Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis tikina, kad kai kurių politikų nuogąstavimams, esą bendrovės virtusios latifundiniais (latifundija – didelė privati žemės valda) ūkiais, nėra jokio pagrindo. Žemės ūkio įmonės ir bendrovės, kurių daugeliui šiemet sukanka 20 metų, dirba tik per 13 proc. žemės, tačiau pagamina daugiau nei trečdalį prekinės žemės ūkio produkcijos. Jose darbo našumas yra bene 3 kartus didesnis nei kituose ūkiuose, o mokesčių jos sumoka kelis kartus daugiau nei kiti žemės naudotojai.
Liko tūkstančiai griuvenų
„Kas dirba, nestovi vietoje. Bendrovės sustiprėjo, įsigijo naujos technikos, taiko naujas technologijas“, – sakė ilgametis Kėdainių rajono Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas Nikolajus Danilčenko, šiemet pelnęs konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ nominaciją „Ekonomiškai ir socialiai motyvuotos žemės ūkio įmonės vadovas“.
Anot J. Kraujelio, dvidešimt metų – pakankamas laiko tarpas įsitikinti pasirinktos ūkininkavimo formos gyvybingumu, juolab kad aplinka darbui buvo nepalanki, ypač pirmą dešimtmetį.
„Per jį ne vienas tūkstantis gamybos kompleksų ir bendrovių dar kartą buvo „privatizuotos“ ir išsiskirstė. Šiandien visoje šalyje – tūkstančiai buvusių fermų, sandėlių, dirbtuvių, vaikų darželių, kultūros namų griuvenų. Joms sunaikinti ieškoma dešimčių milijonų litų biudžeto lėšų, o gal net tikimasi gauti ES paramą“, – skausmingus bendrovių draskymo laikus prisiminė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas.
Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. Lietuvoje buvo 646 žemės ūkio įmonės, iš jų 257 bendrovės. Žemės ūkio įmonės dirbo 368 tūkst. ha žemės arba 13,5 proc. (bendrovės dirbo tik 8,8 proc.) visų ūkių naudojamos žemės.
Viena ranka duoda, kita atima
Žemės ūkio bendrovių atstovai mano, kad nuomonių apie tokius ūkius, juose vykusius ir vykstančius procesus buvo ir yra įvairių – palankių ir kategoriškai priešiškų. Tačiau bendrovės egzistuoja, plečia savo veiklą, tobulėja. Anot J.Kraujelio, jos tapo patrauklios siekiantiesiems lengvo pelno.
Per pastarąjį dešimtmetį, beveik nesikeičiant bendrovių skaičiui ir naudojamos žemės plotams, gamyba nuolat didėjo. Bendrovių pagamintos produkcijos dalis nuo 20 proc. 2000 m. padidėjo iki 29 proc. 2011 m., o ūkininkų ūkiuose sumažėjo atitinkamai nuo 81 proc. iki 71 proc. Ypač dideli pokyčiai gyvulininkystės produkcijos gamyboje. Bendrovių padaugėjo nuo 26 proc. iki 41 proc., o ūkininkų sumažėjo nuo 74 proc. iki 59 proc.
Žemės ūkio įmonėse 2011 m. bendrosios žemės ūkio produkcijos iš vieno hektaro pagaminta už 5 674 Lt arba 2 kartus daugiau nei vidutiniškai šalyje ir 2,3 karto daugiau nei ūkininkų ir šeimos ūkiuose. Žemės ūkio bendrovės pajamų už parduotą augalininkystės ir gyvulininkystės produkciją iš vieno žemės ūkio naudmenų hektaro gavo po 3 160 Lt, o ūkininkai, šeimos ūkiai ir smulkiosios bendrovės – po 1 122 Lt.
LŽŪBA prezidentas pabrėžė, kad naudodamos tik apie 13 proc. žemės ūkio naudmenų bendrovės ir kitos žemės ūkio įmonės pagamina daugiau nei trečdalį prekinės produkcijos. Jose darbo našumas yra bene 3 kartus didesnis nei kituose ūkiuose.
„Žmonės turi darbo ir pajamų, yra apdrausti socialiniu ir sveikatos draudimu. Įvairių mokesčių bendrovės sumoka kelis kartus daugiau nei kiti žemės naudotojai“, – pabrėžė J.Kraujelis. Vieno darbuotojo darbo vieta bendrovėms vidutiniškai per metus atsieina 21 413 Lt , iš kurių darbo užmokestis – 16 477 Lt, o socialinis ir sveikatos draudimas – 4 936 Lt. LŽŪBA vadovas atmetė priekaištus, kad bendrovės pasiima daugiau išmokų. Štai 2010 m. dotacijų ir subsidijų 1 ha teko 602 Lt, o žemės, gyventojų pajamų, pelno mokesčiai, socialinio ir sveikatos draudimo įmokos buvo 303 Lt. „Taigi reikia aiškiai pasakyti, kad viena ranka duoda, kita atima“, – sakė jis.
Vargsta su gyvuliais
J.Kraujelis teigiamai vertina tai, kad bendrovės nesusižavėjo sezonine augalininkyste, o plėtojo daugiašakę gamybą, t. y. išsaugojo ir gyvulininkystę. Ši šaka ne tik užtikrino žmonėms nuolatinį darbą ir pajamas, bet ir suteikė galimybių žemę gerinti organinėmis trąšomis.
Tačiau žemės ūkio bendrovių vadovai nėra tokie laimingi neatsisakę gyvulininkystės. „Ne kartą sakiau, kad gailiuosi, jog rekonstravome fermas. Be jų dabar gyventume kur kas ramiau. Perdirbėjai tiesiog tyčiojasi iš pieno ir mėsos gamintojų. Jie primeta savo sąlygas, o mes nesame tokie vieningi kaip, tarkime, Lenkijos, Prancūzijos žemdirbiai, todėl negalime apginti savo interesų“, – pareiškė N.Danilčenko.
Apie 2 500 ha žemės dirbančioje Krakių žemės ūkio bendrovėje, be augalininkystės, plėtojamas pieno ūkis, laikomi mėsiniai galvijai, kiaulės ir arkliai. Bendrovė turi mėsos perdirbimo cechą, kuriame pagamintą produkciją parduoda ūkininkų turgeliuose ir savo parduotuvėse.
„Prekybos centruose mūsų produkcija paskęstų ir niekas nežinotų, kad ji pagaminta iš geros lietuviškos mėsos“, – pastebėjo N.Danilčenko. Anot jo, bendrovėms sunkiau laikytis dėl žemės ūkio produkcijos gamintojams taikomų įvairaus dydžio mokesčių. „Štai turgelyje stovi du prekiautojai, iš kurių vienas moka PVM, o kitas to nedaro. Akivaizdu, kad daugiau mokesčių mokančiojo produkcija bus brangesnė. Pirkėjams sunku paaiškinti, kodėl taip yra“, – dėstė Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas.
Nemenka našta bendrovėms tampa ir auganti tikrintojų armija. Steigiasi vis daugiau visokių tarnybų, kurios randa, ką kontroliuoti ir tikrinti ūkiuose.
Paslaugas naikina mokesčiai
Išlikusios žemės ūkio bendrovės – socialinės kaimo žmonių gerovės ramstis. N.Danilčenko sakė, kad kitaip ir būti negali. Atsitikus kokiai nelaimei visiems tapo įprasta kreiptis į bendrovės vadovą. Miestelio bendruomenė ir bendrovė kartu rengia šventes, gražina aplinką ir kt. Bendrovė teikia ir žemės dirbimo paslaugas, tačiau jų vis mažiau kam prireikia. „Kaimo žmonės sensta, jų sklypeliai mažėja, kiti jų visai atsisako. Kažkada vienas politikas sakė, kad žemės ūkis mums nereikalingas, nes produkcijos mums priveš iš Europos. Liūdna, bet taip ir atsitiko“, – apgailestavo Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas.
Anot J.Kraujelio, paslaugas kaimo gyventojams teikiančias bendroves papjovė mokesčiai. Anksčiau toks bendradarbiavimas buvo nemenka paspirtis žmonėms.
Stinga nuosavos žemės
LŽŪBA prezidento manymu, daugelio bendrovių perspektyvos geresnės nei kitų mūsų šalies ūkių. „Jei po 2013 m. išmokos priartės prie ES 27 šalių vidurkio ir nebus prigalvota nelogiškų saugiklių, mūsų šalies bendrovės bus konkurencingesnės už Vakarų šalių senbuvių ūkininkus“, – įsitikinęs jis.
Viena didžiausių problemų – dirbama žemė. „Bendrovėms, kaip ir ūkininkams, reikia turėti garantuotą ilgalaikiam naudojimui žemės plotą. Kai to nėra, kyla rimta rizika investicijoms. Netinkamas sprendimas, kad visiems ūkiams, nesvarbu, ar vienas dirba, ar 32 (kaip dabar yra vidutiniškai bendrovėse), nuosavybės teisėmis galima turėti ne daugiau kaip 500 hektarų“, – dėstė J.Kraujelis.
Ne mažiau svarbus rūpestis – žemėnaudų konsolidacija. Dabar vidutiniškai bendrovės naudoja po 150 sklypų, išsimėčiusių 15–20 km atstumu. Sudaromos nuomos sutartys su 100–200 savininkų. Anot LŽŪBA vadovo, jei tai pavyktų sutvarkyti, produktyvumą galima būtų padidinti 30–40 proc.
V. Tavorienė
