„Ar rytų vokiečiai kilo iš beždžionių? Neįmanoma. Beždžionės niekada negalėtų išgyventi gaudamos vos du bananus per metus“. Tokie ir panašūs juokai buvo itin paplitę Rytų Vokietijos gyventojų gretose, o Vakarų Vokietijos žvalgyba itin kruopščiai juos surašinėjo norėdama geriau perprasti kitoje geležinės uždangos pusėje vyraujančias nuotaikas.
„Kas nutiktų, jei dykuma taptų komunistine? Kurį laiką nieko, tačiau vėliau imtų trūkti smėlio“. Tokie varganą realybę pašiepiantys juokeliai buvo Rytų Vokietijos gyventojų kasdienybė komunistų valdymo metu. Vakarų Vokietijos žvalgyba analizavo kiekvieną iš šių anekdotų norėdama geriau suprasti, kaip gyvena kitoje geležinės uždangos pusėje likę vokiečiai.
Štai dar vienas Rytų Vokietijoje populiariu buvęs anekdotas: „Kodėl Vakarų Vokietijoje pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei pas mus? Nes komunistai ten negali gauti darbo leidimų“. Populiariu pajuokų objektu buvo tapęs ir Rytų Vokietijoje gaminamas legendinis automobilis „Trabant“. „Paleistas naujas „Trabi“ modelis su dviem išmetamaisiais vamzdžiais. Taigi šį automobilį galima naudoti kaip karutį“ - viename iš anekdotų šaipomasi iš šio nevykusio Rytų Vokietijos pramonės kūrinio.
Didžiąją dalį juokų Vakarų Vokietijos žvalgyba BND komunistiniais laikais surinko slapta klausydamasi rytiečių pokalbių telefonu ar atplėšdama siunčiamus laiškus, kuriose buvo ieškoma Rytų Vokietijos valstybinių paslapčių.
Žvalgybos tarnybos visame pasaulyje yra linkusios vertinti net ir menkiausią gautą informaciją, o BND nebuvo išimtis. Ši tarnyba stropiai rinko visą informaciją apie Rytų Vokietiją, o, kaip prisimena buvęs BND šnipas Dieteris Gandersheimas, humoro rinkimas buvo bene pati smagiausia užduotis. BND visiškai neseniai paviešino archyvus, kuriose surinkta gausybė Rytų Vokietijos humoro šedevrų.
D. Gandersheimas prisimena, kad biurokratai Bonoje itin laukdavo to meto, kai šnipai pristatys naują humoro dozę iš Rytų Vokietijos. Tai ne tik praskaidrindavo pilką biurokratų kasdienybę, tačiau ir leisdavo jiems geriau suprasti, kokios nuotaikos vyrauja kitoje geležinės uždangos pusėje. Tarkime apie Černobylio katastrofą buvo niūriai juokaujama, kad tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, o veikiau sovietų programa, kuria siekta rentgeno spinduliais peršviesti visus savo gyventojus.
Rytų vokiečiai šaipydavosi iš savo politinių lyderių, biurokratijos, chroniško prekių trūkumo. „Politiniai juokai klesti diktatūros sąlygomis. Kiekvienas, kas pasakoja politinius anekdotus ar juokiasi iš jų bent trumpam laikui sukuria demokratinę atmosferą, o tai režimo lyderius padaro lygius su eiliniais žmonėmis“ - politinių juokų prasmę aiškina su Rytų Vokietijos archyvais puikiai susipažinęs ekspertas Christophas Kleemanas.
„Kalėdos buvo atšauktos. Marija nerado paklotų Jėzui, Juozapas buvo pašauktas į kariuomenę, o trys karaliai negavo leidimo kelionei“ - pasakojama kitame anekdote. Tačiau Ch. Kleemanas pabrėžia, kad anekdotų pasakojimas komunistiniais laikais buvo tarsi žaidimas su ugnimi. Rytų Vokietijos saugumo tarnyba „Stasi“ turėjo 91 tūkst. darbuotojų ir 189 tūkst. civilių informatorių. Kiekvienas politinis juokas buvo traktuojamas kaip potencialus pavojus. Kiekvienas, kas tik drįso pasijuokti iš šalies vadovų ar valstybės, galėjo greitai tapti persekiojamuoju.
Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje dalis rytų vokiečių kalėjime atsidūrė būtent už politinių anekdotų pasakojimą. Tačiau buvo juokiamasi ir iš pačios rizikos: „Yra žmonės, kurie pasakoja anekdotus. Yra žmonės, kurie renka anekdotus ir juos pasakoja. Ir yra žmonės, kurie renka žmones, kurie pasakoja anekdotus“.
