Kultūrinio šalies gyvenimo pulsas Lietuvos meno savaitraščiuose “7 meno dienos”, “Literatūra ir menas” ir “Šiaurės Atėnai”
“7 meno dienose” (02.07) Rasa Vasinauskaitė rašo apie neseniai pasirodžiusią knygą “Monika Mironaitė. Apie gyvenimą, meilę, kūrybą”, kurią išleido leidykla “Margi raštai”, o sudarė aktorės duktė Dagnė Jakševičiūtė (“Teatro paviliota”). Teatro kritikė teigia, jog “skaitydamas šią knygą jauti keistą, bet gerą dvilypumą: nors, regis, viskas buvo ne taip seniai, ir dauguma M.Mironaitę pažinojusiųjų galėtų komentuoti, pildyti ar neigti asmenines aktorės savybes, tai, kas aktorės pasakyta, užrašyta, kaip gyventa ir mylėta, atrodo lyg atėję iš toli, iš visai kitur - biografijos, vaidmenų, kasdienių scenų nuotrupos dėliojasi į ne tiek pačios Monikos Mironaitės, kiek Moters paveikslą”.
Austėja Čepauskaitė savaitraštyje rašo apie “Vartų” galerijoje eksponuojamą sakralinio meno parodą “Pax Vobiscum” (“Ramybė Jums”). Recenzentė teigia, jog “šiaip ar taip, pavadinimas savo intrigą sumezga. Deja, įdomumas tuo ir baigiasi, nes “Pax Vobiscum” ne tik nesukrutina jokios transcendentinės žmogaus stygos, bet apskritai įsirašo į beribę vidutiniškų ir nuobodžių parodų gretą. Dalyvauja joje paprasti menininkai, iki šiol kaip nors ypatingai nepagarsėję nei sakraliomis, nei nesakraliomis pasijomis. Rodomi niekuo neišsiskiriantys ir kasdieniški darbai”.
Renata Ščerbavičiūtė, savaitraštyje rašydama apie Henri Cartier-Bressono fotografijas (“Post scriptum”), dūsauja, jog tai daryti “taip pat šventvagiška, kaip skaityti svetimus laiškus, klaidingai ir savanaudiškai narstyti svetimas mintis, troleibuse ar kitoje viešoje vietoje išrenginėti nepažįstamų žmonių gyvenimus. Žmonės paprastai arba neprisipažįsta tai darantys arba atvirkščiai, paslapčia pasakoja apie tai išrinktiesiems pasimėgaudami ir piktdžiugaudami, versdami pašnekovą užsidėti sintetinę susižavėjimo kaukę ir po ja slėpti savo nepakantumą mažiems žmonių padermės iškrypimams. Antra vertus, visa tai yra mažos aistros, o aistros skonis saldus kaip ir šventvagystės”.
“Literatūroje ir mene-Dienovidyje” (02.07.) Audinga Peluritytė recenzuoja Donaldo Kajoko knygą “Lietaus migla Lu kalne” (“Vien gėlės yra išmintingos”), kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Recenzentė rašo: “Kad ir kaip skaityčiau Donaldą Kajoką, pirmiausia jis yra poetas. Nors knygos “Lietaus migla Lu kalne” pradžioje įrašyta – “esė ir proza” ir žanro požiūriu nėra kaip prieštarauti, vis tiek Kajoko esė ar proza yra poezija, net nežinau, ar reiktų to atsargaus pirmosios esė knygos pavadinimo “Komentarai”. Ar Kajokas ką nors komentuoja? Ir taip, ir ne. Taip, jeigu sakysime, kad komentarai yra labiau išskleista meditacijos, meditacinio eilėraščio forma; tačiau ne, jeigu mėginsime šį komentarą suvokti kaip iliustraciją. Kaip ir poezija, Kajoko “Komentarai”, ”dykinėjimai” ir “Rojus/ruduo” nekomentuoja nieko, kas būtų šalia poezijos, jie greičiau kaip eilėraščiai kyla patys iš savęs, patys save komentuoja, yra patys sau pakankami”.
Ignas Kazakevičius savaitraštyje rašo apie “Klaipėdos galerijoje” eksponuojamus vilniečio tapytojo Algio Augustaičio darbus (“Barbariškos interpretacijos”). Straipsnio autorius pabrėžia, jog A.Augustaičio “kūryba gana paradoksali, tarsi pakibusi tarp sveiko barbariško primityvizmo ir profesionalios dailės. Vaizdas A.Augustaičio paveiksluose sustingęs, juose nerasime profesionaliai tapybai būdingo gesto, teptuko šliuožimo, dėmių slinkties. Jo tapiniai žioruoja spalvų (kurių nėra daug) langeliais, asimetriška jų mozaika. Konstruojant ją, labiau praverčia užsispyrimas nei intuicija”.
Rasa Paukštytė savaitraštyje pristato naujus filmus - Curtiso Hensono “8 mylias” ir Igorio Maslenikovo “Laiškus Elzei”.
Savaitraštyje spausdinama Stasės Lygutaitės poezija, Henriko Algio Čigriejaus proza ir Fiodoro Sologubo apsakymas "Išmintingosios".
“Šiaurės Atėnuose” (02.08) Valdas Petrauskas polemizuoja su Rima Pociūte dėl Ezra Paundo poezijos vertimų (“Kam šiandien reikalingas Ezra Poundas?”). Priminsiu, jog savaitraštyje buvo publikuotas R.Pociūtės straipsnis „Amerikiečių katinai yra jaukūs ir su nematomais čiuptuvėliais“ („Šiaurės Atėnai“, 2002 12 14, Nr. 632), kuriame autorė skeptiškai vertino naująją Ezra Poundo poezijos vertimų knygą „Lustra“ (vertė Kornelijus Platelis. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. 294 p.).V.Petrausko teigimu, jį R.Pociūtės straipsnis “pirmiausia sudomino todėl, kad autorės pozicija savotiškai atspindi tendenciją, vyraujančią ne tik poezijos, bet ir prozos kūrinių vertimuose ir jų vertinimuose. Pirmiausia – kraštutinis šališkumas ir argumentų stoka.
Pliekdama vertimą ir vertėją, savo kritiniam požiūriui paremti R.Pociūtė sugebėjo pateikti vos vieną kitą iš konteksto išplėštą nuotrupą ar žodį. Kritikos esmę sudarė lemtingas klausimas: „??! ???? ???! ??? ?????? ???????? ??????? ????? ??????????!“ (O Dieve mano, ką sakys kunigaikštienė Marija Aleksejevna?)”.
V.Petrauskas akcentuoja, jog R.Pociūtė “pliekia vertėją už tai, kad „Poundo eilėraščiai verčiami su keturvėjišku „užmoju“, parenkant „poetiškesnius“ lietuviškus žodžius ir nelabai stengiantis perteikti esamas reikšmes, kiek galima tiksliau lietuviškai atkurti eilėraštį. Pasak V.Petrausko, “savo kaltinimus R.Pociūtė paremia penkiais „pamokomais“ pavyzdžiais, kiekvienu atveju pateikdama „vienintelį įmanomą“ sprendimą”.
V.Petrauskas tvirtina, jog “lietuviškojo Ezra Poundo pasirodymas – didelis laimėjimas Lietuvos vertimų istorijoje, ir pirmiausia todėl, kad pateikiama vientisa, nesuskaidyta poeto vizija, „lietuviškoji transkripcija“, kuri, savaime suprantama, negali būti ir, tikėtina, nebus vienintelė. K.Platelio pastangų svarbą patvirtina ir tai, jog tais pačiais metais panašūs leidiniai išėjo Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje, kur Ezra Poundo vertimai - ne naujiena. Gaila, kad Rima Pociūtė to, regis, nežino ir taip vienpusiškai ir menkai vertina Ezros Poundo kūrybą”.
Savaitraštyje surasite Vandos Juknaitės pokalbį su profesore Vanda Zaborskaite (“Turbūt. Taip. Ir tikrai taip”); Vytauto Bložės poezijos ir jau devynioliktą Andriaus Šiušos “Sizigijų” porciją.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
