti porceliano formulę. Pirmieji bandymai Europoje vyko XVI a. Florencijoje – kunigaikštis Frančeskas De Mediči pradėjo gaminti minkštąjį Mediči porcelianą. Manufaktūra gyvavo tik 50 metų, nes porcelianas skyrėsi spalva, greit duždavo.
Pirmoji kietojo kiniškojo porceliano manufaktūra įkurta 1708 metais Saksonijoje, Meisene. Formulę išrado vokiečių alchemikas Johanas Friedrichas Biotgeris.
Mokslininką kuravo karalius Augustas II, tačiau jis labai bijojo formulės nutekėjimo, todėl manufaktūrą perkėlė į pilį. Kad neišduotų paslapties, visi, kas dalyvavo porceliano indo kūrime, nežinojo sekos, kaip jis gaminamas.
Išgirdęs, kad išradėjas nori pasitraukti, uždarė jį į kalėjimą, kuriame J. F. Biotgeris mirė. Nepaisant slaptumo, formulė ilgainiui paplito – ėmė steigtis manufaktūros Prancūzijoje, Austrijoje, Anglijoje, Danijoje, Rusijoje. Muziejuose yra išlikę tik vienetai Lietuvoje pagaminto porceliano.
Porcelianas tarp tradicijų ir mados
XVIII amžiaus antrosios pusės Meiseno porceliano indų galima pamatyti ir „Aušros“ muziejuje. Šis porcelianas iki šių dienų išlikęs vienas prabangiausių. Manufaktūros ženklas – du mėlynos spalvos sukryžiuoti kardai. Klasikinis Meiseno lėkščių išskirtinis elementas – kraštas dekoruotas rankų darbo kiauraraščiu.
Pasak O. Stripinienės, dabar gyvuojančios senosios manufaktūros labai pabrėžia savo tradiciškumą, tačiau reaguoja į pasikeitimus, žmonių poreikius.
Pavyzdžiui, pastebėję, kad žmonės susidomėjo kinų virtuve, Meiseno manufaktūros meistrai pasiūlė specialius porcelianinius indus šiai virtuvei su rytietiškais motyvais. Karališkoji Kopenhagos manufaktūra sukūrė prabangius komplektus sušių valgytojams.
Muziejininkė atkreipia dėmesį, jog mada porceliano gamyboje taip pat egzistuoja. Manufaktūros kviečiasi žinomus dizainerius, architektus, menininkus, kad jie kitaip pažvelgtų į porcelianą. Kas pusmetį naujovės pristatomos visuomenei.
Svarbus firmos ženklas
Sendaikčių krautuvėlėse norint įsigyti kokybišką porcelianą O. Stripinienė pataria atkreipti dėmesį į firmos ženklą – kiekviena manufaktūra turi savo.
Pavyzdžiui, Meiseno manufaktūra žymi ir brokuotą porcelianą. Sukryžiuotus kardus jie perbraukdavo vienu arba dviem brūkšneliais.
Meiseno gamyklos muziejuje saugomi visi kada nors gaminti porceliano gaminiai. Sudužus vienam servizo puodeliui galima kreiptis į manufaktūrą ir paprašyti jį atkurti. Į gamyklą, su prašymu atsiųsti restauratoriams trūkstamos servizo dalies, kreipėsi ir Šiaulių muziejininkai.
„Mes pripratę skubėti. O iš porceliano indų valgyti, gerti kavą iš nediduko elegantiško puodelio – atsipalaidavimas. Tai priklauso nuo žmogaus, kaip jis susikuria sau šventę“, – sako O. Stripinienė.
