Naujas precedentas
„Ankstesni precedentai turbūt nėra panašūs į šį. Jie nutolę nuo mūsų per labai ilgą atstumą. Tai yra viduramžių visuomenės, visai kitos aktualijos. Popiežiai tada yra ne tik bažnyčios vadovai, bet ir monarchai, turintys savo valstybę, dalyvauja daug aktyviau ir politiniame gyvenime. Taip pat tai popiežiai, kurie daug labiau veikiami įvairių politinių realijų. Taigi anie atsistatydinimai buvo daugiau susiję su bažnyčios vienybės problema, su įvairiomis įtampomis, kurios kilo viduramžių bažnyčioje“, - aiškino istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Liudas Jovaiša.
Kaip pavyzdį nurodydamas Celestiną V, kuris atsistatydino 1294 metais, L. Jovaiša pabrėžė, kad tai buvo visiškai kompromisinė, iš šalies paimta figūra. Jis, kaip primena istorikas, ir tapo popiežiumi tik dėl to, kad kardinolai niekaip negalėjo susitarti dėl kandidatūros. „Tada labai greitai paaiškėjo, kad jam pačiam sudėtinga bažnyčiai vadovauti. Kita vertus, ir tada egzistavo opozicija, kuri norėjo popiežių pakeisti“, - primena istorikas.
Kalbėdamas apie paskutinį ligi šių dienų atsistatydinimą, kai XV amžiaus pradžioje, Konstancos bažnytinio susirinkimo metu pasitraukė popiežius Benediktas XII, ir lygindamas padėtį dabar traukiantis Benediktui XVI, L. Jovaiša sakė:
„Jis vėlgi atsistatydino spręsdamas bažnyčios vienybės problemą. Tuo metu buvo trys pasiskelbę konkuruojantys popiežiai. Tad tos vienybės, kompromiso vardan Benediktas XII atsistatydino. <...> Taigi šis atvejis skiriasi nuo dabartinio, kuomet turime išoriškai stabilią bažnyčios situaciją ir nėra aiškaus išorinio postūmio.“
Dirbtinis supriešinimas
Lietuvos katalikų akademijos vadovas Paulius Subačius suabejojo prielaida, kad Benediktas XVI buvo mažiau populiarus ir labiau atitolęs nuo eilinių tikinčiųjų, nei jo pirmtakas Jonas Paulius II. „Manau, kad ši pati prielaida neturi jokio pagrindo. Man neteko matyti jokios sociologinės medžiagos, kuri būtų pagrįsta, kuri atitiktų akademinius sociologinius reikalavimus. Apklausti tūkstantį žmonių vienoje šalyje ir penkis šimtus telefonu kitoje – nieko nereiškia. Ir žinoma, kad vertinimai Lenkijoje ir Vokietijoje būtų visiškai kitokie. Manau, kad šis supriešinimas reiškia tik tai, kad abu pastarieji pontifikai yra labai didelės asmenybės. Galbūt vienas artimesnis vieniems žmonėms ir ypač artimesnis vienaip į pasaulį žvelgiantiems žurnalistams, kitas kitiems“, - svarstė jis.
Pasak P. Subačiaus, tokiomis priešpriešomis mėginama žaisti žaidimą juoda-balta arba myli-nemyli. „Čia ne apie meilę kalba ir net ne apie pagarbą. Iš tikrųjų garbinamas yra Dievas, gerbiami yra šventieji, turi būti gerbiamas ir bažnyčios vadovas, bet klausimas yra vis dėlto visai kitas. Ar yra klausoma ir įsiklausoma į tai, kas yra kalbama. <...> Tiek popiežiaus Benedikto XVI vardu, tiek senuoju Josepho Ratzingerio vardu išėjusi knyga „Jėzus iš Nazareto“ buvo išversta į įvairias kalbas ir parduota milijoniniais tiražais. Vadinasi, buvo skaitoma, klausoma, įsiklausoma“, - daro išvadą P. Subačius.
Kalbėdamas apie pastarojo pontifiko įvaizdį, jis taip atkreipė dėmesį, kad žiniasklaidoje ir visuomenėje įvaizdis skiriasi. Katalikams, kaip pabrėžė pašnekovas, popiežius yra ganytojas ir tai ne įvaizdžio klausimas, tad reiktų žiūrėti, kaip jį priėmė Romos katalikų bažnyčiai nepriklausntys žmonės. Kaip gerą pavyzdį galima nurodyti Benedikto XVI vizitą į Didžiąją Britaniją, kur jį labai šiltai sutiko anglikonų bažnyčiai priklausantys karalienės pavaldiniai, nors būta daug svarstymų ir prognozių dėl galimo konflikto. Tai, kad ir popiežius Jonas Paulius II galėjo atvykti į musulmonišką Siriją arba Izraelį, bet nebuvo laukiamas Rusijoje – politinių sprendimų, o ne įvaizdžio ar populiarumo reikalas, pabrėžė P. Subačius.
Bažnyčia keičiasi
Istorikas L. Jovaiša sakė, jog nėra lengva prognozuoti ar bus išrinktas trečias per kelis šimtus metų popiežius ne italas, bet pabrėžė, kad prieš tai susiklosčiusi „itališka“ tradicija buvo daugiau paprotys, o ne bažnytinė norma. Jei XVI amžiuje katalikybė yra iš esmės europinė religija, tai dabar geografija yra gerokai išsiplėtusi, ką atspindi ir kardinolų konklavos sudėtis, kur dabar reprezentuojami ne vien europiečiai. Pati bažnyčia, kaip pastebi istorikas, keičiasi, apie ką byloja ir beprecedentinis atsistatydinimas.
„Religijų, ypač monoteistinių, bendradarbiavimo klausimas nėra nauja tema. Ne Jonas Paulius II ją iškėlė ir ne Benediktas XVI, bet akivaizdu, kad Jono Pauliaus antrojo pontifikato metais buvo tikrai labai daug pastangų. <...>Buvo daugiau kalbama apie tai, kad esama bendro sakralumo supratimo, esama bendro pasiryžimo ginti žmogaus orumą, tradiciją. Benediktas XVI savo pontifikato pradžioje truputį suerzindamas kai kuriuos laicistinius sluoksnius pradėjo šiek tiek kitą temą“, pastebėjo P. Subačius.
Benedikto XVI nuomone, monoteistines religijas pirmiausiai sieja tiesos samprata, tikėjimą, kad egzistuoja didžioji tiesa ir kad tiesą galima atskirti nuo melo. Visuomenėje, kurioje yra labai daug politinio korektiškumo, labai daug ką siūloma nutylėti, nepasakyti vien todėl, kad kas nors neįsižeistų, Benedikto XVI pontifikato metu mėginimai pasakyti tiesą, kaip pastebėjo P. Subačius, skambėjo kartais net gana kategoriškai.
„Konflikto tai nepagilino, nes atsiliepė ir musulmonai ir žydai, kurie pasakė, kad jiems šitokia pozicija priimtina. Nepaisant to, kad galima ginčytis dėl istorinės tiesos, vertinant vieną ar kitą įvykį, kitaip yra, kai kalbama apie žmogaus prigimtį, moralines vertybes. Čia tiesos primatas yra priimtinas visiems. <...> Dialogas bus tęsiamas, bus tęsiamos ekumeininės pastangos, mėginimai suvienyti krikščioniškas bažnyčias, bet tai, manyčiau, ilgas kelias“, - pastebėjo P. Subačius.
Laukiam baltų dūmų
Paskelbus, kad vasario 28 dieną atsistatydins, nes dėl savo amžiaus nebegali eiti šių pareigų, pranešama, kad naujas popiežius turėtų būti išrinktas iki Velykų. Kardinolų konklavai apsisprendus dėl naujojo popiežiaus išrinkimo, apie tai praneša balti dūmai, kylantys iš Siksto koplyčios kamino.
Pati konklava, kaip primena istorikas L. Jovaiša, atsirado XIII amžiaus antrojoje pusėje, kuomet kilo nepasitenkinimas ilgai trunkančiais rinkimais. „Pasauliečiams nepatiko ilgai išlaikyti posėdžiaujančius kardinolus, su jų dvarais ir tarnais. Tokiu būdu jie (pasauliečiai, - balsas.lt) pradėjo jiems riboti maisto davinį, izoliavo, skatindami greičiau išsirinkti popiežių. Taip susiformavo tai, kas išoriškai matoma. Pats svarbiausias vidinis dalykas – kardinolų rinkikų atsiskyrimas nuo pasaulio, atsiribojimas nuo išorinių kontaktų. <...> Sakyčiau, tai prasminga, siekiant atsiriboti nuo labai intensyvaus informacijos srauto, kuris mums suteikia daug žinių, bet nebūtinai suteikia išminties ir supratimo kas vyksta. Todėl konklavos atsiribojimo prasmė yra ta, kad rinkikai šiek tiek atitolsta nuo pasaulio balsų ir mėgina maldingoje dvasioje atpažinti laiko ženklus. <...> Pažvelgti iš paukščio skrydžio į tai, kas dedasi bažnyčioje ir pasaulyje“, - aiškino istorikas.
Atsakydamas į klausimą – kokios kardinolo Audrio Juozo Bačkio galimybės tapti popiežiumi – P. Subačius atsakė diplomatiškai: „Na, jis yra kandidatas. Pagal amžių ir pagal tai, kad dalyvaus konklavoje, jis ir rinks, ir gali būti išrinktas."
Visą diskusiją galite žiūrėti čia:
