Partijas ar Seimo frakcijas lyg kojines keičiantys parlamentarai kartais praranda ir atmintį apie duotą garbės žodį, o dėl to gali nukentėti per kitus rinkimus, rašo trečiadienio „Respublika“. Iš vienos partijos į kitą lakstantys parlamentarai gali skaudžiai nudegti pačiu nemaloniausiu laiku – prieš pat naujo Seimo rinkimus.
P. Baguškos klajonės
Praėjusį savaitgalį vykusiame Darbo partijos neeiliniame suvažiavime paaiškėjo, kad visi su partijos vėliava į šios kadencijos Seimą patekę politikai savanoriškai rašė pasižadėjimus grąžinti parlamentaro mandatą, jei tik pasitrauks pas oponentus.
Darbo partijos pirmininkas kaip įrodymą pateikė su šia partija parlamentaru, o vėliau ir teisingumo ministru tapusio Petro Baguškos įsipareigojimą, patvirtintą jo paties parašu.
Šiuo dokumentu P. Baguška 2004 m. rugpjūčio 31-ąją įsipareigojo atsisakyti parlamentaro mandato iškart, jei tik paliks Darbo partijos gretas ar bus iš jos pašalintas.
Teisingumo ministerijai vadovaujantis politikas Darbo partijos frakcijai Seime priklausė tik iki 2005 m. gruodžio 21-osios. Vėliau jis pasuko į mišrią Seimo narių grupę, iš jos - į Pilietinės demokratijos frakciją, o šią iškeitė į Valstiečių liaudininkų ir pilietinės demokratijos frakcijos gretas.
Pasižvalgęs pas valstiečius liaudininkus P. Baguška vėl grįžo pas pilietininkus, o nuo šių metų balandžio pradžios rado prieglaudą Socialdemokratų frakcijoje. Galbūt pamiršęs raštišką įsipareigojimą Darbo partijai P. Baguška parlamentaro mandato nė neketino atsisakyti.
„Ir P. Baguška, ir visi tokie kaip jis tiesiog apgavo žmones - rinkėjus, kurie balsavo už Darbo partijos kandidatų sąrašą, - piktinosi V. Uspaskichas. - Demokratinėje valstybėje viešai ir dar raštu pasižadėjęs, bet pažadą sulaužęs asmuo negali vadintis politiku. Juo labiau kad P. Baguška vadovauja ne bet kokiai, o Teisingumo ministerijai.
P. Baguškai esu priminęs jo pasižadėjimą - apie tai garsiai pasakiau partijos tarybos posėdyje, bet jokio atsako neišgirdau. Šis žmogus dabar perbėgo jau pas socialdemokratus, kurie priima visas politines atliekas“.
Apie rašytinį pažadą atsisakyti Seimo nario mandato „Respublikai“ nepavyko paklausti P. Baguškos net kelias dienas. Ministras neatsiliepė tarnybiniu telefonu, o sekretorė, išgirdusi, kad bus klausiama apie partinius reikalus, kalbėjo apie šefo užimtumą.
Prarado atmintį
Su Darbo partija į šios kadencijos Seimą pateko ir Skirmantas Pabedinskas, vėliau jis perbėgo į valstiečių liaudininkų stovyklą. Paklaustas apie pasižadėjimą Darbo partijai, parlamentaras sakė, kad „tokio nebuvo“.
„Bijau pasakyti, ar toks popierius ir dar toks tekstas, kad tektų atiduoti mandatą, galėjo būti - ne, tikrai neprisimenu tokio dalyko, - vakar „Respublikai“ sakė S. Pabedinskas. - Bet jeigu sakote, kad tokius įsipareigojimus turėjo pasirašyti visi Darbo partijos kandidatai, tai aišku, kad turbūt ir aš pasirašiau. Bet teksto tai neprisimenu. Jeigu jis yra, toks įsipareigojimas pavojingas, bet juk niekas tuomet negalvojome apie kitas frakcijas“.
Darbo partijos frakciją į liberaldemokratus iškeitė ir Seimo narys Vytautas Kamblevičius, kuriam pasižadėjimas Darbo partijai taip pat primena miglą.
„Negaliu pasakyti, ar reikėjo rašyti pasižadėjimą - viskas vyko labai greitai. Neatsimenu tokio dokumento. Man atrodo, kad nieko tokio nepasirašiau“, - teigė V. Kamblevičius.
Darbo partiją į Pilietinės demokratijos, o vėliau - Socialdemokratų frakcijas iškeitė ir kadaise liberalu buvęs Jonas Lionginas.
Vakar šis parlamentaras „Respublikai“ sakė taip pat neprisimenąs, ar, susiruošęs į šios kadencijos Seimą, Darbo partijai raštu įsipareigojo grąžinti mandatą, jei tik pabėgs pas oponentus.
„Prisimenu tik tai, kad man siūlant kandidatuoti Darbo partijos sąraše 23-iuoju numeriu neišgirdau jokių papildomų sąlygų, - teigė J. Lionginas. - Taip pat negaliu pasakyti, ar kokius nors įsipareigojimus pasirašiau jau vėliau, pildydamas kitus dokumentus. Jeigu ir sakote, kad tokie pasižadėjimai tikrai buvo pasirašyti, jie juk nėra teisėti - tai joks ne dokumentas“.
J. Lionginas savęs nelaiko politiniu turistu, nes, jo nuomone, iš Darbo partijos gretų teko pasitraukti skilus šios partijos frakcijai.
„Be to, eidamas į rinkimus su Darbo partija, joje pažinojau tik Seimo narį V. Uspaskichą ir buvusį Kėdainių merą Viktorą Muntianą, - sakė J. Lionginas. - O vis dėlto reikia žinoti, su kokia komanda ateini į Seimą. Jeigu būčiau tai žinojęs, pasisakyčiau už tai, kad negalima keisti frakcijų“.
Tuo tarpu V. Uspaskichas tvirtina, kad įsipareigojimus dėl parlamentarų mandatų grąžinimo pasirašę visi 2004 m. rinkimų kampanijos dalyviai. „Tie, kas neprisimena, tegul pabando prisiminti. Šiuos dokumentus jie atidavė saugoti partijai ir mes saugome“, - sakė Darbo partijos vedlys.
Didelės investicijos
„Respublikos“ žiniomis, Darbo partija yra vienintelė politinė jėga, pabandžiusi dokumentais apsidrausti nuo politinių turistų. Kitose partijose pasitikėta garbės žodžiu, nors jo ir nebuvo laikomasi.
Pavyzdžiui, Liberalų ir centro sąjungos, šios kadencijos metu skilusios į dvi partijas, vicepirmininkas Žilvinas Šilgalis teigė, kad garbės pasižadėjimas grąžinti Seimo nario mandatą nuskambėjo liberalcentristų valdybos posėdyje.
„Visi pritarė tokiam garbės įsipareigojimui, tačiau palikę mūsų gretas Seimo nariai nė vienas žodžio nesilaikė, - sakė Ž. Šilgalis. - Nors partijos investuoja į kandidatus finansais ir intelektu, kai kurie patekę į Seimą politikai netrukus susikiša rankas į kišenes, išduoda partiją, nepasako nei „ačiū“, nei „viso gero“.
Visas kadencijas Seime dirbantis dabartinis Parlamento vadovas Česlovas Juršėnas teigė, kad socialdemokratų kandidatai nėra rašę jokių pasižadėjimų, nes vis dar pasitiki kolegų garbės žodžiu.
„Partijos tikrai labai daug duoda rinkimų kampanijų metu savo kandidatams, todėl svyruojančius turi bausti - per kitus rinkimus nebeteikti šios pagalbos. Tai - europinė bausmė, - sakė Č. Juršėnas. - Jeigu jau pabėga iš vienos partijos, tai tegul džiaugiasi kitos gėrybėmis. To juk neuždrausi, nes Seimo nario mandatas yra laisvas, apie tai ne kartą pasisakė ir Konstitucinis Teismas“.
Paklaustas, ar turi reikšmės kandidatų rašytiniai pasižadėjimai, Č. Juršėnas sakė, kad tai jau rimčiau nei tik žodinis įsipareigojimas.
„Tai sudėtingesnis reikalas, kurį turėtų nagrinėti teisininkai. Čia jau nelabai gerai, nors parlamentaro mandato vis tiek neatimsi“, - teigė Seimo vadovas.
Algis Krupavičius, politologas:
Nei formalaus, nei neformalaus pasižadėjimo grąžinti Seimo nario mandatą palikus savo partiją nėra. Tačiau politinis ir partinis turizmas Lietuvoje yra labai populiarus, o ypač - šios kadencijos Seime. Pagal savo mastelį jis prilygsta 1990-1992 m. Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui, kai politinė partinė sistema mūsų valstybėje dar tik formavosi.
Tam tikro bent jau moralinio susitarimo palikti mandatą, jei palieki ir partiją, turbūt tikrai reikėtų. Moralinis įsipareigojimas būtų itin svarbus kriterijus pačioms partijoms sudarant galutinius kandidatų sąrašus. Labiausiai tai naudinga būtų į politinį nukraujavimą linkusioms ir nuo to daugiausiai nukentėjusioms partijoms.
Neatmetu galimybės, kad toks garbės įsipareigojimas galėtų būti pateikiamas ir raštu - tuomet, praėjus kiek laiko nuo rinkimų, partiją pakeitę parlamentarai negalėtų sakyti, kad nebeprisimena, ką yra pažadėję. Svarbu tik įsipareigojimo forma, dėl kurios turėtų sutarti visi partijų nariai.
Tik šis pasižadėjimas neturėtų juridinės galios - kiekvienas Seimo nario mandatas yra laisvas. Teisiškai nė vieno parlamentaro nebūtų įmanoma priversti atiduoti mandatą, bet rinkėjams tai būtų tvirtas argumentas, ar balsuoti už politiką, jau sulaužiusį pažadą, duotą savo partijai.
Jeigu Darbo partijos kandidatai 2004 m. išties rašė tokius pasižadėjimus, šie dokumentai irgi tegali būti pakankamai rimtas keršto ginklas vykstant naujų rinkimų kampanijai.
Julius GIRDVAINIS
