Teismas dėl 1947 metais išžudytos šeimos atskleidė, kad žmonės net šiandien nepasitiki valdžia ir bijo kalbėti tiesą.
„Nieko nešaudžiau, nieko nežudžiau, aš tik arklius dabojau!“ Tą frazę bent kelis kartus pakartojo Šiaulių apygardos teisme 83 metų kaimietis Ignas Laucius, kaltinamas 4 žmonių nužudymu, įvykdytu prieš beveik... 65 metus.
1947 metų kovo 11-osios naktį du civiliškai apsirengę ginkluoti vyrai Vaigailių vienkiemyje (Pakruojo r.) nužudė 4 žmones – ūkininkus brolius Kazimierą ir Leoną Šimkus, jųdviejų motiną ir Leono žmoną.
Kaltinamajame akte teigiama, jog šį kraupų nusikaltimą galėjo padaryti tuo metu Sovietų Sąjungos saugumo ministerijos (MGB, vėliau virtusios KGB) dalinyje, skirtame kovoti su partizanais Pakruojo rajone, tarnavę I. Laucius bei Alfonsas Remeika.
Kol dabartinės Lietuvos teisėsauga teikėsi atsibusti ir iškelti bylą, šios nesulaukęs A. Remeika mirė, todėl į kaltinamųjų suolą sėdo vienintelis I. Laucius. Šis Pakruojo rajone tebegyvenantis apykurtis senukas sunkiai vaikšto, todėl į teismą už parankės jį atvedė ir posėdžio metu į ausį teisėjų žodžius rėkė jo 63 metų sūnus.
Naktiniai atėjūnai
Baisių Lietuvai 1947-ųjų kovo 11-osios naktį į Kazimiero Šimkaus vienkiemio, stovinčio Vaigailiuose, netoli Pakruojo rajono Lygumų miestelio, langus pasibeldė du vyrai.
„Kazy, įleisk, palydėk pas savo brolį Leoną! Yra rimtas reikalas!“ – iš lovos prie lango pripuolusiam ūkininkui pareiškė atėjūnai.
Žinia, to meto Lietuvoje vyko pilietinis karas be fronto. Naktimis po kaimus bastėsi tiek MGB smogikai, tiek Lietuvos partizanai. Dažnai nei vieni, nei kiti nedėvėjo uniformų, todėl žmonės neretai net nežinodavo, ką sutikę. Tiek vienų, tiek kitų apsilankymai nežadėjo nieko gera, todėl ūkininkas mielai būtų nepažįstamiesiems naktį durų neatidaręs. Bet juk nepasiginčysi su vyrais, kurie reikalauja į tave nukreipę šautuvus...
Kai išsigandęs Kazimieras paskubomis apsirengė ir nekviestus svečius išlydėjo pas šalia gyvenantį brolį, vienas atėjūnas po minutės sugrįžo. Pasičiupęs kirvį ir pirštu patikrinęs jo ašmenų aštrumą, išeidamas jis K. Šimkaus žmonai prisakė paruošti valgyti – esą visi tuoj grįšią su abiem broliais.
„Pribaikit mane, brolyčiai!“
Kokia tragedija nutiko toliau, teisme liudijo du gyvi tragedijos liudytojai – netoliese gyvenančio Leono Šimkaus, pas kurį atėjo žudikai, sūnūs – Pranas ir Antanas.
„Iš miego pašokome nuo riksmų už lango! – jaudindamasis teisėjams pasakojo žilagalvis Antanas Šimkus, kuriam tuo metu buvo 6 metai. – Dėdė Kazimieras šaukė tėvui „Leonai, neįleisk, jie visus užmuš!“
Abu broliukai, tame pačiame kambaryje miegojusi jųdviejų sesutė Irena ir močiutė Barbora netrukus išgirdo daužomų namo langų stiklų garsą, tačiau bijojo keltis iš lovų.
Dvejais metais už Antaną vyresnis Pranas Šimkus teisme liudijo, kad išmalę langus atėjūnai sulindo į trobą ir ėmė siautėti. Ilgai nesiaiškinę, jiedu virtuvėje pirmiausia nušovė abu brolius – vaikų tėvą Leoną bei dėdę Kazimierą...
„Po pirmo šūvio tėtis nukrito tik sunkiai sužeistas ir žudikų paprašė „Pribaikit mane, brolyčiai!“ – jaudindamiesi pasakojo tą naktį bijoję iš po antklodžių išlįsti broliai – Pranas ir Antanas Šimkai.
Nesuvokiamas žiaurumas
Leono Šimkaus prašymą jį pribaigti kraugeriai mielai įvykdė. Žmonai Emilijai klykiant, atėjūnai dar porą kartų šovė į jį. Nežinia, atsitiktinai ar nusitaikius, viena kulka pakirto ir Leono žmoną Emiliją. Susmukusi ji įšliaužė į kambarį pas vaikus ir čia mirė.
Tačiau net trijų aukų banditams buvo maža. Peržengę E. Šimkienės lavoną, jie kirviu į galvą užmušė lovoje gulinčią nušautųjų brolių motiną Barborą Šimkienę.
Tada su panieka nužvelgę tris po antklodėmis iš siaubo cypiančius nužudytųjų vaikus, banditai nusispjovė ir apsisukę išsinešdino atgal į K. Šimkaus sodybą.
Per išdaužytus langus stūgaujant vėjams, vaikučiai visą naktį drebėjo po antklodėmis, kol išaušo rytas ir ėmė rinktis pašiurpę kaimynai...
Atvykę milicininkai apvaikščiojo po ištuštėjusią sodybą kruvinomis grindimis ir nieko netyrę ramiai pareiškė, kad Šimkus esą išžudę banditai – taip tuo metu buvo vadinami už Lietuvos nepriklausomybę kovoję ir miškuose slėpęsi partizanai.
Tyla – geriausia byla
Aukų būtų buvę dar bent keletu daugiau, jei ne Kazimiero žmonos sumanumas. Atėjūnams išsivedus sutuoktinį pas brolį, moteris, blogos nuojautos genama, pasičiupo vaikus ir tekina išlėkė iš namų slėptis, todėl ir liko gyva. Išžudę Šimkus banditai iš tikro buvo grįžę. Radę tuščią namą apvogė ir išsinešdino.
K. Šimkaus našlė savo vaikams vis žadėjo papasakoti, kas nužudė jos vyrą bei svainio šeimą. Tačiau ji mirė Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, bet pažado taip ir neištesėjusi.
Tai girdėdama Šiaulių apygardos teismo kolegija iš 3 teisėjų niekaip negalėjo patikėti. Na, taip, sovietmečiu žmonės turėjo ko bijoti, bet dabar juk demokratija ir laisvė... Tik žmonės, pasirodo, net ir pasakodami apie senas širdgėlas nėra atviri. Kodėl?
Atsakymo valdžios atstovai verčiau ieškotų žvelgdami ne žemyn į liaudį, o aukštyn – į aukščiausią mūsų šalies valdžią. Būtent patys Lietuvos valdytojai kone visą pastarąjį šimtmetį vertė žmones laikyti liežuvį už dantų – slėpti savo mintis, kol tai tapo mūsų mentaliteto dalimi.
Cenzūra nuo pat 1926-ųjų
Pergyvenę marą, carą ir karą, galop 1918 metais pirmą kartą sukūrę nepriklausomą Lietuvą, jos piliečiai nuomonę reikšti nebijojo vos kelerius metus. Po 1926-ųjų gruodžio perversmo A. Smetonos valdžia įvedė cenzūrą ir bausmes už valdžios kritiką. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl 1940-aisiais Lietuvą užimant sovietinei Raudonajai armijai nebuvo jokio pasipriešinimo, į okupantą neiššautas net simbolinis šūvis.
Prie komunistų tapo tik dar blogiau, bet netrukus, po metų, Lietuvą okupavę vokiečiai hitlerininkai siautėjo dar šiurpiau už raudonuosius.
Laisvės nedaug padaugėjo 1944-aisiais, kai išstūmusi nacistus Lietuvą vėl okupavo sovietų valdžia. Ji vėl ėmėsi tokių represijų, kad mūsų šalyje sukėlė tikrą pilietinį karą. Propagandoje jis buvo piešiamas vos dviem spalvomis – balta ir juoda.
Sovietų valdžią tuo metu ginančių karinių MGB dalinių kovotojai buvo vadinami liaudies gynėjais ir šlovinami, nutylint jų žiaurumus. Partizanai, atvirkščiai, vadinti vien banditais, nusikaltėliais ir buržuaziniais nacionalistais, iš pasalų puldinėjančiais ir žudančiais taikius gyventojus.
Milicija beveik netyrė
Tad tyrimas dėl 1947 metais kovo 11-ąją iššaudytų Šimkų buvo labai trumpas. Atvykę į sodybą milicininkai, NKVD karininkai ir stribai pareiškė, jog naktį čia siautėję banditai miškiniai.
Sovietų valdžia, žinoma, neskelbė, kad netiesiogiai ji pati kalta dėl tragedijos. Nes ūkininkai broliai Šimkai turėjo apie 20 hektarų žemės, malūną ir nedidelę lentpjūvę, taip pat meistravo ir pardavinėjo vežimus. Visai logiška, kad valdžiai visa tai atėmus, Leonas išėjo partizanauti į mišką, o Kazimieras partizanus rėmė.
Paskelbus amnestiją L. Šimkus išėjo iš miško ir grįžo namo. Pasak oficialios tyrimo versijos, Šimkus išskerdė miškiniai, keršydami už Leono pasitraukimą iš miško. Galėjo būti tiesa? Galėjo. Tik įrodymų niekas neieškojo, nes niekas nedrįso ginčytis...
Tyrėjai, aišku, nerašė, kad nužudyti brolius priežastį turėjo ir „liaudies gynėjai“, nes net ir paklusę naujai valdžiai broliai savo minčių negalėjo išversti. Jiedu kalbėdavo, jog kada nors už laisvą Lietuvą kovojantiems partizanams būsią statomi paminklai. Kam nors nugirdus ir paskundus, už tokias kalbas stribai visai galėjo – toks buvo laikas – paskelbti mirties nuosprendį, o kaltę suversti partizanams.
Pasak teisme liudijusių Prano ir Antano Šimkų, jiedu ne kartą matę, kaip pasisukus kalbai apie tą tragediją žmonės imdavosi kažką kuždėtis, bet garsiai niekada nė vienas taip ir nepasakė, kas nužudė tėvus, močiutę ir dėdę. Nekalbėjo net Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę. Mūsų žmonėms taip ramiau.
Knyga priminė tragediją
Daugiau kaip pusę amžiaus Šimkų tragedija niekam nerūpėjo, kol neseniai tremtinė J. Jasvilaitė-Kemeklienė išleido atsiminimų knygą „Šiauriniai vėjai“. Joje papasakota ir apie 1947-ųjų kovo mėnesį įvykdytas žudynes, duota užuomina apie du įtariamuosius – L. ir R.
Pakruojo rajono prokuratūra nedelsdama iškėlė baudžiamąją bylą ir pagal knygos autorės žinias Šimkų skerdynėmis apkaltino Pakruojo rajone tebegyvenantį Igną Laucių, nes Alfonsas Remeika jau miręs. Taip vienišas 83 metų senelis atsidūrė teisiamųjų suole.
Vos teisme gavęs žodį I. Laucius pareiškė nieko nežudęs, nešaudęs, o tik 1945–1948 metais prižiūrėjęs „liaudies gynėjų“ arklius.
Kaltinamasis papasakojo, kad tuo metu jo gyvenime buvę daugiau spalvų nei jį apkaltinusioje „juodai baltoje“ tremtinės knygoje. Girdi, 1945 metais jam buvę įsakyta tarnauti Sovietų Sąjungos saugumo ministerijos Lygumų miestelio „liaudies gynėjų“ dalinyje, kuriam vadovavo Raudonosios armijos kariškiai. I. Laucius, kuriam tuo metu buvo vos 19 metų, pasirinktas dėl to, kad buvęs iš bežemių šeimos.
Tiesa nenustatyta
Naujoji valdžia ūkininkams buvo paskyrusi mokesčius natūra, kuriuos vadino pyliavomis. Mašinų kaime tada dar nebuvo, todėl MGB būrio kovotojai rinkti pyliavų dardėdavo vežimais.
„Žalieji šaudydavo į važiuojančius raudonuosius, tie, aišku, nelikdavo skolingi – šaudė į miškinius... Toks buvo laikas, visi norėjo gyventi... O aš niekur nevažiuodavau, tik arklius šėriau ir džiaugiausi, kad mane nereikia lįsti į tą kruviną mėsmalę, – teisme pasakojo I. Laucius. Kelis kartus jis pridūrė, jog net 3 kartus bėgęs iš būrio, bet kaskart būdavęs pagautas, žiauriai primuštas ir sugrąžintas prie arklių.
Teisėjai paklausė, kodėl archyvuose likusi MGB pažyma, jog I. Lauciui buvo skirtas ginklas, kodėl 1987 metais, KGB 70 metų jubiliejaus proga jam, kaip ir tūkstančiams kitų KGB veteranų, buvo skirta lyg ir padėka, lyg ir premija. I. Laucius gūžtelėjo pečiais ir pasiūlė klausti jų pačių.
Šiaip ar taip, pagrindinis klausimas – ar I. Laucius dalyvavo Šimkų giminės skerdynėse – taip ir liko neatsakytas...
Karas nebūna švarus
Kodėl žmonės net po daugelio metų nėra atviri, ko jie bijo? Kai po teismo posėdžio žurnalistas paklausė vieno senyvo vyro, šis paaiškino, kad daug kas paprasčiausiai nepasitiki valdžia, jos pareigūnais.
„Sakot, dabar demokratija, bet oficiali pokario istorija vėl piešiama dviem spalvomis, – aiškino žmogus, atsisakęs prisistatyti, net pasakyti, kuriai pusei teisme prijaučia. – Joks karas nebūna švarus. Lietuvos pokario skerdynėse abiejose kariaujančiose pusėse užteko tiek idealistų, tiek niekšų.“
Pasak jo, sovietmečiu valdžia apie vienus kalbėjo kaip apie šventus angelus, o apie partizanus – tik kaip juodus nelabuosius. Šiandien, pažvelkite, viskas taip pat, tik spalvos sukeistos vietomis...
„Reikia paminklo ne „liaudies gynėjams“ ir ne partizanams, o visoms tų kovų aukoms, pokario skausmui. Gal tada bus padėtas taškas kruviniems pokario istorijos įvykiams...“ – svarstė nueidamas žmogus.
Kol kas tokio paminklo Lietuvoje nėra ir taškas nepadėtas. Na o teismas, taip ir nesužinojęs tiesos, kas išžudė Šimkus, paskelbė pertrauką. Bus ieškoma naujų liudytojų, kurie gal išdrįs papasakoti, kas tą 1947-ųjų kovo 11-ąją nutiko Šimkų namuose...
Sigitas STASAITIS
