Po įžvalgaus, vietinių jėgos ir įtakos žaidimų nežaidžiančio ir niekam nepataikaujančio politikos komentatoriaus, ilgamečio Laisvosios Europos radijo lietuviškosios tarnybos vadovo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Kęstučio Girniaus straipsnio apie jo susitikimą su nepriklausomos ir kritiškos minties pavojus Lietuvos valstybei jam išdėsčiusiu Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnu apėmė itin blogas jausmas.
Ką tik nuskambėjęs dar vienas VSD skandalas jau nebeatrodo viso labo tik operetinis ar vodevilinis juokų krėtimas mūsų valstybėje, kuriuo dar buvo galima apkaltinti Auksinio svogūno nominantų ir paties šou kūrėjo politinį elgesį. Tai fundamentalus akibrokštas. Pirmą kartą po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje visiškai rimtai dvelktelėjo policine valstybe ir LTSR restauracija.
Kas tai – visiškas VSD neprofesionalumas? Buvusios Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos specialiųjų tarnybų negrabus ir iš esmės komiškas kopijavimas? Ar logiškai išsirutuliojęs veiksmas, galutinai atidengęs Rusiją nuolatos keiksnojantį veidrodinį jos atspindį?
Jei taip, tai kokia prasmė aštrinti plunksną, tobulinti stiprią antirusišką retoriką ir vaidinti laisvės bei demokratijos karius posovietinėje erdvėje, jei patys baigėme nusiristi į mažąjį putinizmą be Putino, bet su visais kitais jo komponentais, įskaitant siekį užvaldyti viešąją sferą, įtvirtinti vieną – valstybinę ir pagal apibrėžimą teisingą – poziciją, iš oficialiosios žiniasklaidos išguiti ir nutildyti kritikus, o nepatinkančią ir nepatogią kritiką interpretuoti kaip valstybės ir jos vadovybės priešo klastą?
Nejaugi Lietuvoje nesuvokiama, kad jokios priežastys demokratinėje valstybėje neleidžia ir niekuo nepateisina saugumo tarnybos šefo lakstymo į parlamentą ir aiškinimo, kad esama pavojingų žurnalistų, su kuriais politikams nevalia susitikinėti? Juk toks įvykis bet kurioje Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos valstybėje būtų pasibaigęs tokio aukšto pareigūno išprašymu iš parlamento bei po to sekusiu žaibišku jo atstatydinimu?
Po buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus demaršo Seime tai jau antras VSD akibrokštas ir iššūkis demokratinės valstybės pamatams. Demokratinėje valstybėje parlamentą šantažuoti mėginęs saugumo vadas būtų buvęs nedelsiant suimtas ir teisiamas už demokratijos pamatų griovimą. Nuo kada demokratine save laikančioje valstybėje egzekutyvui ir funkcionieriui, t.y. ne rinktam, o paskirtam ir tikros demokratinės legitimacijos neturinčiam žmogui, leidžiama grasinti parlamentui, t.y. aukščiausią demokratinę legitimaciją turinčiai politinei tautos institucijai, ir jo nariams? Kad ir koks nevykęs būtų tas parlamentas, kad ir kokius jausmus mums keltų kai kurie jo nariai, tai yra aukščiausia politinės tautos institucija, kuri jau antrą kartą iš eilės buvo pažeminta jėgos struktūros intervencijos į demokratinės politikos ir viešosios nuomonės formavimosi procesus.
Kad nereikėtų mąstyti sąmokslo teorijos kategorijomis, pasistenkime paprastai atsakyti į klausimą, kaip visa tai pasidarė įmanoma. Atsakymas paprastas: Lietuvą jau daugiau nei aštuonerius metus valdo ne politikai, o biurokratai. Mūsų politinė klasė beviltiškai pralaimėjo šią svarbią kovą lietuviškajam geležiniam narvui – biurokratijai, kuriai jau seniai jokios problemos nekelia rinkimai ir jų rezultatai.
Ne politikai kontroliuoja biurokratus čia, o priešingai – sena ir patyrusi biurokratija greitai neutralizuoja politikos naujokus ir niekais paverčia visas jų pastangas likti nepriklausomais ir principingais. O ką daugiau reiškia visos kalbos apie politinės valios nebuvimą? Iš kur ta politinė valia ir ryžtas šalyje, kurioje visi galios instrumentai yra vienos partijos – kone orveliška naujakalbe save vadinančios socialdemokratine – ir jos biurokratinės, finansinės bei žiniasklaidos jungtinės struktūros rankose?
Ministrai, vyriausybės ir Seimo nariai ateina ir nueina, o jie lieka ir valdo. Be jokios rotacijos ir aiškesnių kadencijų ribų valdantys biurokratai savaime gal ir nebūtų blogis, bet jie sabotuoja visas permainas ir nužudo bet kokią pažangą, idealizmą ir iniciatyvą šalyje, kurios jėgos jau ir taip maksimaliai įtemptos ir kuri stovi kryžkelėje, vakarietišką valdymą ir demokratiją skiriančioje nuo valdymo formos, kurios esmė yra palikti kaip galima mažiau politikos politikoje ir pakeisti ją jėgos struktūros, biurokratų bei jų satelitų valdžia.
Iki šiol jautėme, kad kažkas nejuokais išsiderino Lietuvos politikoje, kad šalies vadovai yra sąmoningai izoliuojami nuo kitokių nuomonių ir oficialiąją poziciją koreguojančių ar kritikuojančių pozicijų, racionalų diskursą keičiant sąmokslo teorijos kategorijomis ir valstybės priešų paieška kone lygioje vietoje. Akivaizdu buvo, kad megaministerijos funkcijas sau pati pasiskyrė Užsienio reikalų ministerija. Nepaisant jos neabejotino profesionalumo ir gerokai aukštesnio lygio nei tas, kurį demonstruoja daugelis kitų mūsų ministerijų, tai vis dėlto pavojinga ir demokratijai ne pačių palankiausių rezultatų galinti duoti tendencija.
Teorija, kad negalima pasikliauti neprotingų rinkėjų renkamu neprotingu parlamentu, kuris gali išsukti iš kelio dėl takelio ir pradėti vesti šalį ne ten, kur reikia, gal ir turi savo racionalų grūdą (ypač kai šalį pradeda valdyti iš esmės politiškai suaktyvėjęs ir legalizuotas kriminalinis pasaulis). Bet pavojų šioje teorijoje slypi dar daugiau, todėl reikia mokėti valingai ir protingai padėti tašką ten, kur prasideda grėsmės demokratijai. Nepasitikėjimas parlamentu ir apskritai politikais Lietuvą atvedė į užkulisinių kovų ir rūmų intrigų politiką, kurioje kertinį vaidmenį ilgai vaidino Užsienio reikalų ministerija, o dabar jį kuris laikas jau yra perėmęs VSD.
Tikra tragedija, kad Liustracijos dokumentai bei KGB archyvai buvo patikėti šiai institucijai ir kad ji pati gali nuspręsti, ką laikyti ant trumpo pavadėlio dėl, kaip sako amerikiečių žurnalistai, spintoje slepiamo skeleto (t.y. dėl prastos ir pažeidžiamos žmogaus biografijos), o ką šantažuoti ar net politiškai sunaikinti. Ne visuomenė ir parlamentas, o slaptoji policija Lietuvoje tapo politikų likimų lėmėja bei svarbiausia kolektyvine žaidimo dalyve bei intrigante.
Šiandien nežinia kam dirbantys ir lojalūs VSD pareigūnai gali šokdinti arba paprasčiausiai iš žaidimo eliminuoti žmones, ant kurių krenta ne dabarties, o praeities šešėliai. (Beje, tai netrukdo, kaip minėta, užmerkti akį į kai kuriuos praeityje paslydusiuosius – žinoma, su sąlyga, jei jie „teisingai“ supranta VSD vidaus ir Lietuvos užsienio politiką.) Matome, kuo visa tai baigėsi ir kaip deformuota yra Lietuvos politika. Turbūt nereikia plėstis ir pasakoti, kokią kaimyninę šalį primena politika, kurioje svarbiausias vaidmuo tenka saugumo tarnybai.
Mes esame ant ribos, kurią peržengus Lietuva gali nusiristi į autoritarizmą. Mes atsidūrėme kaip niekada arti šios ribos. Belieka tik gūžčioti pečiais ir stebėtis, su kokiu cinišku atvirumu šalį ką tik valdęs ekspremjeras Gediminas Kirkilas, suformavęs savo klientelinį bei satelitinį tinklą iš jam ištikimai tarnavusių žurnalistų ir biurokratų, Kęstučio Girniaus istoriją nusakė kaip stipriai perdėtą reikalą. Ką gi, tokios reakcijos viską pasako apie tai, kaip apskritai tapo įmanoma Girniaus istorija.
Jei mes nenorime toliau ristis į autoritarizmą ir Rusijos tipo pseudodemokratiją, privalome skubiai įvertinti viską, kas įvyko iki ir po Vytauto Pociūno nužudymo, dar kartą su visu rimtumu grįžti prie šios istorijos ir jos kontekste aiškintis, ką reiškia buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus ir jo įpėdinio Povilo Malakausko veiksmai. O svarbiausia – turi būti skubiai atsakyta į klausimą, ar ir (jei taip, tai) kokiu mastu VSD neteisėtai klausosi privačių telefono pokalbių, naudoja tų pokalbių išklotines oponentų diskreditacijai ir mėgina veikti viešąją nuomonę.
Jei to nebus padaryta, mes palaidosime demokratiją Lietuvoje jos dabartinėje, embrioninėje stadijoje. Juokauti šioje vietoje gali arba neinformuoti ir jokių analizės galių neturintys, arba savo uodegas jau pernelyg giliai įmerkę, arba šitą šalį diskredituoti ir politiškai sunaikinti siekiantys žmonės.
