Visad žavėjaus protingomis ir ambicingomis moterimis. Visad sakiau, kad joms privalo būti suteikiamos tokios pats galimybės, kaip ir vyrams šiame patriarchaliniame pasaulyje. Netgi pasisakiau už pozityvios diskriminacijos principų taikymą (tokių, kaip kvotų moterims parlamente ar politinėse partijose nustatymą) ir šių principų neatsižadu. Tačiau vienos ypatingos moters ypatinga istorija, mano manymu, verta didesnio dėmesio.
Pamenu, pirmąkart išgirdęs Onos Juknevičienės vardą net susimąsčiau, ar kalbama ne apie garsiąją konservatorę. Deja, panašumai tarp šių moterų čia ir baigiasi – panašios tik jųdviejų pavardės (nepamirštant, kad abi minimos damos yra itin simpatiškos).
Ona Juknevičienė gali drąsiai pasigirti savo nepriekaištinga karjera – mokslais Vilniaus universitete, patirtimi tarptautinių kompanijų veikloje, atsakingu ir pagarbos vertu darbu Pasaulio banke, galiausiai, Europos parlamento narės kėde. Ši biografinė proza svaigina, ramina ir migdo, kol prabunda sveikas protas. Tas pats protas, kuris tave verčia neišduoti bei griežtai laikytis principų ir idealų, kuriais tiki. Aš asmeniškai visuomet pagarbiai stebėjau žmones, tikinčius tuo, ką jie daro ir ko siekia, net jei tai ir ne visiškai atitiko mano paties pasaulėžiūrą. Aš tiesiog visada žavėjaus žmonėmis, turinčiais idealus, kurie neparduodami už jokią siūlomą kainą.
Anądien (gal kalnų oro įkvėptas) prisiminiau šią dailią ponią Oną. Pats nustebau, kaip greitai mintyse sudėliojau šį iš pažiūros nesudėtingą politinės meilės viražą. Meilės, kuri atrodė griauna sienas. Meilės tarp vadinamojo „dešrų barono“ Viktoro ir Pasaulio banko patarėjos Onutės (atleiskite už deminutyvą).
Ši meilės istorija ypatinga, net sakyčiau graudinanti. Rodės, kad jai nebus galo. Ponia Juknevičienė juk keliavo į pusiau autoritarinio režimo „kamuojamos“ Rusijos sostinę, nuoširdžiai „guodėsi“ laisvos spaudos neturinčios šalies žurnalistams bei „mūru“ stojo ginti, it Sibiro tremties ragavusį, V. Uspaskichą. Gerbiama Lietuvos valstybės ir tautos atstovė Europos parlamente, Rusijos sostinėje bėrė Lietuvos demokratijos indekso „perliukus“, matyt, visiškai pamiršusi, kad toje pačioje, kaip skelbia tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ (Reporters san Frontieres), Rusijoje vien 2006 metais buvo nužudytas 81 žurnalistas ir 32 žiniasklaidos padėjėjai, 871 buvo suimtas, 1472 buvo fiziškai užpulti, 56 buvo pagrobti ir t. t.
Stebina, bet už spjūvį valstybei bei Lietuvos žmonėms išdidžiai poniai tebuvo pagrūmota pirštu.
Puikiai pamenu ir didįjį „sūnaus palaidūno“ grįžimą namo. Sovietinius laikus menančiame Vilniaus oro uosto terminale buvo jausti ir sovietinės pompastikos dvasia. Puikiai pamenu ir Onos Juknevičienės akis. Tąsyk mane labiausiai šokiravo tas aklas, susižavėjimo ir meilės kupinas žvilgsnis (identiškas šis „įsimylėjėlių“ žvilgsnis aiškiai buvo matyti ir kitos Darbo partijos „funkcionierės“ Loretos Graužinienės akyse). Šis žvilgsnis mane savotiškai nugąsdino - prisipažinsiu, tokį buvau matęs tik Jungtinėse Valstijose, įvairių sektų pasekėjų akyse. Net ėmiau ciniškai svarstyti, ar Darbo partijoje netaikomi scientologų, Tikėjimo žodžio ar Jehovos liudytojų bažnyčios „bendravimo metodai“, savo tikėjimą ir dvasinį lyderį iškeliantys aukščiau, nei bet kokie principai.
Nors tikrovė, matyt, dar liūdnesnė – ši meilė nei vaidyba, nei hipnozė, o iš širdies atėjęs jausmas.
Taigi sunku buvo nuslėpti savo nuostabą, kai išgirdau, kad Onutė, it žaibo trenkta, staiga pasijuto išduota „didžiojo“ Viktoro bei nusprendė amžiams jį palikti. Anuomet lyg ir teigta, kad Darbo partiją ponia Juknevičienė palieka dėl to, jog pastaroji balsavo už „Leo LT“ įstatymą Seime, kuris, anot jos, smarkiai prieštarauja Lietuvos žmonių interesams (nors anuometiniai, Rolando Pakso verti, skrydžiai Maskvon Lietuvos žmonių interesus visiškai atitiko). Anuomet ponia Juknevičienė lyg ir teigė, kad Viktoras Uspaskichas išsigando, kad „Maxima“ nebepirks „Krekenavos agrofirmos“ dešrigalių (lyg Lietuvoje nebebūtų jokio kito prekybos centro ar vienintelė „Maxima“ užsakinėtų Lietuvos verslo „muziką“).
Su liūdesiu turiu konstatuoti, kad šie politinės meilės viražai buvo visiškai užmiršti Lietuvos politikos padangėj. Net neabejoju, kad ponia Juknevičienė ploja katučių, nes dabar (netyčia pasitaikiusiam ir dingstimi iš Darbo partijos pasitraukti tapusiam „Leo LT“ projektui) lyg ir nebeliko jokių kliūčių dar sėkmingesniam, nepalyginamai didesniam ponios Juknevičienės karjeros šuoliui – tiesiai į rūmus S. Daukanto aikštėje.
Pasaulio Banko patarėjos ar Europos parlamento narės postai ponios Juknevičienės „sąskaitoje“ be jokios abejonės žada nemažų politinių dividendų. Tačiau galbūt neskaidriai savo veiklą vykdančios uždarosios akcinės bendrovės „Darbo partija“ narės ir galbūt ateityje teisto „prestižinės“ akademijos absolvento Viktoro Uspaskicho bendražygės etiketės būtų nemažas kliuvinys O. Juknevičienės prezidentinėms ambicijoms.
Privalau grįžti prie to, nuo ko pradėjau – nuo idealų. Idealų, kuriuos pats turiu ir kuriais šventai tikiu. Idealų, kurie neperkami ir neparduodami už jokią kainą (juk ciniškesnis skaitytojas jau seniai svarsto, kiek man už šį straipsnį sumokėjo „valstybininkų klanas“).
Visad didžiavausi ir didžiuosiuosi savo lietuviškomis šaknimis. Visad didžiavausi ir didžiuosiuosi tuo, kad esu šios didžios tautos atstovas. Ir visad jausiu didžiulį poreikį atlikti savo pilietinę pareigą, išreiškiant tai, kuo tikiu ir kam fundamentaliai prieštarauju. Mano manymu, „politine prostitucija“ (kad ir elitine) užsiimantis žmogus neturi moralinės teisės net prabilti apie pretendavimą į svarbiausią postą šalyje.
Pavyzdžių savo naujai atkurtos nepriklausomos valstybės istorijoje jau turime – savo garbėtroškiškumu ir tuščiomis ambijomis tikinčio šalies lyderio vadovavimas šalį atvedė prie visiškos izoliacijos ir tarptautinio pažeminimo ribos. Visada prieštarausiu ir geriau mirsiu, nei tylėsiu, matydamas visišką moralės ir bendražmogiškų vertybių ignoravimą, kuomet „meilės tautai“ retorika maskuojami bjauriausi politiniai viražai.
Iš šių dviejų aukščiau minėtų žmonių politinės meilės istorijos, pasibaigusios skyrybomis (tik ar ilgam?), galime pasimokyti, kaip atskirti savo tautą iš tikrųjų mylinčius, jiems dirbančius ir vien tik savo karjera susirūpinusius žmones. Iš šios istorijos taip pat galime pasimokyti, kaip atėjus į balsavimo kabiną neraudonuoti pamačius, kokie „išverstaskūriai“ puikuojasi sąrašo viršuje. Iš šios istorijos dar galime pasimokyti, kaip apginti tai, ką iš tikrųjų ginti verta...
P. S.: Nepardaviau, neparduodu ir neparduosiu savo idealų, įsitikinimų bei vertybinių nuostatų nei prekybos „milžinams“, nei „dešrų baronams“, nei „valstybininkų klanams“, nors anoniminę finansinę paramą mielai priimsiu.
