Lietuvos kultūrinės padangės pragiedruliai ir ūkanos pagal Polonijaus sklaidomus šalies meno savaitraščius - “Šiaurės Atėnus”, “7 meno dienas” bei “Literatūrą ir meną”.
“Šiaurės Atėnuose” (03.15) Ričardas Vaitiekūnas publikuoja straipsnį “Nauji atradimai ar dideli praradimai?!”, kuriame svarsto apie 2003 m. vasario mėnesio 8 d., Antano Samuolio mirties dienos išvakarėse Vilniuje, “Maldžio” galerijoje, atidarytą jo tapybos darbų - originalų ir klastočių parodą. Straipsnio autorius atkreipia dėmesį į tą faktą, kad 28 parodoje eksponuoti darbai neturi nieko bendra su Antano Samuolio kūryba.
R. Vaitiekūnas teigia, kad “šie besieliai “samuoliai” pagaminti praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Viktoras Liutkus surengė puikią ekspoziciją. Visi įrodymai kabo ant “Maldžio” galerijos sienų, tereikia tik žiūrėti ir matyti! Apmaudu, kad restauratorė Teresė Blažiūnienė “restauruodama” gerokai persistengė ir sunaikino įkalčius. Tačiau manęs nedomina šios istorijos kriminalas: nei šių klastočių autorius, nei kas kiek kam mokėjo”.
Pasak R. Vaitiekūno, “paroda “Nauji atradimai” naudinga tik vienu aspektu: dailės mokyklų (ir šiaip mokyklų) mokytojai, dailės akademijos dėstytojai turėtų aiškintis ir savo mokiniams išaiškinti, į ką ir kaip dera žiūrėti, kad “nauji atradimai” netaptų dideliais praradimais”.
Jonas Serapinas savaitraštyje publikuoja erotines impresijas “NeMalonumai”. Štai, pavyzdžiui, vienas iškalbingas fragmentėlis: “Amelija ėjusi ir ėjusi aštuonerius metus paeiliui iš vienos tamsios gyvenimo salės į kitą, dar tamsesnę, pateko ten, kur jos laukė kitas vyriškos lyties patinas, kad atliktų nieko neįpareigojančią sueitį, kurios metu jo kieta ir gruoblėta, ir labai sunki krūtinės ląsta trintų didelio vargo nemačiusius, gilumoje gyvenančius krūtų branduolius, sulig mažo vaiko kumštis. Taip ji žinojo, ji puikiai žinojo, kad jai reikės atlikti visiems gerai žinomą organų kišimą ir traukymą, ir rankų mosikavimą, ir gleivėtą čmaksėjimą, ir čiupinėjimu besibaigiantį graibstymą, - kad tas uždusęs organas turėtų jėgų išskirti jos sutrikdyto alsavimo pamėlusias mažąsias ir ne tik mažąsias lūpas, plėšti per pusę visą jos gėdos šulinį kaip patį didžiausią namų puodą, kur labai retai talkai verdamos šaltienos, balinamos staltiesės, laikomi smulkūs daiktai, sagos ir vinys”.
Savaitraštyje surasite Romualdo Ozolo vasario mėnesio užrašus (“Vasaris”); Aido Marčėno eilėraštį “Priešaušrio algoritmai” su išsamiais poeto komentarais ir savo pavardės nepanorusio skelbti anonimo straipsnelį “Ja vas vsech pozdravliaju” apie RTV sporto, kultūros bei kitų sferų pabiručius, niekniekius ir depresijas.
“Literatūroje ir mene” (03.14) publikuojamas Kazio Almeno straipsnis “Kam tokių knygų reikia?”, kuriame rašinio autorius pristato dvidešimties eseistinių tekstų rinkinį - knygą “Šiek tiek iš šalies”. Šis Pauliaus Subačiaus sudarytas lietuvių autorių esė rinkinys buvo skirtas Frankfurto knygų mugei ir vokiečių skaitytojams, o lietuvių kalba pasirodė Vilniaus knygų mugėje.
Svarstydamas apie tai, kodėl ši knyga įdomi ir lietuvių skaitytojams, K. Almenas rašo: “Pagrindinė priežastis, manau, yra ta, kad svetimtaučių auditorija išlaisvina autorius iš pagundos “mandrauti” […]. Šitoje knygoje surinkti rašiniai neprivalėjo sudėtingumu ar metaforų parinkimu rungtis su jau norma tapusiais Lietuvos eseistikos rinkos rašiniais. Tai teigiama. Jie dalykiškesni, labiau koncentruojami į pristatomos temos esmę, sistemingesni. Autoriui nereikia baimintis, kad jis pasakys tai, ką “visi žino”, tad ši baimė nevaržo temos dėstymo nuoseklumo”.
Gintarė Bernotienė savaitraštyje recenzuoja LRS leidyklos serijoje “Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai” išleistą Justino Marcinkevičiaus poezijos rinkinį “Dienos drobulė”(“Justino Marcinkevičiaus laiko drobulė”). Straipsnio autorė pažymi, kad “Dienos drobulė” - visomis prasmėmis nauja knyga. Autorius čia skelbia naujus eilėraščius, rašytus pastaraisiais laikais, inspiravusiais kitokį nei anksčiau įprasta, poetinį stilių”.
Savaitraštyje surasite Rolandos Lukoševičienės rašinį apie vasario 21 dieną Klaipėdos universiteto Menų fakultete surengtą III Lietuvos kultūros kongreso konferenciją, į kurią susirinko negausus būrelis susirūpinusių Muzikos meno būkle ir perspektyva Vakarų Lietuvoje entuziastų ("Rimtoji" muzika Klaipėdoje turi rimtų problemų”) ir Eugenijos Vaitkevičiūtės pokalbį su poete, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore Aldona Ruseckaite.
Savaitraštyje spausdinama Arvydo Genio poezija, Loretos Gražinos Latonaitės apsakymas "Mirties angelas", T. S. Elioto esė "Ulisas: tvarka ir mitas" bei pristatoma filosofijos mokslų daktaro Algio Uždavinio išversta ir sudaryta “Egipto Mirusiųjų knyga”.
“7 meno dienose” (03.14) Živilė Ambrasaitė rašo apie Ryto Jakimavičiaus keramikos, porceliano ir fotografijų parodą “Indas ir kūnas”, eksponuojamą “Akademijos” galerijoje. Straipsnio autorė teigia, kad “Akademijos” galerijoje eksponuojama dailininko paroda tarsi nori paneigti klaidingus gandus, kad keramika šiais laikais tėra vien “puodų gamyba” - tam tikrame nuo buities nutolusiame kontekste ji gali įgyti ne vien praktinę reikšmę”.
Dovilė Tumpytė savaitraštyje apžvelgia Giedriaus Jonaičio asambliažų parodą “Mediniai pinigai”, eksponuojamą “Lietuvos aido” galerijoje (“Kai paprasti daiktai tampa angažuotais”). Straipsnio autorė pažymi, kad “grafikas Giedrius Jonaitis, sukūręs lietuviškų banknotų dizainą, nusprendė dar šiek tiek pažaisti ta pačia tema ir sukonstravo litus-medinukus”. D. Tumpytė pabrėžia, kad “Mediniuose piniguose” įvairiausi daiktai ar jų dalys, virtusios kitokių daiktų užuominomis atsidūrę šalia Žemaitės, Valančiaus, Basanavičiaus, Dariaus ir Girėno, Maironio, Kudirkos ar Vydūno portretų, pradeda reikšti kitokius dalykus”.
Laimantas Jonušys savaitraštyje rašo apie Bohumilo Hrabalo kūrybos rinktinę, kurią sudarė ir iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas, o išleido leidykla “Strofa” (“Čekiškas humoras ir bendražmogiška vienatvė”). Straipsnio autorius pažymi, kad “dauguma apsakymų, kurių šioje rinktinėje sudėta keturiolika, yra lengvesnio pobūdžio - provincijos “mažų žmonių” didelės svajonės, komiškas neprisitaikymas prie tikrovės kai kuo primena Antono Čechovo kūrybą. Įžvalgus anglų kritikas Jamesas Woodas rašė: “Hrabalo komedija yra sudėtingai paradoksali. Laikydama pusiausvyroje beribius troškimus ir ribotą pasitenkinimą, ji yra kartu maištinga ir fatalistiška, nenustygstanti ir išmintinga”.
Skirmantas Valiulis savaitraštyje rašo apie kino režisieriaus Marijono Giedrio 70-mečio jubiliejų, kuris vyko “Skalvijos” kino teatre (“Vyrams būna tik vasara”). Kino kritikas pabrėžia, jog “diskusijų dėl lietuviško kino populiarumo laikais verta prisiminti, kad kadaise M. Giedrio “Herkus Mantas” ir “Nesėtų rugių žydėjimas” buvo lankomumo “titanikais”.
Viktorija Gurskaitė savaitraštyje pristato muzikologo profesoriaus Vytauto Landsbergio parengtą monografiją “Česlovas Sasnauskas. Tekstai: gyvenimas ir kūryba”, o Violeta Žymančiūtė pašlovina akordeonų kvintetą “Concertino”, šiais metais švenčiantį 25-metį (“Akordeonų kvintetui “Concertino” - 25”).
Savaitraštyje surasite išsamią Audronio Liugos recenziją apie naujausią “Meno forto” premjerą - Eimunto Nekrošiaus režisuotą spektaklį “Pradžia. K. Donelaitis. Metai”.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
