Lietuvoje dabar – metų laikas, kuomet naktys būna pačios trumpiausios ir šviesiausios. Šiuo metų laiku platumomis „pasilypėjus“ šiaurės ašigalio link, galima pasiekti vietoves, kur saulė nenusileidžia ištisą parą. Toks reiškinys vadinamas poliarine diena. Ir visai nerealiai skamba, jog Europoje yra miestelis, kuriame saulė vasarą nenusileidžia ilgiau nei 4 mėnesius!
Sudėtinga pasaulį įsivaizduoti be saulėtekių ir saulėlydžių. Tačiau ties ašigaliais tai – kasdienybė. Ten dienos ir naktys tęsiasi ištisus mėnesius.
Poliarinė diena – laikotarpis poliarinėse srityse (Arktyje ir Antarktyje) tarp poliaračių ir ašigalių, kai Saulė nenusileidžia virš horizonto. Kuo arčiau ašigalių, tuo ilgiau trunka poliarinė diena.
Jei už ribos, žyminčios pietų pusrutulio poliarinio rato pradžią, žmonių gyvena vos vienas, kitas, šiauriniame poliariniame rate gybentojų – kur kas daugiau. Šiaurinio poliaračio riba eina Kanados, JAV (Aliaskos), Danijos (Grenlandijos), Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Rusijos teritorijomis bei šiauriausiomis Islandijos salos sritimis.
Poliarinė diena stoja net ketvirtadalyje Suomijos, o labiausiai į šiaurę nutolusiame jos taške saulė vasaros metu nenusileidžia ištisas 73 dienas. Dar ilgiau šviesus paros metas nesibaigia šiauriausiame Norvegijos miestelyje Svalbarde (Svalbard), kuris yra šiauriausia gyvenama teritorija Europoje. Poliarinė diena ten tęsiasi maždaug nuo balandžio 19 d. iki rugpjūčio 23 d. – ilgiau kaip keturis mėnesius! Tiesa, reikia nepamiršti, jog gamta iliuminacijos perteklių atsiima žiemą, kur panašiai tiek laiko trunka poliarinė naktis.
O pačiuose ašigaliuose poliarinė diena ir poliarinė naktis trunka... praktiškai po pusmetį. Vadinasi, geografiniuose Žemės poliuose Saulė per metus pakyla ir nusileidžia tik vieną sykį! Poliariniame danguje saulė juda kitokia trajektorija nei vidurio ar pusiaujo platumose. Ašigaliuose saulė poliarinę dieną rieda aplinkui palei horizontą, o aukščiausią tašką pasiekia vasaros saulėgrįžos metu.
Poliarinės dienos ir naktys stoja dėl to, jog Žemės sukimosi ašis nėra statmena ekliptikos plokštumai, o pasvirusį į ją 23º 27' kampu. Tad aukščiausiose pietų ir šiaurės platumose mūsų planetą šildantis šviesulys vasaros metu taip ir nenusileidžia už horizonto.
Dėl spindulių refrakcijos, poliarinės dienos fenomenas gali būti matomas ir gerokai šiapus poliaračių, tiesa, ne toliau kaip per laipsnį „žemyn“, pusiaujo link. Daug kas priklauso ir nuo vietovės landšafto. Tiesa, pats šviesulys ten trumpam už horizonto panyra, tačiau dangus keletą vasaros parų ten taip ir nesutemsta.
Baltosios naktys. Jos – jau čia pat.
