Kultūros įvykių spektras šalies meno savaitraščiuose “7 meno dienos”, “Literatūra ir menas” bei “Šiaurės Atėnai”.
“7 meno dienose” (02.28) Darius Kučinskas rašo apie neseniai pasirodžiusį leidinį “Juozas Bertulis. Kūriniai fortepijonui”, kuriame pristatoma Lietuvoje mažai žinomo kompozitoriaus, pedagogo, chorų dirigento kūryba (“Drąsiai sukęs naujos muzikos link”), o Beata Leščinska aptaria vieną gražiausių prancūzų romantinių operų Camille’o Saint-Saenso “Samsonas ir Dalila”, po ilgokos pertraukos vėl nuskambėjusią Vilniaus filharmonijos salėje (“Samsono sugrįžimas”).
Ramunė Balevičiūtė savaitraštyje rašydama apie Šiaulių dramos teatro gastroles Nacionaliniame dramos teatre nepašykšti aštresnių žodžių Algimantui Pociūnui, režisavusiam ir inscenizavusiam Kazio Borutos “Baltaragio malūną”, ir Reginai Steponavičiūtei, pastačiusiai brazilų rašytojo Guilherme’o Figueiredo pjesę “Lapė ir vynuogės” (“Publikai - atrakcijų ir... moralės”).
Ramunė Kazlauskaitė savaitraštyje anonsuoja kovo 14-16 dieną Kelne, Vokietijos radijo salėje, įvyksiantį šiuolaikinės muzikos festivalį “Naujosios muzikos forumas” (“Forum neuer Musik”), o Renata Ščerbavičiūtė rašo apie aštuonių estų menininkų parodą “Vartų” galerijoje, skirtą šios Baltijos respublikos 85-ajai nepriklausomybės sukakčiai (“Vartai: šis tas apie estų “akademikus”).
Pasak straipsnio autorės, “aštuonių menininkų paroda neatskleidžia šiuolaikinio estų meno krypčių ir tendencijų spektro. Bet juk ne kiekybė lemia įtaigumą. Nors kartais man atrodo, kad būtent ji. Juk praėjusio dešimtmečio viduryje ŠMC surengta Lenkijos meno paroda neišleido lankytojo visai be nuovokos, o pernykštis “Maskvos laikas” taip pat turėjo įsprausti žiūrovų galvose tam tikrą kompetencijos žymę. Antra vertus, būtų naivu tikėtis, kad nedidelė vienos šalies menininkų grupės paroda leis susidėlioti aiškesnį vaizdą apie tai, kas vyksta už šios grupės ribų. Tarkim, kurios lietuvių menininkų grupės paroda būtų maksimaliai daugiasluoksnė ir kartu reprezentatyvi? Manyčiau, kad “Angies”. Daugiau realių variantų atmintis nepasiūlo”.
Savaitraštyje surasite Vytauto Skripkos poezijos publikaciją.
“Šiaurės Atėnuose” (03.01) Gintarė Adomaitytė publikuoja viešą laišką Augustinui Savickui, kurį parašė perskaičiusi jo knygą “Žalia tyla”, ir dalijasi įspūdžiais iš tarptautinės Baltijos šalių knygų mugės, praėjusį savaitgalį “nusiaubusios” “Litexpo” parodų rūmus (“Jeigu tyla žalia, tai....”).
Savaitraštyje publikuojami Agnės Biliūnaitės laiškai iš Taivano (“Studentės laiškai iš Taivano”).
A. Biliūnaitė rašo: “Kad ir kokiam mieste Taivane būčiau, visur šiukšliavežės cypia… Beethoveno “Elizai”… didesnio išsityčiojimo nesu girdėjusi! Rudens vidurio naktį po mėnesiena pilni šaligatviai… kepimo grotelių su skrundančia mėsa ir kukurūzais, ant žemės susėdusių kaimynų su vaikais, kalnai kaulų ir šiukšlių. Jokio žiūrėjimo į pilnatį. Jokios romantikos. Jokios meditacijos ir susikaupimo. Tiesiog… iškyla vidury miesto. Šiuolaikinio Rytų pasaulio mistika. Ne taip įsivaizdavau […].Taivanas - tai miestai be senamiesčių. O pačios seniausios šventyklos tegali pasigirti kokiais 200 metų. Čia jau reikėtų padėkoti japonams, kad per okupaciją išbombardavo. Bet nuo to negeriau. Vis tiek trūksta senovės dvelkimo, srūvimo, užplūdimo iš už kiekvieno kampo…”.
Savaitraštyje surasite Giedros Radvilavičiūtės esė “Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros” bei Sigito Gedos poezijos publikaciją.
Savaitraštyje publikuojamas Mary Pipher esė “Motinos”, kurį iš anglų kalbos išvertė Rima Pociūtė.
“Literatūroje ir mene” (02.28) Benediktas Januševičius recenzuoja Romo Daugirdo knygą “Punktyras”, kurią išleido “Regnum” fondas (“Beveik užbaigtas tekstas apie “Punktyrą”).
Pasak recenzento, “knygą sudaro keturi skyriai. Trijuose jų - eilėraščiai, ketvirtame - esė “Aklavietės palaima”, kuriame R. Daugirdas pateikia gabalą savo pasaulėžiūros ir kartu tarsi paaiškina tai, kas glūdi eilėraščiuose. Šiuose tekstuose galima išskirti keletą temų, kurios tarpusavyje susipindamos sudaro eilėraščių audinį. Pirmiausia - laiko tema. Nemažiau dažnai iškyla tam tikros priešybių samplaikos, kuriomis žaisdamas autorius tarsi stengiasi jas paniekinti ar net paneigti. Pasak jo, “europiečiai surišo pasaulį mazgais ir įtikėjo, kad puspadis atspindi angelo garbanos šviesą” (“Aklavietės palaima”, p. 117). Toliau - privalomoji ir laisvoji programos - meilės, erotikos ir girtuoklystės temos. Abi jos, manyčiau, lygiavertės; plėtojamos originaliai ir saikingai. Iš to galima daryti išvadą, jog autoriui svarbu, kad skaitytojai neapvemtų knygelės puslapių, juolab kad po to ji taptų nepaskaitoma ir tinkama tik išmesti. Galiausia visa tai, ką jau paminėjau ir nutylėjau, punktyriškai jungia ir apibendrina esminė - subjektyvaus individo ir objektyvios (???) tikrovės - gija”.
Vytautas Girdzijauskas savaitraštyje rašo apie tarptautinę Baltijos knygų mugę (“Trys paros arešto”). Straipsnio autorius pažymi, jog “kai kurias knygas nuo mugės stendų šluote šlavė pirkėjai, nekreipdami dėmesio į kainą. Ypač populiarūs buvo leidiniai apie gamtą, istoriją, net mokslą […]. Žmonės pirko tai, ką ir privalėjo pirkti, ko seniai buvo laukiama. Antai Džeimso Džoiso “Ulisas” buvo kotiruojamas panašiai kaip prieš porą metų Edvardo Gudavičiaus “Lietuvos istorijos” pirmasis tomas (o kada bus antrasis?). Nedaug prasčiau sekėsi tos pačios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistam Gėtės “Fausto” antrajam tomui, Viljamo Folknerio “Triukšmui ir įniršiui”, pirmajam Arvydo Juozaičio romanui “Laikraštis”, Gintaro Beresnevičiaus esė knygai “Vilkų saulutė”. Nekalbant jau apie Sigito Parulskio romaną “Trys sekundės dangaus”. Jo sėkmę galima būtų palyginti nebent su pernykšte Jono Meko knygos sėkme. Gal su Juozo Erlicko rašiniais, prie kurių stovi eilės, trokštančios autografo. Dėl Parulskio romano dabar diskutuojama ir viešai, ir privačiai. Vieni piktinasi, kiti džiūgauja, kad pagaliau ir lietuvių literatūroje atsirado autorius, išdrįsęs vartoti visus žodžius ir posakius, nerūšiuodamas jų į geruosius ir bloguosius. Kad turime romaną, kurį galima versti į bet kurią užsienio kalbą, romaną, vaizduojantį gyvenimą, kurio Vakarų pasaulis visai nepažįsta. Romaną, dėl kurio stiliaus originalumo ir įtaigumo ginčų nėra, nes toks tekstas kada nors turėjo atsirasti. Aistroms numirus, matyt, jis atsiduria greta Dalios Grinkevičiūtės “Lietuvių prie Laptevų jūros”, kurios angliškasis variantas taip pat gulėjo mugės stenduose”.
Daiva Šabasevičienė savaitraštyje rašo apie Šiaulių dramos teatro gastroles Nacionaliniame dramos teatre (“Nepakitęs Šiaulių teatro veidas”); Elena Bukelienė recenzuoja Sigito Parulskio romaną “Trys sekundės dangaus” (“Pirmieji įspūdžiai perskaičius S. Parulskio romaną”); Rasa Paukštytė tęsia praėjusiame numeryje pradėtą pasakojimą apie 53-iąjį tarptautinį Berlyno kino festivalį (“Berlynalės zigzagai “tolerancijos link”).
Savaitraštyje spausdinama Vytauto Stulpino poezija, Andriaus Jakučiūno apsakymas "Šambola", Juozo Šikšnelio esė "Laukimas”.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
