Lietuvos ir pasaulio kultūros įvykiai svarbiausiuose šalies meno savaitraščiuose “7 meno dienos”, “Literatūra ir menas”, “Šiaurės Atėnai”.
“7 meno dienose” (03.28) Skirmantas Valiulis publikuoja straipsnį “Laiko skeveldros”, kuriame rašo apie visai neseniai atsiradusias, iki šiol nežinomas 1929-1939 m. senąsias kino kronikas.
Pasak straipsnio autoriaus, “mes - ne JAV ar Rusija, negalime pasigirti, kad archyvuose - tūkstančiai metrų senosios kino kronikos, todėl kiekvienas metras - atradimas. Dar didesnis - jeigu nežinomas. Kaip sakė vaizdo ir garso archyvo direktorius D. Žižys, Rusijoje atsirado 1902 m. gruodžio mėn. Vilniuje nufilmuoti Aušros vartai. Kol kas tai seniausia Lietuvoje filmuota kronika, todėl ką tik atšventėme kino Lietuvoje šimtmetį. Tai datai galima priskirti ir ypatingą kino seansą sausakimšoje vaizdo ir garso archyvo salytėje kovo pradžioje, nes įvyko tikra sensacija: atsirado iki šiol nežinomų kino kronikos epizodų (gal ir dokumentinių filmų fragmentų?) iš 1929-1939 m.”.
Vytautė Markeliūnienė savaitraštyje skelbia straipsnį “Gimtadienio dovanos”, kuriame rašo apie kovo 16-ąją pilnutėlėje Vilniaus rotušės Didžiojoje salėje vykusį koncertą “Šviesiam atminimui”, skirtą smuikininkui prof. Raimundui Katiliui (1947-2000). Anot V. Markeliūnienės, “smuikininko R. Katiliaus gimtadieniui dedikuotą koncertą papildė ir dar viena jo gerbėjams skirta dovana. Šviesą išvydo nauja kompaktinė plokštelė “Capriccio”, įamžinusi R. Katiliaus labai mėgtą repertuaro dalį - 20 virtuozinių, romantinių ir XX a. kompozitorių pjesių, smuikininko ir pianistės Larisos Lobkovos įrašytų 1978-1992 metais”.
Goda Giedraitytė savaitraštyje apžvelgia dviejų Vilniaus dailės akademijos studentų Emilio Wėlyvio ir Dariaus Vaičekausko personalines parodas, eksponuojamas Klaipėdos menininkų namuose (“Gyvenimo kaleidoskopas: tarp tapybos ir fotografijos”). Straipsnio autorės teigimu, “E. Wėlyvis - jaunosios lietuvių menininkų kartos atstovas, jau po pirmosios personalinės tapybos parodos Vilniaus “Arkos” galerijoje užsirekomendavęs kaip vitališkos ir drastiškos ekspresionistinės tapybos tradicijų tęsėjas”.
Rašydama apie D. Vaičekausko fotografijų parodą “Buitinis-socialinis reportažas” straipsnio autorė pažymi, kad ji “primena padrikas gyvenimo nuotrupas, sustingusias prisiminimų skeveldras, kurios it mozaika dėliojasi į niekam dar nepasakotą istoriją […]. Tačiau čia nėra skausmo ar beviltiško klyksmo, spengiančio E. Wėlyvio kūryboje. D. Vaičekausko fotografijos persmelktos gyvenimo džiaugsmu. Nuogų moterų aktai, poilsio prie vandens bei studentiškų vakarėlių akimirkos, nuoširdžios karvių akys ar dūžtantys lietaus lašai - viskas skęsta keistoje nebūties nirvanoje”.
Savaitraštyje publikuojami du Ramunės Balevičiūtės pokalbiai su vyresniosios kartos lietuvių teatro aktoriais Regimantu Adomaičiu ir Laimonu Noreika; Monikos Krištopaitytės rašinys apie Irmos Stanaitytės videoinstaliaciją “Grojantis arfa” IBID-projects galerijoje (“Kultivuotas vaikas”), o tradicinėje rubrikoje “Iš operos dienoraščio” surasite anonimo pasvarstymus apie Reginos Šilinskaitės debiutą Broniaus Kutavičiaus “Lokyje”.
“Literatūroje ir mene” (03.28) Donata Mitaitė publikuoja straipsnį “Apie suinteresuotus ir nuobodžiaujančius poetus”, kuriame bando nusakyti pagrindinius šiandieninės mūsų poezijos bruožus.
Pasak straipsnio autorės, “problemiška atrodo jau pati situacija: kodėl staiga profesionalams poezija pasirodė esanti neįdomi, kodėl jiems kur kas įdomiau skaityti esė, romanus ar tiesiog svarstyti bendresnes teorines problemas? Atsakymo nežinau, didelių apibendrinimų daryti irgi negalima, bet bijau, kad kažkas nelabai gerai pačioje mūsų šiandieninėje poezijoje, nes, ilgą laiką dominavusi, dabar ji pasistūmėjo į periferiją”.
Giedra Radvilavičiūtė savaitraštyje publikuoja esė “Privalomi parašyti tekstai”, kurioje svarsto, kas atsitiks tuomet, jei ji gaudama kūrybinę stipendiją po metų neparašys labai perkamo romano. Eseistė pažymi, jog “net grafomanui, jei jis pakankamai drausmingas, aišku, kad už pinigus padorios knygos parašyti neįmanoma, kaip ir padori moteris už pinigus negali pasimylėti. Iš reikalo ir skubėdama kokybės neišlauši. O kas bus, jei vis dėlto tą knygą parašysiu, bet jos nepirks? Po pusės metų pardavinės ją dėvėtų drabužių parduotuvėse kartu su iš Didžiosios Britanijos atvežtais “Airių patiekalais”. Leidykla patirs nuostolį. O pinigus gal reikės atgal atiduoti? Leidyklos kriterijai tekstams ir mano kriterijai tekstams - nesutampa. Pusę metų - jau praėjo. Galvoje net pirmojo sakinio nėra”.
Savaitraštyje surasite Dariaus Pocevičiaus poezijos publikaciją, Birutės Jonuškaitės apsakymą "Notrelių karalius", Daniilo Charmso miniatiūras, Ričardo Šileikos pokalbį su dailininku iš Dusetų Eugenijumi Raugu.
“Šiaurės Atėnuose” (03.29) publikuojamas Jūratės Visockaitės pokalbis su Nacionalinio dramos teatro meno vadovu, teatro kritiku Egmontu Jansonu (“Cinizmo viršūnė”). Samprotaudamas apie recenzijų rašymą E. Jansonas pabrėžia, kad “spektaklį ne visada reikia preparuoti - jei tai šūdas, nebūtina jo dėti po mikroskopu, užtenka aiškiai pasakyti… Kritika yra amatas. Tu vertintojas. O analizė reikalinga tik moksliniam darbui. Prie tokių darbų mėginau ir aš sėdėti, bet sunku. Užpakalis per siauras. Nors vieną tomą teatro istorijos su kitais kolegomis sukūriau”. Paklaustas apie darbo Nacionaliniame dramos teatre pradžią E. Jansonas prisimena, kad “karjeros pradžioj daug skambučių išgirdau - kad nešdinčiausi. Kol neatsakiau rusiškai. Mudviejų su Rumšu tokia pozicija jau treti metai - gintis. Taip, yra tokia idėja paversti teatro pastatą miesto centre nuomos aikštele. Mes ir ginamės”.
Tomas Kavaliauskas savaitraštyje publikuoja analitinį straipsnį “JAV trečiajame dešimtmetyje”. Straipsnio autorius akcentuoja, kad “šis dešimtmetis galbūt mažiau reikšmingas kultūrinių madų ir vertybių eksportavimo į Europą požiūriu, bet pačiose JAV savo kontroversiškumu galbūt lenkė būsimąjį septintąjį hipių dešimtmetį […]. Trečiajame dešimtmetyje amerikiečiai įstrigo tarp dviejų vertybinių sistemų: puritoniškojo (susivaldymas, blaivybė, pareigingumas, tyrumas) “Nešvaistyk ir netrokšk” ir rekreacijos gyvenimo lozungo “Sustok, akimirka žavinga”.
Arnas Ališauskas savaitraštyje recenzuoja naują Marko Zingerio romaną “Grojimas dviese”, kurį išleido leidykla “Baltos lankos” (“Muzika iš “Titaniko” triumo”). Pasak recenzento, “romanas parašytas elegantišku, lengvai skaitomu meniniu stiliumi, lengvomis intonacijomis - neva lengvai slystant istorinių įvykių, priežasčių - pasekmių paviršiumi. Tik jeigu dar kartą kibtume prie žodžių, šiuo atveju tas žodis būtų “neva”. Grožio, gelmės, stilistinės stiprybės jam (romanui) užtenka. Gaila tik, kad tas grožis ir gelmė galbūt ne visada prasimuša pro intelektą ir žinojimą. Bet galbūt tai - ir skaitytojo problema”.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
