Kultūringų žmonių savaitgalio pasiskaitymų "7 meno dienose", "Šiaurės Atėnuose" bei "Literatūroje ir mene" apžvalga.
“7 meno dienose” (07.25.) Rasa Vasinauskaitė publikuoja pagal Rusijos spaudą parengtą straipsnį “Zuikių medžioklė”, kuriame apžvelgiamos Rusijos teatro kritikų ir žurnalistų reakcijos į Eimunto Nekrošiaus Maskvoje režisuotą “Vyšnių sodą”.
Šis spektaklis skirtas “Vyšnių sodo” parašymo 100-mečiui ir 140-osioms Konstantino Stanislavskio gimimo metinėms, tai bendras K. Stanislavskio fondo ir Meno forto projektas.
R. Vasinauskaitės teigimu, “Nekrošiaus “Vyšnių sodas” tapo ženkliausiu Maskvos teatrinio sezono įvykiu. Visi bilietai į penkis premjerinius spektaklius buvo parduoti už aukščiausią kainą, norintys jį pamatyti apgulė teatro aikštę kaip senais tarybiniais laikais. Nekantrus eilinio Nekrošiaus šedevro laukimas sklandė ore ir kaitino perpildytą Kultūros centro salę visas šešias spektaklio valandas”.
Pasak Nilso Jochanseno (“Itogi”), “dabar Nekrošius turi viską, išskyrus teisę į nesėkmę. Per metus - po šedevrą ir nė žingsnio atgal. [...] Jis dirba kankinančiai ir ilgai, gali būti ne nuotaikoje, jo fantazija, atrodytų, neišsemiama, gali snausti - čia reikalinga kantrybė. “Vyšnių sodui” buvo skirti du mėnesiai; Nekrošiui tai neįprastai mažai. Ir, žinoma, jam buvo per maža pasiūlyta scena. Šis režisierius mąsto plačiai, jam reikalinga erdvė, užmojis […]. Nekrošius ne šiaip genijus, jis - superprofesionalas. Palyginti su kitais Maskvos spektakliais, “Vyšnių sodas” - grandiozinis kūrinys, jame yra keletas absoliučiai genialių scenų, ten puikiai vaidina dauguma aktorių, bet visos jam skirtos pretenzijos turi būti siejamos tik su kitais paties Nekrošiaus spektakliais ir su niekuo daugiau”.
Savaitraštis informuoja apie rugpjūčio 1 dieną Palangoje atidaromą pirmąjį klasikinės muzikos festivalį "Palangos vasaros naktys", kuriame per tris savaites klausytojams bus pasiūlyta keliolika labai įvairių renginių: nuo kamerinės muzikos koncertų iki muzikinių projektų su Londono miuziklų atlikėjais, džiazo muzikantais.
Pasak festivalį organizuojančios menų agentūros "ProArte" direktoriaus Dainiaus Gudaičio, svarbiausia renginių idėja - Palangoje poilsiaujantiems žmonėms pasiūlyti alternatyvą Basanavičiaus gatvės "kultūrai".
Julija Petkevičienė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Lietuvos valstybės kūrėjų portretai”, kuriame apžvelgia to paties pavadinimo parodą, liepos 6 dieną atidarytą Vilniaus Paveikslų galerijoje ir Radvilų rūmuose.
Armina Jonušaitė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Gyvybinga tradicija”, kuriame aptaria šiuo metu “Arkos” galerijoje vykstančią didžiulę lietuvių liaudies meno parodą.
“Šiaurės Atėnuose” (07.26) Gintaras Beresnevičius publikuoja straipsnį “Erazmo Stelos paraštėse”, kuriame bando aprėžti prūsų protėvynės geografinės teritorijos ribas ir identifikuoti kadaise ten gyvenusias gentis. Straipsnio autoriaus teigimu, Erazmas Stela kronikoje “Apie Prūsijos senovę“ rašo, kad “vėliausiai į sritį atsikraustė prūsai - tautos, kurios, Ptolemėjo liudijimu, gyveno prie Rifėjų kalnų, kur jie plačiai išsidriekia į šiaurę, netoli tos vietos, kur iš jų išteka Tanaidė”. Straipsnio autorius ir bando išsiaiškinti, kur galėjo stūksoti Rifėjų kalnai bei tykiai sruventi Tanaidė. Aptaręs daugybę versijų G. Beresnevičius pabrėžia, kad “E. Stela, pasakodamas apie prūsų protėvynę, priima Rifėjų kalnų kaip Uralo, Tanajaus (Dono) ištakų, versiją, kurią jis sakosi imąs iš Klaudijaus Ptolemėjaus, ir tai tikriausiai boruskai, plg. Ptolemėjaus vardijimą. Stela teigia, jog senasis Prūsijos pavadinimas yra Borusija, vadinasi, atvykėliai - tai boruskai, o šnekamojoje kalboje, iškritus vienai raidei, atsirado Brussia, arba Prūsija”.
Savaitraštyje publikuojamas Jūratės Visockaitės pokalbis su kiemsarge Liudmila (“Apie atstumą”). Į klausimą, kam reikalingas vyras, kiemsargė Liudmila atsako paprastai: “Labai gražu. Jaunystėje. Vėliau vienas tam tinka, kitas - kitam. Su vyru pasišnekėt galima, ir aš su savuoju kadaise šnekėjau, kartu agurkus, pomidorus sodinom, taip gerai buvo. Bet atsitiko. Žmogus turi galų gale atsigręžti į savo gyvenimą ir pasitaisyti. O jis - ne, ir viskas! Dabar gyvenam be jo”. Kalbėdama apie pinigus kiemsargė Liudmila pabrėžia, kad “kuo toliau, tuo daugiau pinigų, ir jie vis purvinesni. Ir vis blogiau, kai jų nėra”.
Giedra Radvilavičiūtė savaitraštyje publikuoja esė “Artimųjų rytų problemos”, kurioje rašo apie katino, vardu Poteris, nuotykius, kaimynę Liką, kurios motiną prieš aštuonerius metus nužudė girtas kaimynas susimušęs su tėvu, viešnagę pas draugę Obeliuose, laidotuvių papročius, alkoholines haliucinacijas, Izraelio ir Palestinos santykius bei daug ką kita.
“Literatūroje ir mene” (07.25) publikuojamas Eugenijos Vaitkevičiūtės pokalbis su Čiurlionių šeimos proanūkių kartos dailininku Džiugu Palukaičiu, kurio tapybos darbų paroda atidaryta M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkuose (“Nuo mįslės iki Dostojevskio”). Paklaustas, ką jam pačiam reiškia jo nutapyti paveikslai, Čiurlionių giminės ainis atsako: “Paišymas yra lyg tam tikras dienoraštis ar problemų sprendimas. Kaip sakoma apie knygas: jei jauti, kad trūksta geros knygos, tu ją parašai; jei jauti, kad trūksta gero paveikslo, tu jį nupaišai”.
Džiugas Palukaitis priduria, kad stengiasi kurti ir gyventi sveikai, nors ir jaučia tuos itin stiprius patraukimus ir įkvėpimus.
Imelda Vedrickaitė savaitraštyje recenzuoja Lidijos Šimkutės ir Sigito Birgelio eilėraščių knygą “Iš toli ir arti”, išleistą “Aušros” leidyklos Punske (“Iš toli ir arti” - iš Australijos ir iš Lenkijos...”).
I. Vedrickaitė pabrėžia, kad “knygoje “Iš toli ir arti” atsiskleidžia du skirtingi priartėjimai prie Lietuvos ir nuotoliai nuo jos, du skirtingi bandymai suvokti savastį, įsitvirtinti savos ir “svetimos” kultūros tradicijoje. Atrodo, kad “moteriškoji” knygos pusė skaitytoją veda į kur kas universalesnes žmogaus dvasines patirtis, palaiko tikėjimą jo kūrybinėmis galiomis, gebėjimu susitikti palankią žmogui dievybę. “Vyriškoji” šio poezijos tomelio pusė dėl itin skausmingo ir kritiško santykio su pasauliu šiek tiek krypsta į splinišką dabarties neigimą ir romantinį nesugrąžinamos praeities aukštinimą”.
Renata Šerelytė savaitraštyje recenzuoja Arūno Sprauniaus novelių knygą “Tylos!”, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (“Labirintas be Minotauro”). Pasak recenzentės, šioje knygoje “ypač neaiškus žanro klausimas. Nors knyga įvardijama kaip novelės, joje daugiau apybraižos, esė bruožų, gal net parodijos elementų, filosofinių, kultūrologinių įspūdžių, vertinimų, pastebėjimų […]. Kasdienybės fiksavimo tendencija šioje knygoje ganėtinai ryški ir paveiki, tik bėda, kad per daug joje “intelektualinio šaltuko”, sudėtingų pasažų, abejotinos išminties. Kartais taip pasiklysti gražiame sąvokų makaronyne, kad, nevilties apimtas, dairaisi šakos pasikarti… Bet argi kas kada pasikorė ant Nietzsche’s citatos?..”.
Algis Uždavinys savaitraštyje rašo apie liepos 14 d. “Rūtos” galerijoje Vilniuje atidarytą kaunietės tekstilininkės Eglės Jesulaitytės darbų parodą “Dangaus akys” (“Šviesa iš drugelių akių”).
Savaitraštyje Birutė Jonuškaitė kalbasi su lenkų poetėmis Teresa Kaczorowska ir Elzbieta Juszczak (“Teaplenkia jus rašytojo dalia”), o Regimantas Tamošaitis, įskaudintas, jo manymu, netikslaus Eugenijos Vaitkevičiūtės rašinio praėjusiame savaitraščio numeryje apie poeto Donaldo Kajoko jubiliejinį vakarą Kauno viešojoje bibliotekoje, publikuoja straipsnį “Provokacijos Kauno dykinėtojui: mintys Donaldo Kajoko kūrybos vakare”, kuriame revizuoja žurnalistinius iškraipymus ir viską sustato į savo vietas.
