Kartais sunku suprasti žmones. Nebūtinai čia netgi kalba apie jų vaikystę, traumas, gabumus, svajones. Tiesiog sunku suprasti ir aprėpti tą homo sapiens įvairovę. Kodėl jie taip mąsto apie tą ar aną. Kokie apskritai tie mąstymo būdai.
Pradžioje tiesiog ketinau parašyti apie vieną tokį dalyką iš valdžiažmogiškos biurokratijos gyvenimo, kuris daug ką iliustruoja. Tačiau berašydamas supratau, kad reikalas reikalauja sisteminio požiūrio. Tad štai jums mano tokia ad hoc tipologija žmonijai suprasti.
Pradėkime nuo ten, kur turbūt visi žmonės sutartų. Visi mes norime, kad būtų gerai. Tačiau jau šiame punkte slypi bent trijų lygių kryžkelė, kuri išskirsto žmones į kategorijas, kurios tarpusavyje nelabai turi šansų susišnekėti.
Visi mes kryžkelėse, ne tik klajojantys riteriai. O kai kuriose kryžkelėse žmonija išsivaikšto taip, kad paskui nebesusišneka. A. Vasnetsov. Knight at the crossroads 1882 Gerai kam: man ar ir kitiems?
Tai kryžkelė jau pirmame, baziniame lygyje. Tiesiog yra žmonės, kurie nesugeba ar nenori mąstyti ne tik kad ne erdvėje, bet netgi ir ne plokštumoje: jei gerai man, tai gerai; jei gerai kitiems, tai nusispjauti.
Kartais plėšimai ir vagystės tampa romantinėmis ar net altruizmo legendomis (plėšk plėšikus). Tačiau realybėje būtent piratams, vagims, plėšikams, sukčiams, kyšininkams rūpi tik jie patys, tarsi jų smegenys veiktų kitaip nei pas normalius žmones. Tie, kas pasuko keliu, vertinančiu tik asmeninę naudą, galiausiai tampa vagimis, sukčiais, plėšikais, korupcionieriais.
Su jais nėra apie ką kalbėti. Prasminga sąveika su jais – padaryti kad nekenktų: laikinai izoliuoti, ar bandyti atvesti į proto ir doros kelią (garbė tiems, kurie sugeba žengti pastaruoju keliu).
Tie, kas šalia savo asmeninės naudos įvertina ir kitų naudą, būna įvairūs. Vieni beveik gryni altruistai, pasiruošę visą save išdalinti, kiti racionalūs gobšuoliai, suvokiantys, kad tik duodami naudą kitiems gali patys turtėti, o dauguma (prisipažinsiu, aš irgi) – per vidurį. Tačiau čia jau detalės – visa ši marga minia yra normalūs žmonės, ir su jais kartu galima ieškoti sprendimų bendram gyvenimui.
Kas yra gerai: sprendžiu aš už visus, ar kiekvienas už save?
Kitame lygmenyje esanti kryžkelė leidžia pasirinkti tam tikrą mąstymo būdą – liberalų ar totalitarinį.
Summa summarum liberalai deklaruoja individualistinę metodologija ir laisvę, todėl sako, kad kas yra gerai, o kas ne, renkasi patys konkretūs žmonės. Vieniems gerai opera – puiku. Kitiems gerai „Ventukai“ – na, irgi puiku. Vieniems gerai salotų lapai – fantastika, kitiems – mėtinės cigaretės – na, ką padarysi…
Liberalu gali būti dėl daugelio skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, nes labai myli ir gerbi žmones. Arba dėl to kad tiesiog nesi tiek arogantiškas, kad vaizduotum žinantis geriau nei kiti apie tai, kas tikrai svarbu kitam.
Liberalams kliūva vienintelis pasirinkimas – lipti kitiems ant galvų, trukdyti rinktis kitiems netrukdančius dalykus. Jau minėtos vagystės, sukčiavimai, plėšimai – tai yra už ribų. Tačiau ne todėl, kad liberalui tai nepatinka, o todėl, kad priešingu atveju žmonės nesugyventų. O tai reiškia, kad tvarka, draudžianti vagystes, plėšimus, sukčiavimus žmonių visuomenėje yra natūrali, kitaip tariant, prigimtinė.
“Palikite mąstymą mums” Kai kurie žmonės dėl savo technokratinių ar tiesiog socialistinių polinkių nuoširdžiai mano, kad apsisprendimą tam tikrose srityse geriau visada deleguoti jiems. Kitas kelias yra totalitarinis socializmas – kai manoma, kad viską už žmogų galima nuspręsti, jam nepaliekant laisvės rinktis.
Na, dar yra keli išvažiavimai į švelnesnės nesubrendusio totalitarizmo atmainas – kai manoma, kad žmogus gali rinktis vienus dalykus, bet negali kitų. Pavyzdžiui, gali rinktis kokia ekonomine veikla užsiimti, bet negali pasirinkti religijos. Arba atvirkščiai – gali šnekėti ir tikėti bet ką ir bet kuo, tačiau yra apstatytas apribojimais, kurie ekonominę veiklą suparalyžiuoja.
Beje, kai kam gali kliūti, kad socializmą ir totalitarizmą aš vartoju kaip sinonimus. Tai ne šiaip sau. Sąvokų skirtumas tėra tas, kad socializmas kalba tik apie ekonominius dalykus, o totalitarizmas – apie viską. Loginė socializmo išraiška negali būti netotalitarinė.
Tarpinės totalitarizmo variacijos gali būti įvairios ir dėl įvairių aplinkybių besipjaunančios tarpusavyje. Pavyzdžiui, po suartėjimo ir draugystės sutarties ėmė ir susipjovė tarptautiniai socialistai (Komunistų partija sovietijoje) su tautiniais socialistais (Nacionalinė socialistinė darbininkų partija Vokietijoje).
Kodėl žmonės pasuka šiuo totalitarizmo keliu? Vėl gi priežastys įvairios. Vieni manosi gyvenimą padarysiantys geresnį, jei neliks žydų-gėjų-masonų-spekuliantų-bedievių. Kitaip tariant – tai neapykanta kažkam, kas neva trukdo gyventi. Kiti manosi žinantys geriau už kitus, ko žmogui reikia.
Tokie ne tik papasakos apie gėrimo, rūkymo, nesveikos mitybos, per daug valgymo, per mažai valgymo, ne tokio valgymo, nesportavimo, per daug ar ne tokio sportavimo, neskaitymo, per daug skaitymo, etc. žalą. Jie nuoširdžiai pakovos, kad tave ne tik įtikintų, bet ir priverstų gyventi kitaip – pagal juos.
Kur gerai: gyvenime ar ant popieriaus?
Čia bene labiausiai sofistikuota trečiojo lygio kryžkelė. Istorijos eigoje, man taip atrodo, kad išgyvena žmonės, kurie jei jau nori, kad būtų gerai, nori, kad būtų gerai iš tikrųjų. Kad tai būtų tiesiogiai patiriama ir apčiuopiama. Čia toks natūralus realizmas, be kurio išgyventi būtų sunku.
Šiais laikais, deja, atsiranda ir bujoja daugiau savotiškų pasirinkimų ir nusukimų neaiškiomis kryptimis. Dalis, pavyzdžiui, gyvena knygų, dažniau TV serialų, o dabar vis dažniau kompiuterinių žaidimų pasaulyje. Turbūt visiems teko sutikti žmonių, kuriems elektroninis žaidimo pasaulis realiai svarbiau nei tikrasis, arba kurie serialų herojus aptarinėja daugiau nei savo buitį ar aplinkinius?
Kartais realybė su realybės sertifikatais supainiojama ir ki tokio lygio, kad realybė sertifikuotojams ar sertifikuojamiesiems tiesiog nustoja egzistuoti. www.ninapaley.com Tai čia dar nieko. Blogiau yra biurokratinė netikro pasaulio gyventojų atmaina. Dažniausiai tai teisininkai, biurokratai, politikai. „Nesvarbu, kad nesąmonė, bet kitaip negalima“ yra šių žmonių nerašytas kredo. Ir būtent šis požiūris labiausiai nervina likusiuosius.
Dar šiems žmonėms labai rūpi, kad viskas būtų gražu ant popieriaus. Pavyzdžiui, jau mano daug kartų minėta tema apie verslo priežiūrą. Viena iš priežasčių, kodėl tas visoks inspektavimas yra visiems brangus ir varginantis, o rezultato neduoda, yra ta, kad biurokratui dažniausiai net nesvarbu koks rezultatas bus realybėje.
Tas ypač suklestėjo sovietmečiu – dokumentas buvo svarbiau nei pats žmogus. Parašyta, kad buožė, reiškia buožė, ir visi keliai gyvenime jam uždaryti – nebesvarbu, kas tai per žmogus.
Liko tokių apraiškų apsčiai ir iki dabar. Pavyzdžiui, nesvarbu, koks pas tave kavinėje maistas – svarbu, kad visas jis būtų įsigytas su dokumentais, o ne kur pas save be dokumentų darže užaugintas. Nesvarbu, kad mes visi labiau mėgstame naminį maistą ir morką ką tik iš daržo. Jei tas maistas, ta morka be dokumentų, reiškia nelegali, reiškia neaišku ar sveika, reiškia bloga, reiškia uždrausti ir nubausti. Valstybės tarnautojas pažiūrės į tai protingai, o biurokratas nubaus pagal raidę, nes popieriai svarbiau už realybę.
Arba, kitas pavyzdėlis – sustabdo policija kokį vairuotoją. „Kur draudimo polisas?“. „Nežinau, palikau namie“. „Bausim“. „Bet juk pas save mašinoje kompiuteryje galite patikrinti ar mašina drausta“. „Bet neturime pagrindo patikrinti“. Ir taškas. Vieni policininkai vis tiek patikrina arba nebaudžia. Kiti netikrina arba nubaudžia. Nes tvarka dokumentuose svarbiau nei tvarka realybėje.
