Kodėl kokybiškas radijas Lietuvoje toli lenkia visus kitus konkurentus, o rimto dienraščio vis nėra? Kodėl žiniasklaida yra tokia negailestinga valdžiai? Kokia internetinės žiniasklaidos ateitis? Apie tai kalbėjomės su populiariausio Lietuvoje nacionalinio radijo direktoriumi Rimgaudu Geleževičiumi.
Kaip vertinate lietuvišką žiniasklaidą?
Sunku atsakyti į šį klausimą, žiniasklaida kaip okeanas: ten visko esama - ir gero, ir blogo. Todėl, manau, kiekvienas žiniasklaidos vartotojas gali susirasti tai, ko jam reikia. Aš, pavyzdžiui, esu homo politicus - ir antroji mano profesija (politikos mokslų dėstytojo) yra susijusi su politika, ir kaip žurnalistas buvau į ją įklimpęs. Jei vertinčiau žiniasklaidą šiuo atžvilgiu, tai turėčiau pasakyti tas pačias banalias tiesas: trūksta analitikos, gilesnio, originalesnio, kuo nors išsiskiriančio požiūrio. Ypač pasigendu tarptautinių santykių analizės, apskritai įdomių rašinių apie gyvenimą už Lietuvos sienos. Vidaus politika visuose laikraščiuose, elektroninėje žiniasklaidoje nušviečiama iš esmės vienodai. Jeigu jau iškyla į paviršių kokia tema, tai apie ją rašo, kalba, rodo visa žiniasklaida, kol visiškai nuzulina. Pastaruoju metu visų dėmesio centre - Raseinių gyventojų pilietinis karas ir Vilniaus mero rinkimai, prieš tai buvo koviniai šunys ir pan. Praktiškai žmogus gali apsiriboti viena kokia nors žiniasklaidos priemone, nes likusiose bus lygiai tas pats. Šiuo atveju patarčiau rinktis Lietuvos radiją, kuris veikia visą parą ir “ištransliuoja” daugybę informacijos. Vargu ar šia prasme Lietuvoje dar kas galėtų lygiuotis į mūsų nacionalinį radiją.
Kodėl trūksta analitikos, kodėl yra būtent tokia padėtis?
Prieš 10-15 metų, Atgimimo epochoje, lyg ir daugiau buvo analitikos. Bet gal taip tik atrodė, juk buvome jaunesni, ne tokie išprusę. Galbūt dabar tų straipsnių, kurie tąkart atrodė analitiniai, tokiais nebelaikytume. Vis dėlto tais laikais, atrodė, jų buvo daug. “Atgimimas” buvo labai stiprus laikraštis. Sakyčiau, daugiau gerų straipsnių buvo ir anuometiniuose didžiuosiuose dienraščiuose, o tada jų buvo visas spektras - nuo kairės iki dešinės, su dviem vidurio puolėjais “Lietuvos rytu” ir “Respublika” (tada “Respubliką” dar buvo galima laikyti vidurio dienraščiu). Gerai prisimenu, kad prieš dešimtmetį politika besidominančiam žmogui buvo privalu skaityti visus pagrindinius dienraščius, kurie tarsi “apšaudydavo” svarbiausias problemas iš skirtingų partinių ir ideologinių pozicijų. Bet dabartinis atoslūgis žiniasklaidoje (turiu omeny rimtus ar rimtesnius politikos tyrinėjimus) yra visiškai dėsningas, kadangi ir politika nustojo svarbumo daugumos žmonių kasdieniame gyvenime.
Beje, ir aš pats pastebėjau, kad prieš kokius 5-6 metus ėmiau pirmiau skaityti ne politinius straipsnius, bet verslui skirtus puslapius. Ten daugiau gyvo ir tikro gyvenimo, daugiau sėkmės istorijų, iš ten geriau matyti, kad Lietuva iš esmės sparčiai iriasi į priekį, nepaisant isteriško aimanavimo (beje, mūsų žiniasklaida kaip tik dažnai uždarbiauja, tiražuodama dejones dėl kažkieno nenusisekusio gyvenimo, blogos valdžios ar niekaip “neužsiuvamų Lietuvos kišenių”) ir perdėm dramatizuojamų partinių kivirčų.
Atgimimo laikotarpiu rašė daugelio sričių specialistai, kodėl jie dabar neberašo?
Atgimimas, kovos dėl nepriklausomybės buvo labai šaunus laikotarpis. Didelė laimė, kad mums teko tuo metu gyventi. Bet iš esmės tai nebuvo normalus laikotarpis: visi buvome politikos dalyviai, betgi negali tauta metų metus dalyvauti politikoje, gyventi vien ar beveik vien politika. Intelektualai, didžioji tautos dalis atliko politinį darbą ir išsiskirstė, grįžo prie savo reikalų. Šia prasme mes atgavome normalią būseną. Manau, kad labai gerai, jog akademikai - biologai ar filologai - jau mažai ką berašo apie politiką.
Bet jie labiausiai kritikuoja žiniasklaidą dėl to, kad ji yra nekokybiška…
Nežinau, ar galėtume tvirtinti, jog intelektualai taip kategoriškai teigia, kad ji nekokybiška. Matyt, rastume ir tokių, kuriuos ji visiškai tenkina. Tiktai jie tyli. O daugelis tikriausiai iš viso nėra žiniasklaidos vartotojai. Be to, nesu tikras, kad intelektualai išvis turi bendrą poziciją: vieniems viena patinka, kitiems kita.
Tačiau sutiksite, kad mes neturime analitinio ir kokybiško dienraščio.
Tai senas klausimas, kurį jūs pirmieji ir suformulavote, garsiai paklausdami: kodėl Lietuva neturi “The New York Times” ir ar kada nors turės (http://www.omni.lt/index.php?base/z_46157)? Kiek žinau, ne visos kultūringos šalys turi tokį laikraštį. Veikiau nedidelių Europos valstybių, pavyzdžiui, Skandinavijos, Beneliukso laikraščiuos,e pateikiama mišrainė - viename ir tame pačiame dienraštyje gali visko rasti: nuo analitikos iki bulvaro. Matyt, lietuviška spauda šiuo atžvilgiu niekuo neišsiskiria: maža šalis, mažai skaitytojų, mažai reklamos užsakovų. Nors, sako, estų intelektualai, kurių kiekybiškai yra mažiau negu lietuvių, jaučia pareigą prenumeruoti rimtą dienraštį. Bet apie estus tiek esame priklausę visokiausių nebūtų dalykų, kad ir šiuo atveju reiktų būti atsargiems.
“Verslo žinių” redaktorius Rolandas Barysas teigė, kad atsirastų kokybiškas laikraštis, reikia užsienio investuotojų (http://www.omni.lt/index.php?base/z_101829). Ar sutinkate?
Na, turėtume įsivaizduoti kažkokius misionierius su pinigų maišais, pasiryžusius investuoti į nepelningą projektą. O toks projektas kol kas, regis, negali būti pelningas, kitu atveju investuojančių būtų jau seniausiai atsiradę.
Taigi šiuo metu Lietuvoje analitinis dienraštis yra neįmanomas, nes nėra poreikio?
Dienraštis, kuris spausdina analitinius straipsnius, galimas. Bet ne vien juos. Manau, kad tokią situaciją šiandien ir turime.
Tačiau ar neatrodo, kad žiniasklaida kartais šiek tiek piktnaudžiauja per daug kritikuodama valdžią ir kartais nelabai korektiškai?
Laikausi tokio požiūrio: valdžia nėra vien tik kvaila ir vien tik bloga. Aišku, valdžios kritika yra duona kasdieninė visai žiniasklaidai, kad ir kokia ji būtų - ar privati, ar visuomeninė. Bet, manau, valdžiai turi būti suteikta galimybė pranešti apie savo sumanymus, išaiškinti tų sumanymų logiką. Lietuvos žiniasklaidoje stinga pozityviosios valdžios veiklos pusės nušvietimo. Viena vertus, iš valdžios labai daug tikimasi. Kita vertus, ta valdžia ištisai peikiama, maišoma su žemėmis, net nenorima jos girdėti. Valdžios kritika vis dėlto turėtų būti derinama su objektyviu jos veiksmų nušvietimu. Apskritai, mano manymu, žurnalistai turėtų vadovautis nuostata, kad tuose interesų konfliktuose (įskaitant ir tuos, kurie kyla tarp valdžios ir kurios nors visuomenės grupės) beveik niekuomet nebūna šimtu procentų teisios pusės. Kažkoks anglas yra pasakęs, kad jeigu ginčas trunka ilgiau nei 10 minučių, vadinasi, neteisios yra abi besiginčijančios pusės. Tegul ir nevienodu laipsniu neteisios. Žodžiu, visi žmonės teisūs, tik jų teisybės skiriasi. Todėl apibendrinsiu taip: man, kaip ir kiekvienam normaliam lietuviui, patinka valdžios kritika. Bet nepatinka primityvus valdžios kvailinimas.
Buvo kalbama, kad internetinė žiniasklaidai turėtų išstumti laikraščius. Kokia jūsų nuomonė?
Kai atsirado radijas, visi tik ir kalbėjo, kad laikraščiams atėjo galas, bet nieko tokio neįvyko. Vėliau atsirado televizija, kuri esą turėjo pribaigti radiją. Bet galop paaiškėjo, kad niekas nieko neišstūmė, visi persidalijo rinką ir toliau veikia. Aš mėgstu internetinę žiniasklaidą. Bet mėgstu ir laikraščius, ir televiziją, ir, žinoma, radiją. Visiems užteks vietos šiam pasauly.
Kokius internetinius puslapius skaitote?
Dabar visada peržiūriu mūsų www.lrt.lt puslapį. Be abejo, jis yra (ir bus) smarkiai tobulintinas. Bet jame ir dabar galima rasti neprastų komentarų, informacijos, kurios dar nespėjo pranešti vėliau išeinantys laikraščiai, analitikos, kurios dar nepaskelbė kiti. Peržiūriu “Omni Laiką”, “Delfi”, BNS, “Eltą”, taip pat puslapius www.akiraciai.lt, www.pilieciai.lt.
Kokia jūsų nuomonė apie tokią žiniasklaidą?
Toks įspūdis, kad ji net rimtesnė už spausdintinę žiniasklaidą. Bent jau ta, kurią skaitau. Manau, kad internetinės žiniasklaidos vaidmuo tuo labiau augs, kuo plačiau lietuvių tauta barstysis po pasaulį (o to, deja, tikriausiai nepavyks išvengti). Būtent internetas suteiks galimybę Lietuvoje ir svetur gyvenantiems lietuviams susišnekėti, susižinoti, bendrauti ir taip puoselėti savo kultūrą, kalbą, tautinį identitetą. Teritorinį tautos bendrumą iš dalies pakeis internetinis bendrumas.
Jūs pats labiau esate radijo žmogus. Kaip apibūdintumėte radijo ypatumus? Kuo jis skiriasi nuo kitų žiniasklaidos priemonių?
Operatyvumu ir vartojimo lengvumu: gali dirbti, važiuoti automobiliu, gulėti pliaže, įlipęs į medį skinti vyšnias ir kartu klausytis radijo. Tai didieji mūsų pranašumai. Mes visus galime aplenkti. Ir aplenkiame. Šiuo atžvilgiu gal tik internetinė žiniasklaida galėtų šiek tiek mums būti konkurentas. Bet kol kas, sutikite, vartoti radijo teikiamą informaciją kur kas paprasčiau ir pigiau.
Dirbote ir leidiniuose, ir radijuje - kuo skiriasi darbas?
Radijo žurnalistas turi pasižymėti greitu mąstymu: reikia staigiai suvokti problemos esmę, mikliai pasirašyti tekstą, tiksliai ir teisingai sudėlioti svarbiausius akcentus, išskiriant, kas esminga. Juk klausomą informaciją sunkiau adekvačiai suvokti nei rašytinę, pastarąją gali perskaityti kelis kartus, pasibraukti, apmąstyti, sugrįžti prie jos. O radijo pranešimo “atgal neatsuksi”. Štai, pavyzdžiui, BBC radijas kelia laidos redaktoriams griežtus reikalavimus: žurnalisto pranešimas turėtų būti taip parašytas, kad klausytojas jį suprastų iš pirmo karto. Ir suprastų išgirdęs, o ne perskaitęs. Kad taip surašytum, reikia tam tikrų įgūdžių sklandžiai, aiškiai formuluoti. Ir, be abejo, svarbu taisyklinga kalba, kirčiavimas, rašančiam žurnalistui šia prasme lengviau.
Kaip jūs pats vertintumėte Lietuvos radijo veiklą?
Lietuvos radijo klausosi 25 nuošimčiai visų šalies gyventojų. Mūsų klausosi visoje Lietuvoje, klausosi ir kaimas, ir miestas, įvairaus amžiaus žmonių grupės, beje, ir jaunimas taip pat. Žodžiu, esame populiarūs. Kitas išskirtinis bruožas - Lietuvos radijo programoje kiekvienas klausytojas gali rasti tai, ko reikia būtent jam: nuo pasakojimo apie pačios rafinuočiausios kultūros reiškinį iki pramogos. Informuojame ne tik apie politiką, bet ir apie kitas gyvenimo sritis.
Kaip manote, kodėl tokia didelė simpatija Lietuvos radijui?
Manau, tai pirmiausia galima paaiškinti aukšta žurnalistinio darbo kultūra. Be to, informacijos pateikimo nešališkumu. Taip pat per mūsų radiją galima apie daug ką išgirsti, sužinoti daug įvairių dalykų. Svarbi ir tradicija - šio radijo Lietuvoje klausomasi nuo seno, dar nuo prieškarinio Kauno radiofono. O tradicija žiniasklaidoje daug lemia. Perimti rinką iš kito dienraščio, iš kitos radijo stoties, iš kito televizijos kanalo yra labai sunku. Žiniasklaidos rinka yra gana konservatyvi.
Tai ar Lietuvos radijo auditorija nerodo, kad Lietuvoje yra rinka kokybiškam ir analitiškam laikraščiui. Tik tokio nėra, o radijas yra.
Galbūt jūs tam tikra prasme teisus. Gal ir atsiras toks dienraštis, kuris pabandys. O gal iš tiesų reikės laukti užsienio investuotojų, nes tam reikėtų daug išlaidų. Įsivaizduoju, kad kada nors Europos Sąjungoje bus leidžiamas vienas bendras laikraštis visai Sąjungai su nacionaliniais puslapiais.
Tapote Lietuvos radijo direktoriumi. Kokias matote perspektyvas, kaip turėtų keistis situacija?
Klausydavausi Lietuvos radijo ir anksčiau, prisipažinsiu, ne vien tik jo, bet jis man labiausiai patiko. Laikausi principo, kad svarbiausia - nepagadinti. Yra toks konservatorių posakis: “Nesugedo - netaisyk”. Arba kitas šios minties variantas: “Jei galima nekeisti, būtina nekeisti”. Be abejo, nereikia to suprasti tiesmukai, neva aš manantis, kad viskas telieka taip, kaip yra dabar. Aš tik noriu pasakyti, kad tobulinimas turi būti gerai apgalvotas ir pasvertas.
Žinoma, turėtume eiti koja kojon su gyvenimu. Aš manau, kad mums reiktų daugiau įvarius faktus (kurių mes pranešame labai daug) įprasminančių laidų, pavyzdžiui, apskritojo stalo diskusijos apie svarbiausią dienos įvykį, transliuojamos jau popiet, arčiau vakaro. Verkiant reikia laidos apie tarptautinius įvykius, kad neatrodytume beviltiški provincialai. Ačiū Dievui, šią spragą padeda užkamšyti mūsų retransliuojamos “Laisvosios Europos” radijo laidos. Reiktų gerokai atnaujinti kai kurias laidas. Apskritai dar daug ko reikia.
Ar nėra baimės sėdėti Lietuvos radijo direktoriaus kėdėje, - juk kas nori, gali jus kritikuoti.
Ne, aš nebijau. Manau, kad mūsų komanda (atėjusi su LRT generaliniu direktoriumi Kęstučiu Petrauskiu) gali ilgai ir kokybiškai dirbti. Na, o jeigu direktoriavimas bus neilgas, tai pasaulis dėl to nesugrius.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
