Angelų sargų – Lietuvos policijos – dienos proga apie opiausias nūdienos policininkų problemas, dažniausiai šalyje pasitaikančias nusikalstamumo formas, Vakarų šalyje siautėjančius lietuvius ar brangiai kainuojančias būsimų pareigūnų paruošimo studijas portalas Balsas.lt kalbasi su šalies policijos vadovu Sauliumi Skverneliu.
Kada prasidės didžiosios policijos reformos?
– Pastarųjų dienų didžiausias policijos galvos skausmas, ko gero, yra netrukus prasidėsiančios reformos policijos sistemoje. Galbūt galite plačiau pakomentuoti, kokios šios reformos?
– Pripažinsiu, kad tai išties didžiausias policijos galvos skausmas. Neseniai Vyriausybė pateikė Seimui išvadas dėl policijos įstatymo. Labai smagu, kad Vyriausybė pritarė įstatymo projektui, kad būtų reformuota policija. Prirašė keliasdešimt pastabų. Dabar Seimo komitetai turėtų įvertinti, ar šios pastabos yra pagrįstos, ar ne.
Daugelis pastabų jau buvo įvertintos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete. Jokių prieštaravimų nebuvo.
Tad mes tikimės, kad ir policijos dienos, ir Seimo kadencijos pabaigos, vainikuojančios ketverių metų darbą, proga, būtų tinkamiausia (nenorėčiau sakyti dovana, galbūt greičiau paspirtis) priimti šį įstatymą.
Prognozuoju, kad iki lapkričio vidurio taip ir nutiks. Jau yra pataisų, užregistruotų į Seimo narių projektą. Ypač pataisos, kurios sukėlė tam tikrų politinių diskusijų, dėl policijos vadovo skyrimo.
Kol kas politikai akivaizdžiai parodė norą padėti policijai reformuotis.
Šalies sistemoje – 12 000 pareigūnų
– Lietuvoje įprasta, kad po kiekvienos didesnės reformos prasideda galvų kapojimo metas – prisiminkime didžiąsias reformas Generalinėje prokuratūroje, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje ar kitose teisėsaugos institucijose. Ar drąsiai galite pasakyti, kad taip nenutiks policijoje?
– Tai greičiau bus daromos vietinės pertvarkos. Mūsų policijos įstatyme yra numatyta, kad su tam tikrais pareigūnais, kurie yra skiriami bei kuriems yra taikomas rotacijos principas, o ypač tai daroma su policijos komisariatų vadovais, yra numatyta galimybė nutraukti darbo santykius abiejų šalių sutarimu.
Bandysime išvengti atvejų, kai dirbtinai atleidimo lapeliai įteikiami pavieniams asmenims ar visai įstaigai. Tad manau, tinkamiausia yra norma, kai šalių, derybų sutarimu galima nuspręsti dėl įvairių kompensacijų ir tokiu būdu atsisakyti paslaugų.
Mūsų, policijos, pertvarkos tikrai nebus asmeninės, greičiau konceptualios. Visa tai bus susiję ir su pačios struktūros pakeitimu, ypač su policijos perspektyva, kokias sąlygas, garantijas gaus dorai ir sąžiningai dirbantis pareigūnas.
Bet, palyginti su kitomis šalimis, iki žodžio privilegijos yra pakankamai toli.
Svarbiausia yra susitvarkyti savo struktūrą. Šiuo metu visoje sistemoje dirba 12 000 pareigūnų, 17 juridinių asmenų. Efektyvaus valdymo prasme turime sutvarkyti visą biurokratinę struktūrą taip, kad būtų kuo mažiau nereikalingo darbo grandies. Stengsimės darbuotojus atleisti kaip įmanoma daugiau nuo pašalinių, ūkinių – buitinių klausimų.
– Kaip suprantu, būsima reforma nesibaigs šūkiu: policininkų – mažiau, o banditų – daugiau?
– Tikrai ne. Nors dėl policininkų kiekio gali jų kažkiek sumažėti. Likusiems pareigūnams galėsime mokėti didesnį darbo užmokestį. Tai padės juos geriau motyvuoti. Tikrai manome, kad tie žmonės galės kur kas efektyviau darbuotis ir pasiekti didesnių rezultatų. Yra daugybė pareigūnų, pasiryžusių užtikrinti viešosios tvarkos palaikymą. Juk dabar žmonės vis dažniau pasigenda daugiau patrulių, daugiau matomos policijos.
Kabinetiniams darbuotojams ir nusikaltimų tyrėjams galėsime leisti sumokėti už jų viršvalandžius ir taip juos apsaugosime nuo papildomų darbų. Juk kur kas svarbiau – ne kiek žmogus praleidžia kabinete, o kokie yra jo nuveikto darbo rezultatai. Būtent to ir sieksime.
Vieninteliai mokame už policijos studijas
– Visuomenė labai audringai reaguoja į skandalingus įvykius, kuriuose neigiamai minimi policininkai. Pastaraisiais metais policijos pareigūnai įsiveldavo į skaudžias avarijas keliuose, kai būdami girti prie vairo traiškė žmones, neseniai paviešintas KGB šešėlis aukščiausių policijos vadovų kabinetuose. Kaip vertinate tokius, ne visai malonius atvejus?
– Suprantama, kad į policiją žiūrima pro padidinamąjį stiklą ir visuomenė turi teisę reikalauti, kad joje dirbtų tik idealūs žmonės. Bet jei norime, kad tokie dirbtų, turime turėti tokias sąlygas pasikviesti tokius žmones, kurie ir būtų tinkami šioms pareigoms eiti.
O kai žmonės ateina į darbą neturėdami motyvacijos, siekdami šitą darbą išlaikyti, jie dažnai rizikuoja darydami tam tikrus pažeidimus ir todėl atsitinka taip, kad kiekvienas pareigūno padarytas pažeidimas yra pakankamai rezonansinis.
Politikai turi suvokti, kad policija turėtų tapti vienu iš valstybės prioritetų.
Dabar iš mūsų neretai reikalaujama daug ir griežtai. Juk suprantama, kad tikras pareigūnas nėra vien tiktai darbe pareigūnas. Jis privalo 24 valandas nepamiršti, kas toks esąs.
Prisiminus skandalus nereikia pamiršti, kad policija yra pagrindinė ir didžiausia ikiteisminio tyrimo institucija, kovojanti su kriminaliniu pasauliu. Todėl tie žmonės ir veikėjai taip pat turi savų interesų, ir neretai yra suinteresuoti, kad vienas ar kitas skandalas leistų suabejoti pareigūnų kompetencija, patikimumu.
– 1990-ųjų pradžioje policininko profesija buvo viena iš geidžiamiausių mūsų šalyje. Jaunimas noriai ėjo mokytis, o vėliau dirbti į policiją. Kiek vėliau šios profesijos populiarumas ženkliai sumažėjo. Ar tiesa, kad šių dienų jaunimas kratosi policijos uniformos?
– Prisiminus jūsų paminėtą laikotarpį, natūralu, kūrėsi valstybė. Daugeliui atrodė, kad viską greitai ir iškart galima padaryti. Tuomet turėjome ir kiek kitokią situaciją, nes į policiją buvo priimami faktiškai visi, kurie tik norėjo.
Vėliau sistemoje buvo didžiulė problema, kol tie atsitiktiniai žmonės iš policijos buvo išstumti, nes jie buvo visiškai netinkami. Kai kurie jų atėjo vedami ne visai teisingų tikslų, noro pakeisti policiją, padėti besikuriančiai valstybei. Jiems trūko ir kompetencijos, ir žinių.
Bet tokia visų valstybių kūrimosi pradžia.
Žvelgiant į šių dienų situaciją, negalėčiau džiaugtis, kad tai yra viena populiariausių profesijų. Todėl mes sutelkiame visas pastangas, kad šita profesija atitiktų kitą lygmenį.
Kai kada tą lygmenį ir patys nuleidžiame su ne visai tinkamais poelgiais, ir jaunimas vėliau abejoja, ar į tokią policiją jis norėtų eiti ir joje darbuotis.
Aišku, žmonės pirmiausia žvelgia, ką jie gaus už tai. Reikalavimai yra nemaži. Tikriname būsimųjų policininkų biografijas, patikimumą. Tikriname jų ryšius su aplinka. Dar labiau tikrinamas jų atsparumas korupcijai, kitiems pažeidimams. Vėliau jie privalo praeiti gan griežtą sveikatos patikrinimą.
Deja, būtent šioje vietoje atkrenta pusė kandidatų. Vėliau įstoję į policijos mokyklą, M. Romerio fakultetą, jie tampa neprastais studentais. Tad jiems tenka pakankamai nemažai išbandymų. O apie visa tai iš anksto sužinojęs jaunimas pradeda svarstyti, kas jų laukia.
Netolimoje ateityje – sudėtingas, pavojingas ir labai atsakingas darbas bei nežinia, ką jie turės už tą darbą. Ar pavyks išlaikyti šeimas, gyventi pakankamai saugiai ir stabiliai.
Peržvelgus visus šiuos kriterijus, šiandien tai nėra profesija, kuri būtų labai geidžiama. Nors priėmimo į policijos mokyklą metu įstojo šimtas naujų žmonių. Jei dar būtų kitokie sveikatos reikalavimai, o šiais kompiuterinės kartos laikais – tai nemaža problema, tad turėtume gerokai daugiau norinčiųjų papildyti policijos gretas.
Be to, stojantieji į Viešojo saugumo fakultetą studentai turi patys ar jų artimieji sukrapštyti pinigų mokslams. Vieni studijų metai policijos ir teisės veiklos programoje kainuoja 4600 litų.
Viešojo visuomenės saugumo bakalauro programa metams kainuoja 11 000 litų. Tai tikrai nemažos pinigų sumos. Ir deja, Lietuva – vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje policijos pareigūnai moka už savo išsilavinimą.
Todėl mes neturime jokios moralinės teisės iš jų reikalauti, kad baigę fakultetą eitų dirbti į policiją. Jie patys susimoka už savo išsilavinimą, tad pasirenka jiems priimtiniausią kelią.
Sunkiai įveikiamos Rytų europiečių strategijos
– Koks užsienio šalių policijoje taikomas veiklos modelis jums atrodo priimtiniausias?
– Dviračio šioje vietoje neišrasime. Tiek kaimynų šalyse – Latvijoje, Lenkijoje ar Skandinavijos šalyse, kurios už Lietuvą nėra labai ženkliai didesnės, taikomi panašūs modeliai.
Faktiškai Lietuvoje esame adaptavę tai, kas vyksta kaimynų šalyse.
– Pastaraisiais metais vis dažniau pasigirsta pranešimų apie organizuotų nusikaltėlių siautėjimą mažesniuose Lietuvos miesteliuose. Ar tikrai visi didesnių miestų banditai jau galutinai susodinti arba veikia geriau užsislaptinę, tarpusavyje išsišaudė ar tiesiog emigravo, kad vis dažniau kriminalinėse kronikose skamba provincijos nusikaltėliai?
– Kalbėti apie organizuotą nusikalstamumą ar mafiją mažesniuose miesteliuose, kai į tam tikras gaujas susirenka 4–5 vietos gyventojai, kurie kažką iškrėtė, neretai būna pernelyg klaidinga traktuotė.
Mes matome tam tikrus jų bandymus pademonstruoti savo galią. Tačiau į tokius dalykus reaguojame skubiai. Ir neretai tokie bandymai pakelti galvas būna sužlugdomi pasitelkus net sostinės pareigūnų pagalba.
Chuliganiškų atvejų netrūksta minėtuose šalies regionuose, bet nereikia pamiršti, kad tenai traukiasi ir policijos pajėgos – pastaraisiais metais ženkliai sumažėjo policijos patrulių. Nereikia pamiršti, kad daugelyje rajonų dirba tiktai po vieną policijos ekipažą. Todėl panašius reklaminius pažeidimus užkardinti yra pakankamai problematiška.
Kalbant apie organizuotą nusikalstamumą plačiąja prasme, labai tikiuosi, kad Lietuvoje niekada nebus situacijos kokia buvo 1990–1999 metais. Galiu pasidžiaugti, kad veikia labai stiprus Kriminalinės policijos biuras ir bendromis kitų policijos padalinių pareigūnų pastangomis, sėkmingai numalšinami ne tik vietinių, bet ir tarptautinių operacijų dalyviai.
Kai kada tyrimai užtrunka nemažai laiko, kadangi tenka surinkti pakankamai svarius įrodymus, kad įrodytume nusikaltėlių padarytas nusikalstamas veikas. Todėl mes pasiryžę susodinti tokius visuomenės atstovus. Suprantama, dalis tokių asmenų yra išvažiavę į valstybes, kuriose jiems yra lengviau daryti nusikaltimus. Taip yra todėl, kad svetimose šalyse policija yra dešimtmečius prisitaikiusi prie savų nusikaltėlių mentaliteto, ir jiems labai sunku perprasti atvykėlių iš Rytų Europos mąstyseną, veiklos metodus.
Smagu, jog kai kurie mūsų kriminalistų sugebėjimai atskleisti itin sudėtingus nusikaltimus yra aukštojo pilotažo atskiri elementai, kurie tiktai parodo mūsų darbuotojų sugebėjimus pakankamai sudėtingus nusikaltimus ištirti.
Suprantama, kad be tinkamo profesionalumo itin svarbus yra ir sėkmės faktorius. Juk pasirinkus neteisingas versijas galima eiti visiškai klaidingu keliu. Apmaudu, bet kai kuriais atvejais apie nusikalimų išaiškinimo elementus negalime viešai pasakoti plačiajai visuomenei.
– Kokių šalių policijai yra sunkiausia tramdyti atvykėlius iš Lietuvos?
– Skandinavijos, Vakarų Europos šalyse. Tarkime, Olandijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje. Kažkada ir Ispanija tokių bėdų turėjo. Kiek galime minėtų šalių teisėsaugininkams padedame. O kai kada ir jie patys nesugeba sureaguoti į mūsų suteiktą informaciją ar pernelyg ilgai galvoja priimdami vieną ar kitą skubų sprendimą. Bet kai kada ir skirtingos teisinės bazės buvimas pakiša koją glaudžiam bendradarbiavimui.
Tikra metų bomba – smurtas šeimoje
– Kokia dabartinė Lietuvos nusikalstamumo kreivė. Kokių nusikaltimų per pastaruosius metus bene labiausiai padaugėjo?
Kalbant apie registruojamų nusikaltimų kiekį, tendencija išlieka ta pati. Pagal registruojamų skaičių negalime vertinti, kad nusikalstamumas padidėjo. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės vis dažniau pasitiki policija, ir noriai skambina bei praneša apie ką tik padarytus nusikaltimus, eismo pažeidimus. Todėl kai kada jų užregistruojama gerokai daugiau nei ankstesniais metais.
Sunkių ar labai sunkių nusikaltimų išaiškinimas siekia 80 proc.
Kalbant apie žmogžudystes, išaiškinamumas siekia beveik 100 proc. Vagysčių, kurias sudaro beveik pusę visų nusikalstamų veikų, tradicinis ištyrimo procentas, siekia 25–30 proc.
Per pastaruosius metus labai padaugėjo smurto artimoje aplinkoje ištyrimas. Iš pradžių šie skaičiai buvo įspūdingi, tačiau dabar tendencija mažėja. Įstatymas veikia ir prevenciškai, nes daug žmonių, kurie buvo linkę smurtauti, nesuvokė realaus įstatymo taikymo galimybių. Bet kai pamatė konkrečius pavyzdžius, kad visai efektyviai yra taikomi, susilaiko nuo tokių nusikaltimų darymo. Mastas buvo išties didžiulis.
Panašu, kad šita problema šalyje buvo labai skaudi, nes matėme, kad aukų tarpe buvo ne vien moterys, bet ir vyrai, vaikai, tėvai. Smurtavimas, kuris pasireiškė ne vien grasinimais, bet ir fizinio skausmo sukėlimais, dažniausiai pasitaikydavo besaikio girtavimo atvejais.
Deja, mūsų valstybė niekaip nesugeba mažinti alkoholio vartojimo mastų ar bent jau svaigiųjų gėrimų kultūros vartojimo.
