Uzbekistanas yra gana uždara valstybė, todėl dažnai sunku suprasti, kas ten vyksta iš tikrųjų (pavyzdžiui, ligi šiol nėra žinomos realios 2005 m. Andižano įvykių priežastys). Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo šalį valdo griežtai autoritarinis lyderis Islamas Karimovas. Visą tą laiką jo valdžia buvo nekvestionuojama, bet žmonės turi vieną nepataisomą savybę – mirti. Sensta ir I. Karimovas.
Todėl pastaruoju metu net Uzbekistane, kur apie prezidentą arba gerai, arba nieko, vis garsiau pradedama kalbėti apie valdžios kaitą, ir kalbėti su nerimu: kas bus?I. Karimovo režimas yra tipinė vieno žmogaus politinė sistema, kurios likimas po ją cementuojančio vadovo pasitraukimo yra sunkiai prognozuojamas. Tokioje situacijoje išskirtinę svarbą įgauna patikimo įpėdinio, kuris tenkintų tiek išeinantį prezidentą, tiek pradedantį justi kraujo skonį šalies elitą, paieškos.
Tai padaryti nėra lengva, nes per visą savo valdymą „karalius“ stengiasi „išvalyti“ politinę areną nuo menkiausių konkurentų. Todėl kai ateina metas rimtai galvoti apie saugų pasitraukimą, rinktis nelabai yra iš ko – aplinkui arba pilkos asmenybės, arba „vilkai“, kurie greitai nukas šeimininkui ranką, jeigu pradėsi maitinti juos valdžia. Tad tenka veikti atsargiai ir palengva.
Šiame kontekste 2010 m. lapkričio 12 d. parlamento posėdyje I. Karimovo paskelbta politinės reformos iniciatyva Uzbekistane greičiausiai yra daugiau nei propagandinis demokratinis žaidimas, kurį žaidžia praktiškai visi posovietiniai autoritariniai lyderiai. Siūlomų konstitucinių pokyčių esmė yra tokia: daugiausia mandatų gavusi žemesniųjų parlamento rūmų partija turės teisę siūlyti ministro pirmininko kandidatūrą prezidentui; be to, parlamentas galės paskelbti nepasitikėjimą vyriausybe, surinkęs du trečdalius abejų savo rūmų deputatų balsų, ir valstybės vadovas negalės tam pasipriešinti. Kitaip tariant, Uzbekistanas artimiausiu metu formaliai turėtų tapti pusiau prezidentine respublika, kurioje bus du galios centrai: atsakingas už užsienio ir saugumo politiką prezidentas ir socialinius ekonominius reikalus kuruojantis premjeras.
Dar vienas svarbus I. Karimovo pasiūlymas yra susijęs su prezidento pareigų vykdymu iškilus jo sveikatos problemoms. Ligi šiol laikinąjį valstybės vadovą iš savo gretų turėjo išrinkti parlamentas bendrame abejų rūmų posėdyje ir organizuoti neeilinius prezidento rinkimus. Dabar gi įgaliojimai pereis Senato pirmininkui ir per tris mėnesius taip pat turės įvykti prezidento rinkimai.
Taigi, greitai bus sukurta institucinė platforma operacijai „Įpėdinis“ su keliais įvykių eigos variantais. Pirma, šiam vaidmeniui bus pasirinktas ministras pirmininkas. Niekam ne paslaptis, kad jokios partinės konkurencijos Uzbekistane, nors skirtingų partijų esama, nėra. Tad rinkimus laimės tas, kas reikia, ir pasiūlys prezidentui tokią kandidatūrą, kokios reikia. Šiandien vyriausybės vadovo postą užima Šavkatas Mirzijajevas ir yra nuomonių, kad kaip tik jis pakeis I. Karimovą, nes ištikimai vykdo visus jo nurodymus, laukdamas savo momento. Tačiau kiti analitikai abejoja jo sugebėjimu suvaldyti Uzbekistaną, kai užnugaryje nebus dabartinio prezidento.
Be to, toli gražu ne faktas, kad I. Karimovas perdavinės valdžią palengva, t. y. pasitraukęs iš prezidento posto, kontroliuos šalį per „savo“ parlamentą ir „savo“ premjerą. Šiuo atveju egzistuoja rimtas pavojus, kad kai tik elitas, koks „išvalytas“ ir įbaugintas jis bebūtų, supras, jog prezidentas yra kirsta korta, gali prasidėti kruvina kova dėl valdžios, kuri gresia dideliu nestabilumu ne tik pačiam Uzbekistanui, bet ir visam Centrinės Azijos regionui. Todėl I. Karimovas gali delsti iki paskutiniųjų, kol sveikata pradės visai streikuoti. Tačiau tuomet jau iniciatyva gali pereiti ne į premjero, o į Senato pirmininko rankas. Šiandien šį postą užima Ilgizaras Sobirovas. Jis nepriklauso įtakingam klanui ir nelaikomas rimta politine figūra, tačiau per tris mėnesius viskas gali pasikeisti.
Šiuo atveju vienu svarbiausių veiksnių taps jėgos struktūrų parama. Greičiausiai, kaip tik nuo jų žodžio priklausys potencialaus kandidato į naujo ilgamečio Uzbekistano prezidento (šeimininko) perspektyvos (ar tai būtų ministras pirmininkas, ar Senato vadovas, jeigu I. Karimovui teks pasitraukti netikėtai). Įtakingiausia Uzbekistane šia prasme yra net ne kariuomenė, o Nacionalinio saugumo tarnyba (NST), kuriai vadovauja Rustamas Inojatovas. Iki Andižano įvykių rimtu jo konkurentu buvo VRM vadovas Zakiras Almatovas, bet po šio incidento jis buvo nušalintas nuo pareigų. Tada R. Inojatovas tariamai bandė pasodinti į VRM vado kėdę savo žmogų, tačiau I. Karimovas užkirto tam kelią, pagrįstai bijodamas jėgos struktūrų valdymo sutelkimo vienose rankose, ir paskyrė R. Inojatovo kandidatą tik naujojo viršininko pavaduotoju. Bet NST vis tiek yra galingiausia.
Dar kartkartėmis pasigirsta kalbų, kad tėvo vietą prezidento kėdėje gali užimti dukra Gulnara. Žinoma, Uzbekistane ji yra odiozinė figūra ir vargas tam, kuris pereis jai kelią. Tačiau kad ji paveldės sostą, labai abejotina (ir ne tik todėl, kad yra moteris). Tiesiog klanai jos nepriims kaip efektyvios vadybininkės. I. Karimovas tai supranta ir svarbiausia jo užduotis yra apsaugoti dukrą nuo susidorojimo (o to geidžia daug kas, pradedant tauta ir baigiant daugybe jos priešų bei jos norų aukų), kai taps aišku, kad šalyje bus naujas šeimininkas.
Apibendrinant galima teigti, kad realius I. Karimovo inicijuotos reformos motyvus parodys laikas. Kai kurie ekspertai išsakė nuomonę, jog ji tėra gudraus prezidento bandymas sudaužti kaktomuša premjerą, kuris pradėjo per daug įsijausti į Uzbekistano vadovo vaidmenį, ir Senato vadovą, aplink kurį dabar gali pradėti burtis interesų grupės, potencialiai atsversiančios per didelę Š. Mirzijajevo įtaką. Tačiau I. Karimovo priimtas sprendimas yra per daug reikšmingas, kad būtų konjunktūrinis. Akivaizdu, kad tai dalis (pradžia) sudėtingo – pilno rytietiškai politikai būdingų sąmokslų ir intrigų – žaidimo, kurio finale nuskambės klasikinė frazė: „Karalius mirė – tegyvuoja karalius!“ Bet kol kas karalius savo soste, pretendentų daug ir nė vieno, ir niekas neaišku. Politinė reforma Uzbekistane: įpėdinio belaukiant...
Vadim Volovoj
