Praėjusių metų balandį naujuoju TS-LKD pirmininku buvo išrinktas buvusios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius Landsbergis. Jis konservatorių pirmininko postą perėmė iš ekspremjero Andriaus Kubiliaus, kuris partijai vadovavo nuo 2003 m.
Beveik tuo pačiu metu 2015 m. – gegužės mėnesį – Darbo partijoje taip pat įvyko lyderio pakeitimo procedūra. Partijos vadovu po to, kai partijos pirmininkės posto pasitraukė Loreta Graužinienė, išrinktas buvęs partijos „Tvarka ir teisingumas“ vicepirmininkas Valentinas Mazuronis. Ilgiausiai Darbo partijai – su trumpomis pertraukomis nuo 2003 iki 2013 m. vadovavo jos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas.
Pavardė – vis dar našta
G. Landsbergio pastangas įsitvirtinti TS-LKD lyderio poste lydėjo dalies partijos senbuvių pasipiktinimas ir nusivylimas, priekaištai dėl pokyčių partijos vadovybėje. Be to, šį politiką persekioja jo pavardės našta.
Anot portalo tv3.lt kalbinto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docento, politologo Bernaro Ivanovo, tai yra suprantama, mat G. Landsbergis yra liberalesnis vadovas nei prieš tai partijai vadovavęs A. Kubilius.
„Kai ilgą laiką partijoje būna vienas vadovas, jis suformuoja gana tvirtą valdymo sistemą partijoje. A. Kubilius tai turėjo, tai turėjo ir jo konkurentė partijoje dėl pirmininko posto, buvusi laikinoji premjerė Irena Degutienė.
Partijoje yra tam tikros grupės, turinčios politinį stuburą ir, atėjus liberalesniam G. Landsbergiui, bandančiam apeliuoti į vertybes, artimesnes jaunesniajai kartai, susiformuoja tam tikras pasipriešinimas“, – komentavo B. Ivanovas.
„Pats faktas dėl to, kad žmogus yra kažkokio garsaus politiko giminė, uždeda atsakomybę ir žmogus patenka po padidinamuoju stiklu, taigi jam dėl to yra sunkiau. Dėl garsios pavardės jis veikiau gauna daugiau minusų negu pliusų“, – svarstė politologas.
Panašiai apie G. Landsbergio atėjimą į TS-LKD pirmininko postą kalbėjo ir viešųjų ryšių ekspertas Arijus Katauskas. Anot jo, konservatoriai išgyveno tam tikrą kartų konfliktą.
„Pavardė, ypatingai tokia pavardė, turi tam tikrą šleifą visą laiką. Ir realiai tie pokyčiai, kurie įvyko, tai yra G. Landsbergio iškėlimas į pirmininko postą, buvo netikėtas žingsnis. Logiška, kad šalia to būnant tokiai lyderei, kaip buvusiai Seimo pirmininkei I. Degutienei, kilo tam tikras lengvas kartų konfliktas, kuris viešojoje erdvėje nuskambėjo ir partijai nepavyko to sustabdyti“, – komentavo A. Katauskas.
Nesuvaldo komandos
Kaip rodo portalo DELFI skelbiama Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" atlikta apklausa, TS-LKD populiarumas nuo 2013 m. nežymiai augo: 2013 m. kovą konservatorius palaikė 8,2 proc. rinkėjų, 2015 m. kovą – 9,3 proc., 2016 m. kovą – 10,6 proc.
A. Katausko manymu, vertinti, kiek prie partijos populiarumą paveikė G. Landsbergio išrinkimas partijos pirmininku, būtų per anksti. Vis dėlto, pasak ryšių su visuomene specialisto, nežymus, tačiau matomas TS-LKD populiarumo didėjimas susijęs ne su G. Landsbergio veikla, o su partijos aktyvumu, būnant opozicijoje.
„G. Landsbergio pozicijų negalima vertinti ilgalaikėje perspektyvoje. Jis yra jaunas visai veidas, reitingai rodo, kad nedavė didžiulio impulso partijai, ne jo dėka tie reitingai kilo, jo įdirbis per daug mažas.
Po Seimo rinkimų galima bus suprasti, kokią įtaką galėjo padaryti dabartinis partijos lyderis, turint omenyje, kad prieš tai buvę konservatorių lyderiai buvo visuomenėje labai blogai vertinami dėl kelių metų valdymo, ypatingai, kalbant apie A. Kubilių“, – aiškino A. Katauskas.
Kodėl TS-LKD nesugeba šokti reitingų lentelėje kaip tai padarė liberalai? A. Katausko teigimu, atsakymas yra paprastas – konservatoriai su G. Landsbergiu priešakyje nesugeba tinkamai sustyguoti savo viešosios komunikacijos.
„Partija nelabai valdo savo komunikacijos. Neišeina į viešumą vieninga partijos pozicija. Partija daro klaidas, turiu omeny, tarkime, pasisakymus apie tai, jog Kovo 11-ąją į Lenkiją važiuoja apsipirkti. Atkreipkite dėmesį į tai, kad praėjusiais metais konservatoriai per partijos suvažiavimą patys kalbėjo apie tai, kad žmonės juos laiko arogantiškais, pasipūtusiais, tačiau šiais metais jie taip pat elgiasi.
Visas šitas triukšmas labiau veikia partiją komunikacine prasme ir dėl to partijos reitingai iš esmės yra stabiliai tokie patys ir neduoda jokio pajudėjimo“, – dėstė viešųjų ryšių ekspertas.
Parodė, kad atėjo, bet neaišku, ką veiks
„Suprantu G. Landsbergio atėjimo idėją – kad reikia naujos energijos, liberalumo, bet reikia sisteminio ir intelektualinio darbo. Manau, kad jam reikėtų labai rimtos viešųjų ryšių specialistų konsultacijos“, – aiškino politologas B. Ivanovas.
Anot jo, G. Landsbergiui, kaip TS-LKD lyderiui, artėjant Seimo rinkimams reikėtų suskubti aiškiai įvardyti ir pristatyti savo komandą bei sukurti patrauklią rinkimų strategiją, mat kitos politinės jėgos jau kėsinasi į konservatorių rinkėjus.
„Kol kas iš G. Landsbergio aktyvios komandos, aiškios strategijos, turiu omeny ir priešrinkiminę strategiją, nepastebėjau. Jos trūksta.
Dešiniajame flange konservatorius stipriai spaudžia Liberalų sąjūdis. Dar, žiūrėk, A. Zuokas ką nors sugalvos ir gali kelis tuos procentus rinkimuose nukąsti. Konservatoriai dažniausiai apeliuoja į tuos rinkėjus, kurie juos ir taip palaiko. Jiems reikia plėsti elektoratą ir kalbėti su rinkėjais, kurie konservatorių anksčiau nepalaikė, kaip dabar tai daro Liberalų sąjūdis. Liberalai pasirinko ėjimo į mažus miestelius, į kaimus strategiją“, – atkreipė dėmesį B. Ivanovas.
„Persinešti“ populiarumo nepavyko
V. Mazuronis šios Seimo kadencijos metu, panašu, jog populiarumo piką buvo pasiekęs 2013 m., dirbdamas aplinkos ministru „tvarkiečių“ gretose, mat tuo metu visuomenės nuomonės rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ apklausos politiką teigiamai vertindavo daugiau negu 40 proc. rinkėjų.
Vis dėlto, kaip pastebėjo A. Katauskas, V. Mazuroniui šio populiarumo „atsinešti“ į Darbo partiją ir tokiu būdu atsverti V. Uspaskicho išėjimą iš Darbo partijos, panašu, nepavyko.
„Naivu turbūt buvo tikėtis, kad pavyks persinešti savo palankumą iš vienos partijos į kitą, visiškai „nenukraujavus“. [...] Šitoje vietoje, taip, tas nukentėjimas yra pakankamai didelis. Ar tokio nukentėjimo tikėjosi partija, sunku pasakyti, bet buvo galima numatyti, kad V. Uspaskichui pasitraukus ne tik iš politinės veiklos, bet ir iš viso dingus ir iš viešosios erdvės, partijoje neliko gerai atpažįstamų veidų. Turime vieną iš jaunų partijos veidų (Vytautas Gapšys – tv3.lt), tačiau jam potencialiai gresia apkaltos atvejis. Seimo pirmininkė (Loreta Graužinienė – tv3.lt) yra matoma, bet jos reitingai, jos vertinimas nėra tas, kuris galėtų partiją ištempti į viršų.
Taigi, V. Mazuronis, atėjęs iš kitos partijos, nepernešė palankumo ir dabar nėra tiek aktyvus, tiek visur matomas, kad galėtų atsimuši nuo dugno, bet aš manau, kad tai keisis. Tuo metu V. Uspaskichas pasitraukė ir panašu, kad nuo partijos bent jau viešojoje erdvėje nusisuko ir žiniasklaidos dėmesys“, – kalbėjo A. Katauskas.
Jam pritarė ir politologas B. Ivanovas. Anot VDU docento, kad ir koks aktyvus yra V. Mazuronis, jam prilygti „darbiečių“ patriarchui nepavyks.
„V. Mazuronis neturi tos charizmos kaip V. Upaskichas. V. Uspaskichas, kaip ten bebūtų, yra be galo charizmatiškas žmogus, turintis patrauklią kalbėjimo manierą, mokantis parinkti tinkamus žodžius. Jeigu palygintume V. Uspakichą iki 2008 m. ir po 2008 m., tai du skirting politikai. Jis daug ko išmoko kaip politikas ir kalbėjimo prasme. Tas jo augimas kaip politiko partijai įkvėpė energijos. Darbo partija yra V. Uspaskicho partija. Šią partiją žmonės sieja su šiuo žmogumi.
Be V. Uspaskicho „darbiečiams“ yra sudėtinga, savo antspaudą, aišku, uždėjo ir nesibaigianti (vadinamoji Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ – tv3.lt) byla. O V. Mazuroniui labai sunku ištempti partiją iki kažkokių didesnių reitingų“, – dėstė politologas.
„Darbiečiai“ moka nustebinti
Portale DELFI skelbiamoje Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" atliktoje apklausoje nurodo, jog Darbo partijos populiarumas per pastaruosius kelis metu pastebimai sumenko: 2013 m. kovą „darbiečių“ palaikė 12,2 proc. rinkėjų, 2015 m. kovą – 6,2 proc., 2016 m. kovą – 5,9 proc.
Viešųjų ryšių specialisto A. Katausko manymu, nors ir V. Mazuronis neprilygsta charizmatiškajam V. Uspaskichui, „darbiečiai“, artėjant Seimo rinkimams, visuomet sugeba nustebinti.
„Darbo partijos tikrai jokiu būdu nenurašyčiau. Darbo partija nuo pat jos sukūrimo, įvertinus jos visą komunikaciją rinkimų metu, marketingine prasme, planavimo, kaip išeiti į viešąją erdvę, yra kieti. Taigi, manau, kad kol kas Darbo partija neparodė, kaip tie reitingai gali transformuotis į balsus rinkimų metu, bet jie turi praktikos ir turi žinių, kaip išeiti iš prastos situacijos į laiminčią poziciją“, – akcentavo A. Katauskas.
„V. Mazuronis turbūt dar pasisakys dėl dalyvavimo Seimo rinkimuose, nes tas pasakymas, kad jis neis, mano nuomone, dar gali pasikeisti“, – pridūrė ryšių su visuomene specialistas.
