Kovo 8-ąją daugelyje pasaulio šalių minima tarptautinė moterų solidarumo diena. Į politiką patraukusios Lietuvos moterys skirtingai vertina šią datą ir patį lyčių lygybės klausimo aktualumą.
„Balsas.lt“ pateikia kelių politikių ir politologės poziciją pačios Kovo 8-osios ir moterų padėties visuomenėje klausimu.
Seimo narė, Liberalų Sąjūdžio atstovė Dalia Kuodytė:
(Gedimino Savickio/ELTA nuotr.)
Man asmeniškai Kovo 8-oji nereiškia visiškai nieko ir nieko apie ją nemanau. Nieko negalvoju. Lyčių lygybė? Manau, kad didelės prasmės kelti šį klausimą Lietuvoje tikrai nėra. Yra tikrai daug svarbesnių ir aktualesnių politinių temų.
Seimo narė, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovė Vilija Aleknaitė-Abramikienė:
(Linos Petrauskienės/ELTA nuotr.)
„Mano šeimoje šitos šventės tradicijų niekada nebuvo ir dabar jų nėra, o kas tik nori – tegul ir švenčia, jei kam nors tai šventė. Aš laukiu Kovo 11-osios, su kuria sveikinu ir moteris, ir vyrus.
Ką tik Lietuvoje baigėsi mažokai dėmesio sulaukęs, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos formate vykęs renginys apie moterų dalyvavimą versle ir ekonomikoje. Jame dalyvavo labai daug moterų iš centrinės Azijos, iš Kaukazo ir pan. Buvo kalbama apie galimybę moteriai užsitikrinti savo ateitį, susikurti ekonominį gerbūvį, vystyti verslą. Džiaugiuosi, kad tai vyko Lietuvai pirmininkaujant. Buvo kalbama apie įstatymus, pristatyta fondų veikla, galimybės įvairiose šalyse naudotis mikrokreditais ir pan. Kai girdžiu apie tokią veiklą – ji man atrodo labai prasminga. Beje, mūsų Lyčių lygybės instituto aš ten pasigedau.
Išgirdau, kad Lietuvoje, krizės sąlygomis, moterų bedarbystė augo daug mažiau. Tai rodo, kad moterys yra daug lankstesnės, lengviau perneša permainas. Krizės metu sumažėjo smurto atvejų, tačiau pagausėjo šeimyninių konfliktų, kas vėlgi logiška, kai vyras bedarbis, o moteris dirba. Galiu pridurti, kad moterų ekonominis aktyvumas prisidėtų prie visuomenės saugumo. Kai kalbama apie konkrečius dalykus – esu už, bet kai viskas pateikiama, kaip lyčių kova – tai yra mistifikacija. Renginyje sutarėme su viena brite, pasakiusia, kad geriausi sąjungininkai kovoje dėl moterų teisių yra vyrai. Kai šnekame konstruktyviai ir iš esmės – mus girdi ir pasiekiame rezultatų. Kai imamės veikti agresyviai – mūsų išvis nustoja klausyti.“
Seimo narė, socialdemokratė Birutė Vėsaitė:
(Asmeninio albumo nuotr.)
„Šimtas metų sukako, nuo to laiko, kai pirmą kartą Europos moterys pažymėjo Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Praėjusiame šimtmetyje moterys kovojo dėl balsavimo teisės, nes iki praėjusio šimtmečio pradžios jos neturėjo šios galimybės. Mūsų prosenelės Europoje kovojo dėl geresnių, žmogiškesnių darbo sąlygų, dėl darbo užmokesčio, kuris būtų panašus į vyrų, o taip pat ir dėl taikos Europoje bei pasaulyje.
Per 100 metų moterų teisių srityje yra pasiektas nemažas progresas, tačiau dar yra labai daug erdvės pažangai. Nuožmiausia Pasaulinė krizė mus privertė išmokti daugybę pamokų. Daug kas pasakys, kad Lietuvos valdžia nėra pačiose geriausiose rankose ir vietoje premjero A. Kubiliaus norėtų matyti premjerę I. Degutienę. Kažin, ar taip atsitiktų, jei Lietuva gyventų ekonominio pakilimo laikotarpiu. Taip jau būna – kai šalis išgyvena sunkmetį, valdžia labai noriai ja dalijasi su moterimis, tačiau vos tik padėtis pagerėja, į areną įžengia koks nors žvalus vyrukas.
Šiandien Lietuvos moterys uždirba 85 ct. iš vieno lito, kurį uždirba vyrai, nepaisant to, kad Lietuvos moterų išsilavinimo lygis yra aukščiausias ES. Pasaulinė ekonominė bei socialinė krizė įnešė kai kurias korekcijas. Supratome, kad tas akmenėlis, nuo kurio krizė prasidėjo – bankas „Lemans Brothers” (Lemono Broliai), jeigu jis būtų vadinęsis „Leman’s Sisters“ (Lemono Seserys), t.y. jeigu bankų valdybose būtų buvę moterų, kurios yra atsargesnės, kurios gerokai mažiau rizikuoja bei atsakingos prieš bankų indėlininkus, mažiau godžios, krizės galbūt būtų pavykę išvengti, ar ji būtų buvusi daug mažiau žiauri. Tačiau šiandien galime konstatuoti, kad krizė dar labiau susilpnino tuos, kurie ir iki krizės buvo labai silpni, visų pirma – moterys, kurios vienos augina vaikus.“
Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė:
(Dainiaus Labučio /ELTA nuotr.)
Aš nemanau, kad kiekvieną šventę reikia kažkaip kritikuoti, kažką knisti, ieškoti kažkokių pavardžių. Kovo 8-oji tai ta diena, kai moterys džiaugiasi, kad jas sveikina, kad padovanoja gėlytę Negi tai blogai, kai ta Lietuva yra tokia niūri, tokia pikta? Reikia tik džiaugtis, kad yra švenčių.
Aš esu už lyčių darną, o ne už susipriešinimą. Teko dalyvauti tam skirtame Europos parlamento posėdyje, kur buvo pabrėžta, kad Europos Sąjungos politikoje ir institucijose moterų vaidmuo turi būti didesnis. Tokia ir yra Tarptautinės moterų solidarumo dienos esmė.
Politikoje dalyvauju seniai. Lietuva dar iki man pradedant šią veiklą priėmė lyčių lygybę atitinkančius įstatymus, kitaip nebūtų tapusi Europos Sąjungos nare. Puikiai atlikome namų darbus, ėmėmės drausti vyrų ir moterų diskriminaciją reklamoje, įsidarbinant ir pan. Ėmė rastis vis naujų detalių, užtikrinant lygybę. Tiesa, įstatymai yra viena, bet žmogaus mąstymą pakeisti sunku. Šimtmečiais žmonės buvo formuojami vyrais ir moterimis, diegiant, kad tik išmokus atitinkamų – vyriškų ar moteriškų vaidmenų – jie gali būti visaverčiai piliečiai. Šis mitas nuo dvidešimto amžiaus pabaigos ir yra griaunamas. Reikia tiesiog auginti žmogų.
Kalbant apie mūsų moteris ministres ir prezidentes, tenka pabrėžti, kad jos jos beveik nekalba apie moterų vaidmenį ir problematiką. Lietuvai toli dar iki supratimo, kad priiminėjant atitinkamus įstatymus tam tikrose srityse ir finansai turi lytį.
Gaila, kad dar 2004-2008 metų Seimo kadencijoje iširo parlamentarių moterų grupė. Ir iširo dėl idoeologinių skirtumų. Tad tenka konstatuoti, jog Lietuvos politikės nėra solidarios, kai sprendžiami šeimos, jaunimo, vaikų auklėjimo klausimai. Jos labai dažnai atsižvelgia į partines nuostatas, tampa vyriškų nuostatų reiškėjomis, užima probažnytinę poziciją ir nepadeda lyčių lygybės bei lygių galimybių politikai. Tikrai negaliu šiandien pasidžiaugti, kad moterys yra labai darnios ir susitaria.
Politologė Morta Vidūnaitė:
(Gedimino Bartuškos /ELTA nuotr.)
„Lietuvos, kaip jaunos valstybės, žmonės dar yra pernelyg jautrūs istorijai ir ideologijai.
Tie, kurie žegnojasi nuo visko, kas nors kiek primena sovietmetį, nurašo kovo 8 d., nes tai buvo „tarybinės“ moters diena, todėl kaip ir netautiška, nepatriotiška, gal kaip kam net išdaviškiška ją švęsti. Taip pat šioje stovykloje esantys mėgsta įtikinėti, kad sovietmečiu, neva, šios šventės padoriais save laikančiais lietuviai tiesiog nešventė.
Iš grynai feministinių perspektyvų, kovo 8 d. šiandien yra diena, kai toliau palaikoma „mačio“ kultūra ir tradicinis moters vaidmuo bei lyčių stereotipai.
Tačiau ar ne svarbiau yra suteikti naują, šiandieninę prasmę daugeliui švenčių, o ne būti prisirušiesiems prie istorinių nuoskaudų ar nemėginti sugriauti tradicinius stereotipus... Žinoma, nekalbu apie tokias „šventes“, kaip birželio 22 d., liepos 21 d., rugpjūčio 3 d. ar gruodžio 17 d.
Vis dėlto, kovo 8 d. daugybę dešimtmečių buvo ir išlieka šventė, kad ir kaip tai būtų neigiama ar nuvertinama. Sovietmečiu daugelis kovo 8 d. šventė motinos dieną, kaip dabar ji švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Dėl feminisčių priekaištų, iš tikrųjų kovo 8 d. yra įgavusi ir tikro komiškumo su visais raudonais gvazdikais ir tulpėmis ar pernelyg patriarchalinio požiūrio į moteris, kaip silpnesnes būtybes, kurios šią dieną gauna gėlių. Bet tie, kurie nenori švęsti taip, kaip galbūt švenčia vyresnioji karta, gali švęsti kitaip... Galbūt su humoru. O galbūt išreikšdami pagarbą kad ir pokomunistinių šalių moterims, kurios iki šiol gyvena kur kas sudėtingesnį gyvenimą nei moterys senosiose demokratijose, nes turi sužiūrėti ir vaikus, ir vyrą, ir savo karjerą, ir kurios siekia tapti emancipuotomis; šią dieną galima akcentuoti lyčių lygybę, kad mūsų moterims nereikėtų tempti dvigubos ar trigubos naštos, lyginant su vyrų gyvenimu. Ir kad tai būtų diena vyrams paskatinti, jog jie dalintųsi su moterimi vaikų priežiūra, buitimi, kad suprastų, kodėl ir kaip moterys uždirba mažiau. koks jų gyvenimas.
Švęsti būtinai reikia, nes švenčių nebus per daug, bet reikia atrasti tai, kas svarbu yra šiandien.”
***
1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijojea Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises. 1911 metų kovo 8 d. ji jau buvo minima Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje ir Australijoje.
