Vienas įdomiausių Lietuvos politinio gyvenimo dalykų – vajai ir skuba. Ypač artėjant rinkimams. Galima metų metais nematyti problemų ar rasti tūkstantį priežasčių jų nepastebėti, o paskui būtinai reikia paposėdžiauti iki vidurnakčio, kad priimtum tautą ir pasaulį gelbstintį planą.
Septynių įstatymų pataisų per dieną išsireikalavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kartu su Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku anksčiau turbūt nė neįtarė, kad su bankų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ne viskas gerai, kol ėmėsi nacionalizuoti „Snorą“. Kai nacionalizuos ką nors kitą – galbūt patvarkys dar keletą smulkių trūkumų.
Seimo pirmininkė ir ilgametė šios institucijos veikėja Irena Degutienė, anaiptol ne pirmai kadencijai pradėjus skaičiuoti paskutinius metus, ūmai nutarė, kad pats laikas būtų reglamentuoti parlamentarų atostogas ir automobilių nuomą. Kolegoms neparodžius deramo entuziazmo – nustebo ir prapliupo parodomosiomis politinėmis raudomis bei moralizavimais.
Dar vienas dalykas, kurį mėginama skubiai ir skambiai įgyvendinti, – Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria valdyti žiniasklaidos priemones bus uždrausta ne tik bankams, bet ir jų antrinėms įmonėms. Pataisa dedikuojama ne kam kitam, o „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, kurią valdo antrinė nacionalizuoto „Snoro“ kontora. Kaip ir projekto autoriai, nejaučiu didelių sentimentų nei „Snorui“, nei „Lietuvos rytui“, tačiau drįstu kiek pagadinti šventines nuotaikas. Pati įstatymo pataisa, kokia ji dabar siūloma, žiniasklaidos ir verslo santykių normalizavimui yra tiesiog nereikšminga. Niekinis ir tuščias judesys, oro gadinimas sėdint vandenyje – burbulai net be garso. Nebent kas nors man ims ir įrodys, kad „Lietuvos rytą“ ar kokią nors „Dieną“ (dabar valdomą Ūkio banko sukurtos struktūros) pardavus Dainiaus Kreivio „Makvežai“ arba Viktoro Uspaskicho konservų fabrikui interesų konfliktų ir su tuo susijusių problemų galimybės būtų bent vienu procentu mažesnės. Rimtesnių svarstymų, kaip reglamentuoti ir apriboti privačios žiniasklaidos savininkų kišimąsi į redakcijos darbą, nelabai pasitaiko. Bet paukščiuką užsidėti galima.
Visa tai niekis, palyginti su pamišėlių arba tokiais apsimetančiųjų šokiu aplink partijų finansavimo laužą. Populiari prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri yra viena, nutarė „patvarkyti“ nepopuliarias partijas ir uždrausti juridiniams asmenims jas finansuoti. Mat jei koks oligarchas paaukos partijai ar populiariai kandidatei į prezidentus ne iš bendrovės, o iš savo sąskaitos, tie pinigai bus neva automatiškai išvaduoti iš interesų konfliktų. Seimas nutarė dar pagerinti prezidentės siūlymą ir po svarstymo pritarė pataisai, kuri išvis draudžia aukojimus ir paverčia partijas biudžetinėmis organizacijomis. Spėju, kad šis žingsnis yra iš tokių, kurie dar labiau radikalizuoja ir galutinai sukvailina ir taip radikalų bei beprasmį sumanymą. Atvirai prieštarauti reitingų karalaitei dauguma Seimo narių neišdrįsta, tad belieka maivytis ir išsidirbinėti, procedūriškai suvelti projekto svarstymą.
Apskritai visi žino ir supranta, kad partijos šalia savęs turi ir turės visuomeninių organizacijų, klubų, tokių neva institutų ir panašių struktūrų struktūrėlių. Tad reikia būti kosminio bukumo apsėstam, kad nesuvoktum, jog tai bus panaudota ir vietoj visiškai aiškios bei deklaruotos rėmimo sistemos sukurtas naujas savikvailos ir visuomenės mulkinimo mechanizmas. Maža to, dabar siūlomos neva patobulintos biudžetinio finansavimo sistemos, kaip jau ne kartą pastebėta, numato didžiausią naudą didžiausioms valdžios partijoms ir riboja politinę konkurenciją. Kartu skatina trenktų radikalų bliovimą apie tai, kad reikia išvis nustatyti, jog partijos išsilaiko tik iš nario mokesčio. Apie pastarąjį siūlymą sunku ir kalbėti nevartojant keiksmažodžių. Pakanka tik paminėti, kad net ir iš to naudos turėtų tik jau gerai įsitvirtinusios, gausios organizacijos, kuriomis, anot apklausų, tauta nepasitiki, bet už jas, anot rinkimų statistikos, balsuoja. Ypač tos, kuriose gausu turtingų dėdžių ir tetų.
Atrodo, kad egzotiškų arba formaliai neva labai teisingų ir radikalių, o realiai tuščių ir menkaprasmių iniciatyvų tarškalynė dar tik įsisiūbuoja. Rinkimams artėjant spektakliai bus dar dramatiškesni, o kalbos dar patetiškesnės. Užsiimkite vietas, pasidėkite arbatos ir sausainių arba alaus ir spragėsių. Nuobodu nebus.
