Milanas Kundera „Nepakeliamoje būties lengvybėje“ rašo apie Europos politinio kičo pradžią, kuri, pasak jo, siekia Prancūzijos revoliuciją. Jau tada Europa skilo į kairę ir dešinę, gindama idėjas ir vertybes, kurios nuo to laikmečio vis nuolatos aktualizuojamos ir iš naujo prikeliamos taip dramatiškai, tarsi tektų pakartoti pačią revoliuciją.
Kas gi įvyko 1789-1794 metais? Respublikos, piliečių, racionalių reformų, laisvės, lygybės, sekuliarios valstybės ir solidarumo idėjos buvo sutapatintos su politine kaire, o jai oponuojantis monarchijos, tikėjimo, tradicijos, istorijos, kanono, laiko išmėgintos socialinės ir moralinės tvarkos ilgesys tapo politinės dešinės pamatu.
Paprastai kalbant, kairė prasideda nuo įtikėjimo į reformų galią ir apskritai į žmogaus gebėjimą racionaliai keisti savo pasaulį bei aplinką, o dešinė simbolizuoja tikėjimo (bei su juo paprastai susijusios politinės tradicijos) ir galios sąjungą – tradicija ir laikoma tokia vertinga, kad jai išlaikyti reikia organizuotos galios.
Anot Kunderos, perskyra tarp kairės ir dešinės būtų visai racionalus dalykas, jei ne tas nesutaikomas manichėjiškas skilimas tarp jų, kone moralinė ir politinė bedugnė, o sykiu ir intensyvumas, su kuriuo šios viena kitai antiteziškos pozicijos yra ginamos. O juk jos abi yra du to paties modernybės Jano veidai – visai kaip dviveidžio senovės romėnų ribos dievo veidai, kairė ir dešinė yra vienas kitą papildantys ir neretai susiliečiantys moderniojo jautrumo tipai.
Kaip žinia, reformuojama ir pati giliausia tradicija, reformuojamos net religinės institucijos ir patys tikėjimai – tad ką jau kalbėti apie politines institucijas bei praktikas. Kita vertus, novatoriai ir reformatoriai ilgainiui taip pat virsta kanono ir klasikos dalimi. Tokia jau yra sudėtinga nuolat savo sklaidos formas bei simbolines tvarkas siekiančio ir išlaikyti, ir atnaujinti moderniojo pasaulio įtampų logika.
Kundera ne kartą ironizavo manichėjišką Vakarų politikos skilimą į dvi dalis, nuolat naudojant patikrintas schemas ir istorijos įvykius, dažniausiai visiškai atplėštus nuo dabarties ir realių politinių kolizijų. Kolosalus šito politinio manichėjizmo kvailumas paaiškėja vos tenka susidurti su skirtingomis žmonių patirtimis.
Kur dingsta tikrovė?
Kada vakarų europiečiai pradeda kalbėti apie sovietų komunizmą kaip nepalyginamai humaniškesnį už nacių režimą, tokias kalbas rytų europiečiai visiškai pagrįstai traktuoja kaip nuo tikrovės visiškai atplėštus kliedesius.
Žinoma, kai Sovietų Sąjungai pritaikai politinio kairumo logiką (kuri orientuojasi į tariamos darbininkų valstybės oficialią ideologiją bei retoriką ir niekaip nesisieja su tikrove – t.y. totalitarinio režimo praktika), tikrai atrodo, kad jos vertinimo pagrindu galima poliarizuoti žmones į kairiojo ir dešiniojo jautrumo atstovus. Tik pamirštama, kad realus jos vertinimo pagrindas turėtų būti požiūris į žmogaus gyvybės vertę, laisvę ir tautų apsisprendimo teisę.
Šiuos kriterijus ignoruojantys ir į perdėm ideologinius ginčus pasineriantys komentatoriai ar politikai totalitarizmą išgyvenusiems žmonėms gali skambėti kaip indoktrinuoti pamišėliai. Panašiai atrodo ir nepriklausomybės nuo jas okupavusių imperijų siekiančias tautas pavojingo nacionalizmo židiniu skelbiantys autoriai, slapta simpatizuojantys imperiniams dariniams kaip tariamo pasaulinio stabilumo garantams.
Niekas įtikinamiau už Kunderą nėra atvėręs šitų mąstymo trombų ištakų. „Nepakeliamos būties lengvybės“ (anti)herojė dailininkė Sabina, pagrindinio personažo Tomo meilužė ir draugė, Šveicarijoje pradeda romaną su filosofijos profesoriumi Francu.
Sabina protu supranta visus Franco privalumus – jis ne tik gražus, bet ir intelektualus vakarietiškas vyras. Pagaliau Francas yra džentelmenas, iš tikrųjų gerbiantis moteris. Ji puikiai žino, jog tai gan reta į patriarchališką elgesį linkusių nevakariečių vyrų tarpe. Bet Sabina negali klausytis Franco kalbų apie politiką ir apie tai, kas pasaulyje pažangu, o kas – ne.
1968-ieji Francui visų pirma reiškia Didįjį istorijos žygį, kuris prasidėjo kartu su Prancūzijos revoliucija, o tęsiamas Lotynų kvartalo, Naujosios kairės ir visų kitų, kurie žygiuoja Paryžiuje ir kitose Europos sostinėse su Lenino, Stalino, Mao ir antikolonializmo, smurto bei politinio terorizmo ideologo Frantzo Fanono portretais. Sabinai gi 1968-ieji reiškia Maskvos išprievartautą ir nužudytą Prahą, pilną sovietų tankų, brutalumo, kraujo ir ore tvyrančio smurto.
Šios dvi patirtys niekaip nesusiliečia, tad Franco kalbos Sabinai yra viso labo politinis kičas, visiškai atplėštas nuo tikrovės ir skirtas ne jai, o greitai bei „teisingai“ minios reakcijai sukelti.
Riba tarp juoko ir ašarų
Kas yra kičas? Tai kūrybos simuliacija, iš tikrųjų nieko nekuriant, bet naudojant jau patikrintus metodus bei nuvalkiotas schemas ir tikintis greito efekto bei pripažinimo. Mene kičas pasireiškia kaip tiesiogiai į masių emocijas ir patį kūrinio suvokimo paviršių apeliuojanti estetika, kuriai it mirtis yra pavojingas refleksyvus, lėtas, abejone, lyginimu ir analize pagrįstas santykis su kūriniu.
Sykiu kičas yra greito efekto pasiekimo menas. Sudėtingas ir rafinuotas menas tiesiog privaloma tvarka reikalauja laiko, pastangų, individualaus santykio ir nelengvos interpretacijos, o kičas veikia greitai ir būtent daugumos principu – jis visų pirma orientuotas į minią. Kičas neveikia per individualų suvokimą. Priešingai, skonio atmetimo karnavališkumas iškart skatina eiti į minią.
Minioje Bachas ir Mozartas negali patikti net ir vidutinių polėkių, kažkiek praprususiam žmogui. Miniai reikia kičo meistrų – tikrųjų minios herojų. Jai reikia į greitą kolektyvinį malonumą nutaikytos, tiksliai sumodeliuotos, saldžios ir jausmingos kičo estetikos.
Žinoma, būtina skirti Kunderos aprašytą Vakarų Europos politinį kičą nuo Lietuvos ir kitų panašios politinės kultūros šalių politinio kičo. Vakaruose politinis kičas identifikuojamas, nes egzistuoja nesunaikinti aukštos politinės kultūros kriterijai. Bendra čia tik tai, kad politinis kičas yra masių fenomenas, skirtas politinei miniai suburti.
Muzikoje kičas pasireiškia tam tikros schemos naudojimu žinant, kad ji greitai sujaudina minią. Politikoje kičas reiškia kažkur jau sėkmingai panaudotų frazių ir triukų kartojimą tikintis greitos ir palankios minios reakcijos. Abiem atvejais grėsmė lieka ta pati – tiek muzikos, tiek politikos kičui nereikalingas ir net pavojingas savarankiškai, kritiškai mąstantis žmogus, nesunkiai galintis atpažinti situacijos ir kičo meistrų veikimo groteskiškumą.
Tik negalvokite, kad aš nuvertinu kičą ir teigiu jį esant lengvą užsiėmimą. Meistriškas kičas tuo ir yra sudėtingas, kad visada balansuoja ant ribos it tas match point iš Woody Alleno filmo – arba teniso kamuoliukas nukrenta į tavo pusę, arba nusileidžia už tinklelio. Arba publika pradės kvatotis, arba jaudintis ir ašaroti. Tobulai šią ribą aptikęs žmogus yra tikrasis kičo meistras.
Lygiai kaip Lietuvos popmuzikos žvaigždės dažniausiai padalina publiką į dvi dalis (vienai viskas atrodo siaubingai juokinga ir lėkšta, tik situacija neleidžia atvirai šito įvardinti, o kita patiria ekstazę), taip ir mūsų politikai šiandien elgiasi pagal tą pačią logiką. Jie nesiorientuoja į mąstantį žmogų, jiems reikia siautėjančios ir kažką švenčiančios (arba kažko nekenčiančios) minios orgijos.
Šalis, kurioje popmuzikos ir popkultūros žvaigždėmis gali tapti absoliutūs primityvai ar net nejaukiai neadekvatūs asmenys, anksčiau ar vėliau pradeda gaminti ir tokio paties lygio politikos žvaigždes. Abiem atvejais nutrinama riba tarp karnavalo ir tikrovės – kaukėms priaugus prie veido karnavalą galima paversti tikrove, o tikrovės logiką ir tikruosius veidus skelbti pavojumi tautai.
Kuo Lietuva sukuria palanką dirvą politiniam kičui? Daug kuo. Absoliučiu aukštosios kultūros ir proto nuvertinimu, jei tik pastarieji nedirba rinkimams ir apčiuopiamai politinei naudai. Greitos sėkmės vaikymusi, visiškai neturint bent keliasdešimties metų ateities perspektyvos ir nors kiek platesnio šalies situacijos pasaulyje suvokimo. Už politinio intereso ribų atsiduria viskas, kas nesusiję su finansine galia, rinkimais ir pergale juose.Tokioje terpėje politikai nustoja dirbę ateičiai. Jie gamina ir naudoja kičą, kuris tiesiog greitai sujaudina mases.
Mes žinome, kad kičas mene nėra pavojingas tol, kol yra sąmoningai naudojamas kaip meninis triukas tikrajam lėkštumui išjuokti, pagaliau kol veikia aiškūs meno vertės kriterijai. Bet pamėginkime įsivaizduoti situaciją, kada kriterijai staiga atmetami ir kičas skelbiamas vienintele masėms priimtina meno forma.
Mene šito, laimei, dar neįvyko. O Lietuvos politikoje?
