Turbūt daugiausiai triukšmo pastarosiomis dienomis sukėlė gerbiamo Algimanto Čekuolio agitacija dėl Visagino atominės elektrinės (AE) projekto. Internetas mirga nuo komentarų apie tai, kad A. Čekuolis, būdamas padoriausiu Lietuvos žurnalistu, ėmėsi reklamuoti dalyko, apie kurį apskritai nenusimano. Netrukus Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija nusprendė, kad profesorius parodė nepagarbą nuomonių įvairovei ir nusižengė profesinės etikos principams.
Panašių atvejų yra daug daugiau, tik galbūt jie nėra tokie reikšmingi. Pavyzdžiui, skandalingas žurnalistas ir tinklaraštininkas Andrius Užkalnis, kuris turi didelį gerbėjų ratą, savo samprotavimais papildė reklaminių konservatorių leidinių „Žmonių istorijos“ ir „Asmenybės“ turinį. A. Užkalnis, nepriklausantis konservatorių gretoms, bet mėgstamas ir atpažįstamas jaunimo, buvo pasirinktas neatsitiktinai.
„A. Užkalnis skirtas jaunimui. Konservatoriai jį drąsiai naudoja. Tai daug geriau nei pasiimti sportininką, kurį žino siaura sportininkų grupė ir gerbėjai. Dabar prasideda turgus, kur kokia įžymybė atsidurs. Jie tai daro labai sistemingai, atsirinkdami, o toks žmogus sukelia triukšmą“, – naujienų portalui Balsas.lt sakė viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas.
Savo ruožtu, „Šiuolaikinio nepartinio prisipažinimuose“ A. Užkalnis neįkyriai deklaravo, kad balsuos už konservatorius, nes daugiau nemato realių kandidatų:
„Jei įdomu, balsuoju už konservatorius – na, todėl, kad nemanau, jog tokius kaip aš, gyvenančius savo protu ir iš valstybės paramos, nesidairančius, kas nors myli labiau (nesakau, kad konservatorių meilės liepsną kasdien jaučiu, bet kitų politinių jėgų švelnumas man dar silpniau jaučiamas, tai štai jums ir prašom).“
Šis rinkodaros triukas buvo panaudotas tam, kad nešališkos nuomonės lyderis suformuotų tam tikrą visuomenės nuomonę.
Taip pat galima prisiminti, kaip neseniai pas Remigijų Šimašių į Teisingumo ministeriją atėjęs grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas dėstė pilietinę poziciją ir ragino visus bandyti išlaikyti Konstitucijos egzaminą, teigdamas, kad Konstitucijos pažinojimas yra toks pat svarbus šaliai, kaip taisyklės svarbios krepšiniui.
O štai grupės „G&G Sindikas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras sudalyvavo informacinėje jaunimo pilietiškumo skatinimo kampanijoje „Man ne dzin“.
„Tikiuosi, kad šiais metais labai daug žmonių nueis į rinkimus ir išreikš savo nuomonę. Nuomonė gali būti bet kokia: ir atiduotas balsas, ir galbūt net sunaikintas rinkimų biuletenis. Svarbiausia – nelikti namuose, pasakyti, ką iš tikro manai“, – entuziastingai kalbėjo autoritetu tarp jaunimo laikomas atlikėjas.
Balsas.lt kalbintas viešųjų ryšių ekspertas Giedrius Drukteinis tikino, kad tuos į vadinamuosius autoritetus ir nuomonės lyderius reikėtų žiūrėti kaip į piliečius. Jo teigimu, šoumenai arba žinomi žmonės pasitelkiami tam, kad paskatintų daryti vieną ar kitą dalyką.
„Nematau jokios problemos. Tai visuomenės problema, kad jai reikia įžymybių arba garsių ir gerbiamų žmonių, kad ją paskatintų, pavyzdžiui, eiti balsuoti. Juk atrodo, gimtinė mūsų, tai ir arkliui aišku, kad reikia eiti balsuoti. Bet ne, reikia, matai, dar kažkokio papildomo žmogaus, kuris pasakytų „Tau reikia balsuoti“, – komentavo pašnekovas.
Tačiau, specialisto nuomone, jei žmogus imasi kažkokio konkretaus objekto ar subjekto reklamos, tai jau galima apibrėžti kaip komercinius santykius su tam tikra reklamuojama „bendrove“ arba „brendu“.
Paklaustas, ar galima teigti, kad politikų mintys, įdėtos į autoritetingų ir žinomų žmonių lūpas, skamba protingiau, G. Drukteinis sutiko su šia mintimi. Tai susiję su negatyviu požiūriu į politikus apskritai. Anot jo, žmonės nekenčia politikų dėl dviejų priežasčių.
„Visų pirma, mes tuos politikus esame matę pernelyg dažnai, dažnomis aplinkybėmis, pernelyg gerai mes juos pažįstame. Atrodo, mokiausi su politiku vienoje klasėje, jis buvo trejetukininkas, pasikeitus sistemai – šešetukininkas, o dabar jis politikas, važinėja po pasaulį, pinigų turi, o aš buvau toks čiesnas, bet ubagu ir dirbu. Dėl to dažnai psichologiškai sunku susitaikyti, kad žmogus yra pasiekęs karjeros aukštumas“, – svarstė jis.
Taip pat, pasak viešųjų ryšių eksperto, politikai iš principo yra žmonių nesėkmių simboliai. Gyvenimui susiklosčius ne visai taip, kaip norėtųsi, žmonės yra priversti kreiptis pagalbos į politikus, Seimo narius, prezidentą ar merą, dėl to jie jaučiasi dar menkesni. „Kažkas už mane galingesnis – pasisekė, o man ne“, – apie nusivylusių ir nevykusių žmonių nuotaikas kalbėjo pašnekovas.
Vertindamas nuomonės lyderio dalyvavimą kad ir Visagino AE projekto reklamoje, G. Drukteinis teigė, kad sunku išmatuoti tą efektą, kurį duoda šis rinkodaros žingsnis, nes visa kampanija ir agitacija sudaro tam tikrą kompleksą ir daug dalių. O štai kalbant apie kokios nors prekės pardavimus, yra tam tikri skaičiai, pagal kuriuos galima nustatyti, kiek tai buvo veiksminga.
„A. Čekuolis ir Visagino AE – tai tik visuomeninės iniciatyvos dalis. Vis tiek vykdoma reklaminė kampanija ir kitais kanalais, veiksmų yra kur kas daugiau nei vien A. Čekuolio propaganda, bet jis gali tiesiog paprastais žodžiais aiškinti liaudžiai dalykus, kurie kitais kanalais pateikiami labai komplikuota ir nesuprantama forma“, – svarstė G. Drukteinis.
Viešųjų ryšių ekspertas paaiškino, kad eiliniam žmogeliui sunku eiti skaityti, domėtis ir gilintis, dėl ko yra statoma elektrinė, be to, jis gali nesuprasti, apie ką kalbama, o A. Čekuolis pasako, kad AE yra gerai, vadinasi, jei sako, tai ir yra gerai.
„Tai padeda suformuoti nuomonę, nesakau, kad ta nuomonė leidžia apsispręsti balsuoti, ar už, ar prieš, arba reiškia, kad žmogus balsuos apskritai. Įvertinus visą žemą mūsų politinio aktyvumo lygį, gali būti, kad tas žmogus širdimi už vieną politiką, idėją ar panašiai, bet dar nereiškia, kad jis nueis ir atiduos savo balsą“, – teigė jis.
Taip pat yra nuomonių, kad A. Čekuolio reklaminėje agitacijoje yra daug klaidų ir visuomenė yra klaidinama dėl realios padėties. Kiek pateisinama, kad nebūdamas atominės energetikos specialistu, žinomas žurnalistas viešai deklaruoja savo nuomonę?
G. Drukteinis atkreipė dėmesį, kad neverta sureikšminti specialistų vaidmens ir, jo teigimu, bet kurios srities specialistas vis tiek visada bus angažuotas, nes turės asmeninių arba komercinio lygmens interesų.
„Tai gali būti puikus atominės energetikos profesorius, bet jeigu jis samdomas vienos ar kitos pusės, vadinasi, jis angažuotas. Nėra tokio dalyko, kaip nepriklausomi specialistai, bet kuriuo atveju, jie yra priklausomi nuo kažko, nuo paprastos buities, nuo artimųjų, nuo blogo oro, nuo reumato. Jis, užplūstas kažkokių emocijų, gali pasakyti: arba taip, arba ne. Taigi, nedrįsčiau daryti kulto iš tų žinovų, ypač teorinių specialistų“, – dėstė savo nuomonę pašnekovas.
Jo manymu, jei A. Čekuolis, viską pasvėręs kaip pilietis, ir galbūt visiškai nemokamai, ėmė agituoti už vieną ar kitą dalyką, tai yra gerai. „Jeigu jūs manęs paklaustumėte, irgi nemokamai pasakyčiau: „Žmonės, kilkite nuo savo krosnių, eikite balsuoti, išreikškite savo pilietinę valią ir t.t. Bet aš nesu specialistas ir nesu angažuotas“, – tikino jis.
Paklaustas, kodėl žinomi ir gerbiami žmonės gali ryžtis rizikuoti reputacija ar autoritetu, kurio neretai trūksta politikams, viešųjų ryšių specialistas svarstė, kad jie tą daro nesvarstydami, kokios pasekmės jų laukia, ir negalvodami apie tai, kad praras gerbėjų.
