Politikos apžvalgininkai ir politologai teigia, kad kitąmet susidursime su globaliais iššūkiais. Jie akcentuoja, kad mūsų visuomenėje vis dar yra daug įvairių problemų.
Politikos apžvalgininkas Tomas Viluckas: masių sukilimas
T. Viluckas (nuotr. Balsas.lt)
Visų pirma, tai buvo gatvių protestų, nuvilnijusių per pasaulio didmiesčius, metai. Tam tikra prasme galime kalbėti apie „masių sukilimo“ teorijos periodiškumą, kai minia maištauja prieš elitą. Kita vertus, apčiuopiamus rezultatus šie protestai davė tik arabų pasaulyje, tačiau kalbėti apie demokratijos pergalę ten būtų naivu, nes revoliucijos nuvertusios diktatūras užkėlė islamistines jėgas, kurioms liberalios demokratinės vertybės yra ne mažiau svetimos, nei kokiam V.Putinui.
Išskirti vertėtų ir visapusišką Europos Sąjungos krizę, kuri sustiprino Vokietijos lyderiaujančią poziciją ES bei lėmė Briuselio technokratų valdžios perėmimą Atėnuose ir Romoje. Ateinantys metai, jei nebus leista euro bėdoms įsibrauti į Vokietiją ir Prancūziją, turėtų užbaigti šią krizę ir sustiprinti federalistines tendencijas ES, kas turės neišvengiamų politinių bei ekonominių pasekmių ir Lietuvai.
Lietuvoje svarbiausias politinis įvykis – savivaldybių tarybų rinkimai, kurie reabilitavo Artūrą Zuoką ir jam suteikė ketvirtą pagal svarbą postą šalyje. Kitais metais vyksiantys Seimo rinkimai centruos politinį gyvenimą, jie turėtų atnešti ne tik pokyčius valdžioje, bet ir į šalies politinę areną grąžinti Rolandą Paksą.
Politologė Morta Vidūnaitė: Europos Sąjunga ties riba
Balsas.lt studijoje – M. Vidūnaitė (nuotr. Balsas.lt)
Trys pasaulio įvykiai:
1. Fukušimos tragedija. Su atomine energetika, kai įvyksta tragedija, tai įgauna fatališką visai žmonijai prasmę. Teoriškai netgi idealiai prižiūrimoje atominėje gali įvykti nelaimė. Nors Fukušima, kaip paaiškejo, tikrai nebuvo tobulai prižiūrima, griuvo ne tik Japonijos kaip valstybės, viską darančios iki skrupulų tobulai ir kruopščiai, įvaizdis, bet ir žmogaus kaip viską valdančio įvaizdis. Fukušima buvo įspėjimas žmonėms, kad pasaulio pabaiga yra reali galimybė. Dėl to ši tragedija taip sujaudino visą pasaulį, nes tarsi kiekvienas pajuto, kad tokia tragedija gali paliesti ir jį.
Ypač ironiška, kad žemės drebėjimas Japonijoje 2011 m. įvyko kovo 11 d. Man iki šiol nesuvokiama, kam Lietuvai ta atominė, tas vargas ant galvos. Noras vadinti supergalybę ar skandinavišką gerovės valstybę? Juokinga ir absurdiška. Kitiems metams belieka palinkėti, kad su tomis branduolinėmis ambicijomis nepriklausomybės diena netaptų kažkuo blogiau nei atvirkštiniu.
2. Arabų pavasariai. Jie buvo netikėti ir pakeitė Šiaurės Afriką ir Arabų pasaulį. Tačiau niekas nežino, kuo ta metamorfozė galiausiai iš tikrųjų taps. Labiausiai tikėtina, kad tobulomis demokratijomis tos valstybės netaps, o didžiausi iššūkiai jų laukia ateityje, kaip kad atsitiko su daugeliu Lotynų Amerikos valstybių, Ukraina, Rusija ar Baltarusija. Liūdniausia, kad visi tiek pavasariai pareikalavo tūkstančių žmonių gyvybių.
3. Eurozonos krizė. Europos Sąjunga turėjo pripažinti, kad ji turi rimtų ekonominių ir finansinių problemų, dėl kurių yra atsakinga ne tik kai cunamis prasinešusi pasaulinė krizė, bet ir pačios ES padaryti sprendimai. Kad ir tas, kad kažkada Graikija buvo priimta į Eurozoną, nors neatitiko Mastrichto kriterijų, o kai kurie rodikliai vis tiek buvo netgi suklastoti, pagrąžinti. Todėl nuo grynai politinio sprendimo dėl Graikijos priėmimo į Eurozoną šiandien riaugėja visa Europa. Graikija – tik pavyzdys, nes problemų yra daugybė. Ir Europos lyderiai savęs ir vienas kito klausia „what to do what to do“.
2012 metų iššūkis – kaip bus pažvelgta ir susidorota su jau penktus (jei ne šeštus) tebesitęsiančia pasauline finansine ir ekonomine krize. Ir požiūris gali būti svarbesnis nei kovos su krize priemonės. Taip vadinamoji senoji Europa, arba Vakarų Europa, daugiau nei pusė amžiaus, nuo pat Antrojo pasaulinio karo, gyveno beveik be rūpesčių. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto padarytų žaizdų ji sukūrė Europos Sąjungą (tada – Europos Ekonominę Bendriją). Bet pernelyg ilgai buvo tikima, kad moderniame ir post–moderniame amžiuje vieninga Europos imperija garantuos amžiną taiką ir gerovę. Labai ironiška, kad, kai daugelis pokomunistinių demokratijų pagaliau įstojo į ES (kaip ir į NATO), abiejų organizacijų paskirtis ir misija jau buvo pasikeitusi, nes, žlugus komunizmui, atsirado visiškai kiti praktiniai jų tikslai. Kuo toliau, tuo labiau ES pradeda atrodyti komiškai, kaip prabangoje gyvenantis imperatorius, nors iždas bankrutuoja... Eurozonos krizė akivaizdžiai rodo, kad ES galiojimo laikas eina į pabaigą. Ji tikrai nežlugs nei po metų, nei po dviejų. Tai bus labai ilgas, varginantis, net nuobodus bei taip pat skausmingas procesas.
Greičiausiai ES išliks kažkokia forma, bet bus panašiai kaip su ilgamete santuoka, kurią aplinkiniai vadino idealia, bet vieną dieną ji išsikvėpė, šeimos guolis atšalo, bet sutuoktiniams prireikė labai daug laiko tai pripažinti, išsiaiškinti ir civilizuotai išsiskirti; o po skyrybų lieka bendri vaikai, interesai... Taigi, Vakarų Europos piliečiams reikės labiau susitaikyti su mintimi, kad gyvenimas nėra toks rožinis, nors ekonomikos nuosmukis ten, palyginus su pokomunistinėmis valstybėmis, yra juokingas. Tačiau dešinysis ekstremizmas ten gali toliau stiprėti kaip tai vyksta tokioje istoriškai nuosaikioje šalyje kaip Nyderlandai... Tuo tarpu tokios valstybių kaip Lietuva piliečiai kur kas labiau yra įpratę prie sunkumų, bet šie pagaliau įgris, ir jie norės gyventi geriau ir, tikėkimės, reikalaus to iš savo vyriausybių. Karo Europoje nebus, bet požiūris į gerovę keisis. ES nebankrutuos, bet 2012–ieji gali būti lūžio metai, kai reikės atsikratyti iliuzijų apie amžiną Europos Sąjungą. Reikės pragmatiškesnio požiūrio, kad ES netaptų beveik tokia apgailėtina kaip kad SSRS paskutiniais savo gyvavimo metais. Jokios tragedijos ir dramos nebus, tik reikės į susikaupusias problemas pažiūrėti blaiviai.
Viešųjų ryšių specialistas Mindaugas Lapinskas: „pragmatikų“ bankrotas
Mindaugas Lapinskas. Ruslano Kondratjevo nuotr.
Yra įvykių, kurie nuskamba taip garsiai, kad nustelbia viską aplink. Ir yra įvykių, kurie nebūtinai nustelbia visą tos sekundės pasaulį, bet turi ilgalaikių pasekmių.
Visuomeniniame gyvenime išskirčiau tris įvykius, kurie tikriausiai turės ilgesnį gyvenimo horizontą, negu laikraščių antraštės. Du iš jų yra vidaus politikos fenomenai, ir vienas – tarptautinis.
Teisėjos Neringos Venckienės istorija, toks „pagal pageidavimus" teismų sprendimų įgyvendinimas įeis į folklorą, kaip ir garsioji „vsio zakonno" (viskas teisėta, – Balsas.lt) frazė. Kauno teisėja parodė, kad, jei turi administracinį stogą, gebėjimą mobilizuoti viskuo nusivylusias minias, nebereikia net dangstytis teisėtumu. Šį pavyzdį dėstytojai teiks studentams kaip valstybės neįgalumo simbolį, o nusikaltėliai dar ilgai dangstysis, mėgindami atimti teisingumo vykdymo monopolį iš valstybės ir perduoti jį vykdyti liaudies milicijos būriams.
Praėjo daugiau kaip dešimtmetis nuo „Lietuvos akcinio inovacinio banko“ ir „Litimpex„ bankų bankroto, bet žmonės juos vis dar atsimena. „Snoro“ bankroto atveju grumtynės dėl kaltųjų paieškos dar nesibaigė, tačiau tiek bravūriški bankininkai, tiek nukentėję indėlininkai primins savo reikalavimus dar ne vienerius metus.
Tarptautinėje politikoje visiškai bankrutavo „pragmatiškų„ santykių su rytų kaimynais koncepcija. Žinoma, to ir reikėjo tikėtis – juk, kai negerbi savęs, vargu ar kiti tave gerbs. Bet tiek pragmatiškų “kol teisėsaugininkai bendradarbiauja, tegu politikai tyli" santykių su Baltarusijos fiasko, tiek negerėjantys santykiai su Rusija rodo, kad pilvo prioritetas prieš širdį priėjo liepto galą. Pasidžiaugti galima nebent tuo, kad santykiai su visais, ne tik rytų, kaimynais yra sugadinti, todėl jie yra pasmerkti gerėti – jei ne šiais, tai bent kelis ateinančius metus.
O jei reikėtų prognozuoti kitus metus, dalį antraščių nulems įvykiai, prasidėję šiais, o dalis bus naujai susiformavusios sąlygos.
Jei „Snoro“ savininkai eis „va bank“ – išgirsime naujienų tiek apie centrinio banko nekompetenciją, o gal net korupciją. Išgirsime asmenų, galimai prisidėjusių prie banko bankroto ar banko turto įsisavinimo.
Antra, kol kas tyliai rusenanti tema yra Darbo partijos byla. Ji tęsiasi jau keli metai, bet matyt yra laukiama rinkimų starto šūvio, kuris leis jos nagrinėjimą stumtelti pirmyn. Šis teismo procesas neišvengiamai peržengs teismų ribas, o viena populiariausių partijų gali būti pastatyta į taip jai neparankią gynybinę poziciją. Atrodo, kad visų partijų interesai čia sutampa – konservatoriams tai galimybė sudoroti Rusijos agentus, o socdemams – pašalinti grėsmingą konkurentą rinkimuose.
Ir, trečia, po rinkimų bus įdomu stebėti naujosios Vyriausybės formavimą. Jei tai bus iš lopų susiūta koalicija, bus įdomu stebėti, kaip viena forma dera prie kitos. Kita vertus, jei koalicijos partneriai ją suformuos greitai ir su pakankama dauguma, Prezidentei bus labai neparankus naujo politinio svorio centro atsiradimas. Reikėtų laukti pagalių į ratus kaišymo ir manevravimo, siekiant išsidalinti įtakos sferas ir „paskutinio žodžio“ teisę.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis: mažiau emocijų
Lauras Bielinis. Piotro Romančiko (ELTA) nuotr.
Vienas pagrindinių 2011 metų įvykių buvo įvykę savivaldybių tarybų rinkimai, kurie parodė žmonių požiūrį į politines partijas.
Kitas įvykis, kuris man atrodo labai svarbus, bet nepakankamai Lietuvos žmonių įvertintas – perimtas pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Pirmininkavimas tokiai organizacijai reiškia labai didelę administracinę ir diplomatinę patirtį. Darbas, pirmininkaujant ESBO, labai subtilus, tas šią patirtį turėsime dar ilgai ir išsamiai aptarinėti, skaičiuoti savo pačių pliusus bei minusus.
Dar verta paminėti „Snoro“ banko žlugimą arba sužlugdymą – čia kas kaip vertina. Šis įvykis nulėmė daugelio politinių ir ekonominių preferencijų atsiradimą.
Pagrindinis kitų metų įvykis, kuris privalo dominti ir elitą, ir eilinius sluoksnius – rinkimai į Seimą, kurie įvyks rudenį. Šie rinkimai nulems, kokia politinė ir ideologinė kryptis taps bazine kitam valstybės gyvavimo etapui. Aš linkėčiau Lietuvos piliečiams būti kantriems, kaip jie ir įpratę būti ir blaiviems, kai vertinamas politinis procesas. Mūsų emocijos ir aistros tik gadina visą procesą, nes prarandame galimybę viską adekvačiai vertinti.
Politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis: visuomenė lieka kvazifeodalinė
G. Kiaulakis (Ruslano Konsratjevo/Balsas.lt nuotr.)
Jei kalbama apie įvykius, kuriems skirta daugiausia dėmesio, t. y., kas labiausiai rūpėjo eiliniam piliečiui/rinkėjui/vartotojui, tai aiškiai matysime tokius spalvingus nutikimus, kaip Europos krepšinio čempionatas, „Snoro“ banko žlugimas ir atsinaujinęs pedofilijos skandalas.
Tačiau šie įvykiai realiai yra labai svarbūs tik ribotam skaičiui žmonių – krepšinio čempionatas svarbus buvo tik tai nedidelei grupei, kurie „įsisavino“ valdiškus milijonus, o sirgaliai, kaip visada, pastūgavo ir išsiskirstė. Banko žlugimas atnešė nelaimę šio banko darbuotojams ir kai kuriems apmautiems indėlininkas, bet tai irgi nedidelis procentas šalies gyventojų. Tas pats pasakytina ir apie pedofilijos skandalą. Todėl pamėginsiu išskirti tuos proziškus įvykius, kurie neužsitarnavo didelio dėmesio viešojoje erdvėje, bet simbolizavo giluminius pokyčius. Mano subjektyvia nuomone, bene svarbiausias Lietuvoje vykstantis pokytis yra lėtas ir ne visada pastebimas šalies slinkimas iš liberaliosios demokratijos į kvazifeodalinę santvarką, kur atskiri luomai gyvena skirtinguose lygiuose, labai menkai sąveikaudami tarpusavyje. Aukštesnysis sluoksnis turi praktiškai neribotas teises ir galimybes, o žemiausieji sluoksniai gyvena totaliame skurde be jokių perspektyvų iš jo išsiropšti, ir visa valstybės teisinė sistema bei valdžios aparatas skirti tam, kad išlaikytų būtent tokią padėtį. Taigi, įvykiai, iliustruojantys Lietuvos virsmą į kvazifeodalinę valstybę:
1.Liepos mėn. teismas po įtemptų ir prieštaringų sprendimų serijos, galiausiai uždraudė streikuoti Švyturio bravoro darbininkams, pagrįsdamas sprendimą tokiais motyvais, kurie nepadarytų gėdos Franzo Kafkos romanams. Štai taip ramiai 51–asis Konstitucijos straipsnis buvo iš esmės paskelbtas negaliojančiu, ir nuo 2011 m. liepos mėn. Lietuvos samdomi darbuotojai neturi teisės streikuoti, net jei turi įkūrę profsąjungą ir atlieka visas reikalaujamas procedūras. Iš esmės darbdavys gali savo nuožiūra siautėti samdinių atžvilgiu ir valdžios aparatas jį praktiškai visada palaikys, kad ir ką beburnotų Laisvosios rinkos institutas ant lietuviškos darbo teisės, neva per gerai saugančios samdinių teises.
2.Metų bėgyje buvo keli nedrąsūs bandymai pakelti minimalią mėnesio algą nuo užburtos 800 litų ribos. Visi bandymai buvo sėkmingai sužlugdyti arba valdžios, arba darbdavių atstovų, motyvuojant tuo, kad tai gali sužlugdyti daug smulkių įmonių. Atleiskit, mielieji, bet niekas man neįrodys, kad įmonė, kuri gali išsilaikyti tik iš vergų darbo, yra nacionalinė vertybę, kurią reikia visaip kaip saugoti ir popinti. Faktiškai 800 litų alga yra blogiau už vergovę, nes vergas turi pagrįstą teisę reikalauti iš šeimininko maisto, rūbų ir pastogės, ir šeimininkas privalo visa tai suteikti, jei nori produktyvesnio darbo ar tiesiog nebūti papjautas ir suvalgytas pernelyg išalkusių. 800 litų ir netgi 1000 litų alga dabartinėmis kainomis niekaip negali užtikrinti maisto, pastogės ir drabužių vienu metu, bet niekas artimiausiu metu neplanuoja jos koreguoti, idant jokių būdu nebūtų sumažintas valdančiosios klasės prabangos standartas.
3.Lietuvos Seimas, pažeisdamas Europos Komisijos nustatytas procedūras, ir toliau draudžia parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams. Taigi, šitie veikėjai, kurie niekaip negali pratęsti gyvybiškai svarbios atominės elektrinės darbo laiko, nes oj, kaip bijo Europos Komisijos, žemės klausimu staiga nustoja bijoti ir siunčia šią instituciją numanoma kryptimi. Tai aiškus feodalinio mąstymo pavyzdys – elektrinė naudinga baudžiauninkams, bala jos nematė, bet žemės sklypai tai mūsų, tad neatiduosim nė už ką. Man asmeniškai ypač apmaudu, kad šitie žemės kurmiai, raudantys dėl kiekvieno pelkėto brūzgyno, lengva ranka išpardavė beveik visą iš Sovietų pavedėtą jūrinį laivyną, galėjusį tapti valstybės gerovės vienu iš svarbiausių ramsčių. Na, iš tiesų, kas iš tų laivų, plaukioja kažkur, o čia išlendi savo dvaro balkoną ir gali grožėtis, kaip tavo žemę rausia užguiti mužikėliai, gerovė... Beje, sociologinės apklausos rodo, kad mužikėliai tokia padėtim yra visai patenkinti, nes didžioji dalis pritaria tam, kad žemė nebūtų parduodama užsieniečiams. Kai pagalvoji, koks jiems skirtumas, kokio tikėjimo ar rasės ponas mokės tau algą, o valstybei mokesčius, svarbu, kad negailėtų ir nesukčiautų. Bet mūsiškis baudžiauninkas patriotas, geriau alga mažesnė, bet ponas – su teisingais kaukolės išmatavimais ir trispalvių bizūnu...
Detalių, kaip mūsų šalis po truputį virsta kvazifeodaline visuomene, galima išvardinti ir daugiau. Nereikia šito dramatizuoti, nes didžioji visuomenės dalis iš principo patenkinta esama tvarka. Tie, kas nepatenkinti ir nori gyventi liberaliosios demokratijos sąlygomis – po truputį migruoja Vakarų kryptimi. O pagrindiniai iššūkiai 2012–iesiems bus labai skirtingi aukštesniajai ir žemesniajai klasei. Aukštesnioji klasė toliau keiksnos emigraciją ir gėdins baudžiauninkus, kažkodėl nenorinčiu dar padirbėti pusdykiai dėl naujesnės karietos ponui ar poniai. O samdiniai tiesiog bandys toliau išlikti pavalgę ir nesušalę. Visai panašūs iššūkiai laukė 1512–ųjų, 1612–ųjų ir 1712–ųjų Lietuvos.
