Kokie tik politiniai veideliai ir snukučiai vėl neišlindo į dienos šviesą, kas tik nepareiškė pasipiktinimo, kai paaiškėjo, jog milijonus prarijusio pagalbos telefono sistema neveikia. Apie kai kuriuos iš pareigų juos atleidę rinkėjai jau buvo spėję net primiršti. Pavardžių neminėsiu, nes ir taip daugeliui jų per daug garbės.
Visokių pakraipų ir įvairių kadencijų politiniai personažai didvyriškai primena apie save: nutaisę susirūpinusias išraiškas drįsta skelbti, kad neva seniai žinojo, jog taip ir bus, matė beprasmes ir bevaises derybas, institucijų išsidirbinėjimą, neveiklumą. Kai kas gal matė ir pinigų švaistymą arba vogimą, tačiau kažkodėl nieko didvyriško nenuveikė. Žodžiu, krokodilo ašaros čiurlena srauniais upeliukais ir dar kurį laiką pačiurlens. Spėju, kad ir vainikams bei gedulo drabužiams kai kas nepagailės pinigų vien tam, kad bent trumpam patektų į televizorių ir padainuotų kažką panašaus į „ar aš tau, sese, nesakiau“.
Buvę ministrai, buvę didelių ir svarbių Seimo komitetų nariai, generaliniai ir ne visai generaliniai komisarai komentuoja, skeryčiojasi, išvedžioja. Šaukiami neeiliniai pasitarimai, posėdžiai, drebinamas oras. Nieko keisto – išėjusiems iš mados veikėjams tai proga priminti apie save, tiems, kurie dar turi kokių reitingų, proga pasirūpinti, kad jų nepamirštų.
Visokie technikos specialistai ir pirmi pasigauti kandidatai į atpirkimo ožius išsisukinėja sekdami painias pasakas apie tai, kaip viskas sudėtinga ir neva beprotiškai brangu. Žinoma, nuoširdžios užuojautos tekstas laikraštyje, nubraukta limonadinė ašarėlė riedanti per dvasingą, nugrimuotą skruostuką, vainikas ir žvakutė – pigiau.
O iš tiesų viskas yra labai labai paprasta. Nereikia būti nei inžinieriumi, nei turėti didelius antpečius, kad suprastum, jog problema – visai ne technika ir net ne pinigai, kurių valstybės mastu reikėjo niekingai mažai (1,5 milijono litų investavusiai bendrovei „Tele2“ juos kompensavusi valstybė nebankrutavo), palyginti kad ir su kokio nors atominės elektrinės projekto viešinimo išlaidomis.
Galiausiai įdomu, jei aš paskambinčiau tuo brangiu numeriu iš telefono be SIM kortelės ir imčiau aiškinti, kad netrukus ketinu susprogdinti Vidaus reikalų ministeriją, Valstybės saugumo departamentą arba prezidentūrą, per kiek laiko mane aptiktų? Ar užtektų techninių resursų ir investuotų į visokias prabangias programas litų? Gal kiekvienas iš mūsų pabandom taip paeksperimentuoti? Bet, spėju, geriau nebandyti.
Taigi nujaučiu, kad bėda yra tų pačių oficialiųjų „užjautikų“ prioritetai ir apetitas – tokie labai žmogiški faktoriai. Kertu lažybų, kad iš stalčių jau traukiami ir verslo planeliai, kaip čia būtų galima, pasinaudojant triukšmeliu, pasipelnyti, gauti kokių užsakymų nepasotinamos sistemos tobulinimui.
Apie tai dar pasikalbėsime ir su šito rūpintojėlių teatro personažais (ne su visais, žinoma, nes politiniai lavonai nelabai domina ir skleidžia negerą kvapą), ir, kas dar svarbiau, su režisieriais bei scenaristais. Galima bus ir be poligrafo, ir netgi nemokamai.
