Jau ne vienerius metus su pareigūnais bendraujantis sielovadininkas, kapelionas A. Belickas pastebėjo, kad policininkai yra stiprūs, daugelis jų puoselėja dabar menkinamas dvasines ir moralines vertybes.
„Blogis reklamuojamas, skatinamas žiniasklaidos, o gėris dirba tyliai, daro savo darbą“, – pastebėjo A. Belickas.
Kapelionas kasdien bendrauja su pareigūnais iš visos Lietuvos: „Man skambina net pareigūnų šeimos nariai, kurie susirūpinę savo sutuoktiniu, tėvu, sūnumi ar broliu. Patys policininkai man gali skambinti visą parą.“
Pareigūnai, anot sielovadininko A. Belicko, irgi žmonės ir kartais patenka į įvairias keblias situacijas, patiria stresą. Kapelionas teigė nematęs palūžusių pareigūnų, tačiau buvę atvejų, kai reikėjo skirti susitikimą net naktį.
„Juodojo“ gyvenimo pusė
„Pareigūnus irgi veikia ekonominiai nepritekliai. Be to, jų darbo specifika susijusi su „juodąja“ gyvenimo puse, kai žmogus mato tik blogį. Įtaką daro ir šiurpūs vaizdai, matomi po smurtinių nusikaltimų, eismo įvykių. Visa tai išlieka jų atmintyje“, – policijos pareigūnų darbo pobūdį apibudino kapelionas.
Kai kurie, norėdami pamiršti matytus vaizdus ar atsipalaiduoti , vartoja alkoholį. „Tuomet jų pasaulis komplikuojasi, jie patiria dar didesnį dvasinį chaosą“, – sako A. Belickas.
Alkoholis, anot jo, išsekina sielą, o problema lieka.
„Nors daugeliui alkoholis padeda trumpam užsimiršti, tai pirmoji priemonė, kuri veda į nebūtį. Jeigu žmogus nesugeba atsipalaiduoti be cheminių priemonių, tai – nuopuolio ženklas, vedantis į nebūtį“, – įsitikinęs kapelionas.
Vadovai privalo stebėti pavaldinių būseną
A. Belicko teigimu, policijos įstaigų vadovai privalo stebėti savo pavaldinius, bendrauti su jais, stebėti jų būseną. Jeigu pareigūnas yra liūdnas, užsisklendęs savyje, tai pirmas požymis, kad jis patiria dvasinę kančią.
Ne kartą į kapelioną kreipėsi aukšti pareigūnai, prašydami pasikalbėti su rūpesčių turinčiu policininku.
„Juk daugelis pareigūnų gėdijasi ateiti patys, nes mano, kad policininkas privalo būti stiprus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Niekada neduodu patarimų, nepadedu saugiai pabėgti nuo problemos. Tiesiog kartu sprendžiame, kokių priemonių turėtume imtis, kad ją išspręstume“, – tikina pašnekovas, teigdamas, jog žmogus pats privalo rasti atsakymą.
Išgyventi padeda dvasinės vertybės
Būna įvairių situacijų, bet visada sakau, kad tik dvasinės vertybės padeda pareigūnui išgyventi ir nepakelti prieš save rankos net kritiniais atvejais.
Savižudybės būdingos visuomenei. Policijoje – tai kol kas tik pavieniai atvejai.
Kritinėje situacijoje gali pasikeisti pareigūno elgesys, pastebimi kai kurie ženklai, kurie liudija, kad žmogaus gyvenime tvyro įtampa, jis patiria vidinę kančią ir skausmą.
„Kai žmogus nepakelia vidinio skausmo ir kančios, neranda sprendimo, tuomet pakelia prieš save ranką“, – apgailestauja kapelionas.
Tokios kritinės būsenos pareigūnus ištinka, kai jie susiduria su šeimos, darbo, finansinėmis problemomis. Kai kuriems tokie rūpesčiai kyla dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Tada, anot A. Belicko, jau reikalingas gydymas.
Daug kilnių asmenybių
Policijos sielovadininkas pastebėjo, kad tarp pareigūnų yra daug kilnių, dvasingų asmenybių, sugebančių tvarkyti savo vidinį dvasinį gyvenimą, neskandinančių problemų alkoholyje, o ieškančių sprendimų. Kaip įveikti įvairias problemas, mokoma ir policijos mokykloje.
„Pareigūnas yra pašauktas ginti visuomenės moralės ir dvasinius reikalus, todėl privalo būti išprusęs, o jo dvasinis gyvenimas turtingas“, – teigia pašnekovas.
Anot jo, pagalbos kreipiasi įvairaus rango, amžiaus ir religinių įsitikinimų pareigūnai, bet visų bendra problema, apie kurią kalbama dažniausiai, – tai finansinis nepriteklius.
Šalyje pablogėjus ekonominiai padėčiai, krizės metu į sielovadininką kreipiasi daugiau policininkų, kurie nesijaučia tvirtai – abejoja, ar galės išlaikyti šeimą, sumokėti kreditus, pasirūpinti artimaisiais.
Kapelionas pastebėjo, kad lengviau negandas ištveria tikintys pareigūnai: „Nesvarbu, kokią religija jie praktikuoja, – tokie turi vidinį atsparumą, yra labiau dvasingi.“
„Slaptas liudytojas“ įnešė sumaištį
Pasikalbėti su sielovadininku atvyko ir nukentėję „slaptojo liudytojo“ istorijoje.
A. Belickas stebėjosi, kad „slaptojo liudytojo“ pasakojimas sukėlė tokį rezonansą. Daug metų išdirbęs Rasų kolonijoje kapelionas pastebėjo, kad nuteistieji sugeba kurti nebūtas, bet tikroviškas gyvenimo istorijas.
„Matyt, jos kuriamos, kai griūna žmogaus gyvenimas, kai reikia griebtis šiaudo. Keista, kad teisėsaugininkai užkibo ant „slaptojo liudytojo“ kabliuko. Žinoma, tyrimas parodys, kas kaltas, bet reikėtų iš pradžių viską išanalizuoti, paskui spręsti, kas yra kas“, – svarsto kapelionas.
Šešėlis, anot jo, krenta ant visų policijos pareigūnų. Todėl nenuostabu, kad daugelis jų yra įsitempę ir mano, jog jų niekas negali apginti.
