Lietuvos kultūrinio gyvenimo atspindžiai pagrindiniuose šalies meno savaitraščiuose - “Šiaurės Atėnuose”, “Literatūroje ir mene” bei “7 meno dienose”.
“Šiaurės Atėnuose” (03.22) toliau gvildenama Antano Samuolio tapybos parodos “Nauji atradimai”, eksponuojamos “Maldžio” galerijoje, tema. Šiuosyk straipsnį “Pasimetęs (mano galvoje?) Samuolis” publikuoja Austėja Čepauskaitė.
Straipsnio autorė širsta “dėl šitos parodos ir jos ankštumo, darbų, nederančių vienų su kitais ir kits kitą paneigiančių - iš pradžių surijusių pirmąjį natiurmortą, o paskui atgromuliavusių jį tais pačiais motyvais daugybę nereikalingų kartų”. A. Čepauskaitė prisipažįsta esanti “nepatenkinta visu šiuo pertekliumi ir griežianti dantimis”. Straipsnio autorė pabrėžia, kad “apie šią parodą kaskart vis garsiau kalbama kopijų ir originalų aspektu, tačiau, žinoma, dėl to nukenčia visi ekspozicijos paveikslai, mat jie vienaip ar kitaip (kopijos ar originalai) vis dėlto yra kūriniai”.
Kristina Sakalavičiūtė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Ko negali Visagalis Žiedas”, kuriame analizuoja J. R. R. Tolkieno kūrybą. Straipsnio autorė primena, kad dar “1985-aisiais į lietuvių kalbą buvo išversta pirmoji J. R. R. Tolkieno knyga - “Hobitas, arba Ten ir atgal”, tačiau pas mus apie šio autoriaus kūrybą plačiau imta kalbėti tik pernai, kai buvo pastatytas filmas pagal pirmąją trilogijos “Žiedų valdovas: Žiedo brolija” dalį. Vieni buvo sužavėti, kiti nusivylę, tačiau abejingų beveik neliko. Antrajai trilogijos daliai įgavus filmo pavidalą, vėl pasirodė recenzijos ir kilo diskusijos”.
Jūratė Baranova savaitraštyje recenzuoja Arūno Sverdiolo knygą “Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos” (“Ką hermeneutas gali papasakoti poetui?”). Straipsnio autorė akcentuoja, kad ši Sverdiolo knyga - “tai pasaulis tylaus ir ilgo išbuvimo vienam su tekstu, atsargaus jo peršnekėjimo su kitais ir kuklaus prisistatymo parašius savąjį tekstą: “du siekimai - suprasti pačiam ir išsiaiškinti kitiems - ir lėmė teksto pobūdį”.
Savaitraštyje publikuojamas Gintaro Beresnevičiaus straipsnis “Japonų šintoizmas ir baltų religijos”, kuriame ieškoma vaizdinių tipologijos bendrumų tarp šių religijų.
“7 meno dienose” (03.21) publikuojamas Nerie Akelaitienės pokalbis su aktore Jūrate Onaityte ir režisieriumi Gintaru Varnu (“Nenurašykite “Hedos Gabler”…). Pasak N. Akelaitienės šį pokalbį išprovokavo paskelbtas šlovingojo Kauno dramos teatro spektaklio “Heda Gabler” nurašymo faktas, sukėlęs teatrinės inteligentijos sujudimą ir pagimdęs aibę gandų ir dešimtis telefono skambučių su vieninteliu klausimu: “Kodėl?”. Aktorė J. Onaitytė tvirtina: “Tokio skausmingo nurašymo man dar nebuvo pasitaikę. Paprastai mano nuomonė sutapdavo su administracijos nuomone. Tiesiog staiga pajunti, kad tai, ką darai, pakvipo muziejum, naftalinu, ir visas tas kūrybinės atmosferos virpėjimas, tankis išsisklaidė, pasidarė tuščia. Pamatai, kad tai, kas tau buvo kelias vos ne į dangų, tėra mediniai rąstai, o kažkokios tavo fantazijose reikšmingos detalės - tai tiesiog paprastos metalo konstrukcijos… Tai apie dekoracijas. Bet ateina momentas, kai ir tu pats sau tampi nebeįdomus, nuobodus… pakvimpa muziejum”. Režisierius G. Varnas teigia, kad jo, ko gero, “visai nedžiugintų, jeigu jo spektaklis būtų vaidinamas 30 metų, kaip, tarkim, “Žaldokynė” ar “Šventežeris”, kuriame pasikeitė kelios aktorių kartos […]. Senėjimo procesas spektakliui yra lygiai toks pat kaip žmogui, natūralus ir neišvengiamas. Todėl aš nesu linkęs “tempti” ligi trisdešimties metų… arba taip branginti spektaklį, perrepetuoti su nauja karta aktorių, ne, tada jau geriau statyti naują… Visada maniau, kad spektaklį reikia stabdyti ne tada, kai jis jau leidžiasi žemyn, o tada, kai jis pačiame žydėjime, kai pasiekia kulminaciją”.
Skirmantė Valiulytė savaitraštyje svarsto apie pasibaigusį II tarptautinį lenkų fortepijoninės muzikos festivalį-konkursą (“Kultūrinės investicijos”), o Vytautė Markeliūnienė rašo apie fortepijoninio trio “Kaskados” koncertą Nacionalinėje filharmonijoje (“Nauja programa, naujos įžvalgos”).
Pillė Veljetaga savaitraštyje apžvelgia Lauros Kavaliūnaitės juvelyrikos ir Algio Kucharskio fotografijos parodą “Manija nerti”, eksponuojamą Gintaro galerijoje (“Papuošalai ir fotografijos), o Skaidra Trilupaitytė rašo apie Gabrielės Širkaitės (1975-2002) personalinę parodą “Akademijos” galerijoje (“Ribų išsižadėjimas”).
“Literatūroje ir mene” (03.21) Rasa Paukštytė samprotauja apie šį savaitgalį prasidėsiantį tarptautinį kino festivalį “Vilniaus pavasaris” (“Vilniaus pavasaris” ir jo konkurentai”). Kino kritikės teigimu, “net keista, kaip “Kino pavasario”, kuris dabar tapo “Vilniaus pavasariu”, organizatoriai savo darbo negerbia - atveža į Vilnių daugybę naujų filmų, bet iki paskutinės minutės nė žodžiu neužsimena, kokie tie filmai, kas jų autoriai ir taip toliau. Nelabai pagarbiai rengėjai žvelgia ir į potencialų žiūrovą. Hipotetinis sinefilas jiems, matyt, atrodo toks nieko neveikiantis gyvenime, savo laiko neplanuojantis veltėdis. Atseit, pašvilps paskutinę sekundę - “...pavasaris”! - ir į visus pagrindinės programos filmus (jų - per dvidešimt; o kur dar retrospektyvos, programa “Europos kino paveldas”, lietuviškų filmų premjeros) prisišauks tą hipotetinį veltėdį”.
Ramunė Balevičiūtė savaitraštyje recenzuoja Klaipėdos dramos teatro premjerą “Frank Kruk” (inscenizaciją to paties pavadinimo Petro Cvirkos romano motyvais parašė Sigitas Parulskis). Recenzentė pažymi, kad “gana padrikos kompozicijos romaną Parulskis, sukoncentravęs dėmesį į Prano Krukelio “biznio istoriją”, pavertė šiuolaikine pjese, sukomponuota iš atskirų nedidelių scenų. O režisieriaus Raimundo Banionio, pasikvietusio talkon dailininką Sergėjų Bocullo, kompozitorių Faustą Latėną ir choreografę Liną Zinčiukaitę, rankose ji tapo savotišku teatriniu feljetonu, žaidžiančiu atpažinimo efektu, bet nepretenduojančiu į jokias “demaskuojamąsias” satyrines galias”.
Gabija Gruodytė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Kaip Donelaičio būrai Nekrošiaus teatrą darė”, kuriame svarsto apie “Meno forto” premjerą “Pradžia. K. Donelaitis. Metai”, o Markas Petuchauskas polemizuoja su Aleksandru Guobiu “Lietuvos aido” vasario 8 dienos numeryje išspausdinusiu rašinį “Lietuvių teatro šaltiniai ir jų leidyba”. M. Petuchausko straipsnio antraštė iškalbinga - “Nebevaldomų instinktų prasiveržimas”. Teatrologas tvirtina, kad “A. Guobio rašinį sunku komentuoti: kone kiekviena rašinio eilutė pripildoma atviro faktų iškraipymo arba nutylėjimo”.
Savaitraštyje publikuojamas Alvydo Šlepiko pokalbis su rašytojais Algimantu Lyva, Robertu Kundrotu ir literatūros kritiku Algimantu Bučiu (“Viskas, ką jūs norėjote sužinoti, bet nedrįsote paklausti apie lietuvių literatūros avangardą”); spausdinamas Astridos Petraitytės ir Genovaitės Dručkutės pokalbis apie Jeaną Cocteu, taip pat Liudviko Jakimavičiaus poezijos publikacija.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
