Viso pasaulio jaunuoliai kilnoja rankas ir linksi galvas pagal Eminemą, TOP 10, 20 ir 40 abipus Atlanto pilni repuojančių ir deklamuojančių dėdžių bei tetų. Lietuvai neįmanoma likti nepaliestai: iš pogrindžio prieš porą metų išlindo “G&G Sindikatas”, šiemet balsą kelt pradėjo ir šiauliečiai JBC. Tačiau moteriška emancipacija spėja visur. Ir į vyrišką hip hopo daržą. Kalbuosi su repere Luka.
Lukos veidą sostinėje gerai žino ir nė karto negirdėję jos kūrinių: iki šiol iš viešojo transporto stotelių stendų ištiesta merginos ranka perspėja: “Saugok save”. Tačiau Lukai įžengus pro kavinės duris, ją atpažįstu neiškart. Žurnalistiką ketinanti studijuoti septyniolikmetė šypsosi - ant scenos ji stoja rimtu, nesudrumsčiamu veidu.
- Viskas prasidėjo prieš ketverius metus, kai įrašiau pirmą savo “gabalą”. O dar prieš tai, kai dainuot pradėjau, grojau patefonais. Domėjausi ir grojau gana įvairią muziką: nuo house’o iki techno, paskui pradėjau repą grot.
- Kodėl pradėjai repuot?
-Repas ir anksčiau patiko. Išbandai įvairią muziką ir pasirenki tą, kuri tau labiausiai prie širdies.
- Kas tave paskatino ją pasirinkt?
- 11 metų turėjau “The Fugees” kompaktinę plokštelę. Lauryn Hill (“The Fugees” narė, vėliau pradėjusi solinę karjerą) man imponuojanti asmenybė, galėčiau sakyt, kad pavyzdys, autoritetas. Dar Mary J. Blige. Jos ne reperės, daugiau soul’o dainininkės. O gyvenime man turi įtakos knygos. Aš jų labai daug skaitau. Tai man padeda rašyti tekstus.
- Skaitai poeziją ar prozą?
- Daugiau prozą. Šiaip ir poeziją skaitau, bet tik kartais, kai užeina. Neseniai buvau pasiėmusi lietuviškas patarles. Jos gali būti lengvai į tekstus įpinamos, lengvai rimuojasi. Pavyzdžiui, kraujas - ne vanduo, o širdis - ne akmuo.
- Teko tave matyti autobuso stotelių stenduose, raginančią saugoti save. Kokia tai akcija, kaip atsidūrei tuose plakatuose?
- Tai akcija prieš narkotikus. Aš dirbau su viena leidybine firma, o jie bendradarbiavo su AIDS centru ir pasiūlė mane. Lankiausi ir reabilitaciniuose centruose.
- Ir kaip reabilitacinių centrų gyventojai atrodo: baisūs ar normalūs žmonės?
- Aš manau, jie normalūs žmonės, išgyvenę daug sunkumų. Pati esu prieš narkotikus. Tai ne vien kalbos, aš nesu jų net bandžius. Manau, kad žmonės vartodami nusirita į dugną.
- Šiek tiek keista. Hip hopas eina...
[nutraukia]- Su “žole”, su “žole”, bet...
-Tą ir norėjau pasakyt.
- Aš nevadinu savęs tikra hip hopere, man patinka ne vien tik repas. R’n’B (ritmenbliuzas), 2step garage, soul’as - švelnesnė muzika, nes aš vis dėlto mergina ir ne man apie visokias muštynes dainuot.
- Va, va. Klasikinių hip hoperių ar reperių darbas labai vyriškas: jie apie smurtą ir panašius dalykus kalba.
- Aš manau, kad merginų hip hopas skiriasi: tai atskira hip hopo atšaka. Ir pas mus Lietuvoj ne tokios aktualijos kaip Amerikoj.
- O pati ne gatvės vaikas? Ar gyvenimas būtinai sunkus, kaip sako reperiai?
- Ne, nesu gatvės vaikas. Nepatiriu nei skurdo, nei rasinės nelygybės (juokiasi). Nėra čia Lietuvoj nei getų, nei gatvės gyvenimo. Ir temos mano dainose yra visai kitokios, nei daugelio reperių merginų. Aišku, visiem vaikinam repuojanti mergina iškart yra “popsas”. Jie gal negali suprasti?
- Tai kokias temas dažniausiai apdainuoji?
- Pavyzdžiui, “Šokoladas” yra apie bernus ir idealo ieškojimą. Man dabar 17 metų, ir esu gan nedaug žmonių sutikus. Aš turiu savo vaikino idealą. Jis sukurtas iš knygų, filmų. Kažkaip įsivaizduot reikia. Tačiau sutinku vis naujų vaikinų ir matau, kad mano įsivaizdavimai prasilenkia su realybe.
- Koks tas idealusis turėtų būti?
- Ne išoriniai bruožai svarbiausia. Turėtų būti protingas, protingesnis už mane. Kad nebūtų kaip merga - dabar labai daug tokių.
- O kada vaikinas būna mergina protu?
- Kai bando konfliktuot su merginom. Vaikinai turi būti tolerantiški joms ir jų veiklai. Pas mus vis tiek Lietuvoje yra pa-tri-ar-cha-li-nis (skiemenuoja) mąstymas. Kai aš pradėjau “Šokoladą” dainuoti, teko girdėt: “Ką ji čia sugalvojo? Reperė! Mergos turi prie puodų stovėt!”.
- Turi “girl power” (merginų jėgos)?
- Šiek tiek esu tokia. Pavyzdžiui, daina “Žinutė merginoms”. Ji apie tokius kvailius bernus, kurie bando visaip merginas išdūrinėt. Bet jokiu būdu nešneku apie visus. Nesu feministė.
- O ko man reikėtų, kad tapčiau hip hoperiu?
- Aš sakiau: savęs nelaikau hip hopere. Linkstu į tą pusę, bet labiau mėgstu stilių mišinį. Man visiškai nepatinka, kai žmonės mane bando įspraust į kažkokius rėmus. Aš darau tai, kas man patinka. O man patinka ir “garažas” (muzikos stilius (http://www.garagemusic.co.uk)). Galvoju, kad kai išleisiu albumą, ten bus įvairios muzikos.
- Ar tikrai lietuvių kalba nepalanki rimavimui, kaip sako dauguma Lietuvos reperių?
- Iš dalies. Bet norint viskas įmanoma. Aš turiu ir angliškų tekstų, bet man ir lietuviški išeina neblogai. Nors angliškus kartais netgi lengviau parašyt. Gal dėl to, kad daugiausiai klausau užsieniečių atlikėjų?
- Tiesą sakant, esu šiek tiek nustebęs. Kiek teko matyti tave ant scenos ir TV ekrane, esi piktoka. Kodėl scenoj nesišypsai?
- Aš nesu iš tų žmonių, kurie visada šypsosi. Ir manęs geriau nenervint.
- Ar skiriasi Luka ant scenos nuo Lukos ne ant scenos?
- Esu panaši. Niekas mano įvaizdžio nekuria ir niekas už mane negalvoja. Aš pati sau ir tekstus rašau, ir muziką koreguoju.
- Aš neteigiu, kad tu ant scenos apsimetinėji. Gal ten išsikrauni, emocijas išlieji?
- Aš galvoju, kad esu karštoko būdo ir kad ant scenos turiu keletą pusių, esu gan ekspresyvi dainininkė. Jau 1,5 metų mokausi vokalo. Sunku, bet labai patinka. Neseniai įrašiau Alicia Keys dainą “Fallin”. Ten atsiskleidė mano balso galimybės, mano balso diapazonas yra platus. Na, aišku, tą balsą lavint ir lavint. Kam daviau paklausyt, visiems lyg ir patiko. O kai daviau Donciavui (prodiuseris), jis į mane taip keistai pažiūrėjo: “Tu ką? Moki dainuot?”. Manau, kad ateityje įvairius stilius maišysiu, nenoriu apsiribot vienu. Dabar įrašiau naują gabalą, jis vadinasi “Aš įsimylėjau” (juokiasi). Tai tik radijo viendainis, nemanau, kad reikia kažką leist dabar. Iškart leisiu albumą, kuris tikriausiai bus kitą pavasarį, nenoriu skubėt. “Aš įsimylėjau” švelnesnis. Galbūt aš pati augu, darausi moteriškesnė.
- Tai tiesa, kad įsimylėjai?
- Ne, nėra ką. Tikrai nėra ką. Nerandu ką. Ką man daryt? Ką? (šaukia ir juokiasi)
- Atsisakyt idealų.
- Aš esu išranki.
- Kuo daugiau galvoji, tuo blogiau darosi.
- Aš pakankamai daug galvoju ir nesu lengvabūdiška. Nors išoriškai gal ir atrodau kitokia.
- Dainuodama keikies?
- Nulipusi nuo scenos nemažai keikiuos, bet dainose yra tik keli keiksmai. Rusiški.
- Ką padarytum dėl populiarumo? Ar tai svarbus dalykas?
- Su niekuo nemiegočiau, ypač realybės šou metu.
- Tau nepatinka realybės šou?
- Juokinga. Nemanau, kad ten eičiau, nes greitai iškrisčiau. Tikrai nesu linkus apsimetinėt, kad sugyvenčiau su kitais žmonėmis. Eiti į realybės šou labai rizikinga, gali pasirodyt visai ne toj šviesoj, kokioj nori, gali susigadint savo įvaizdį.
- Nuoga fotografuotumeis?
- Ne. Man ir taip neblogai sekasi, ką aš darau. Manau, kad populiarumas turi ateiti palengva.
- Ar tave atpažįsta gatvėj? Turi užkietėjusių gerbėjų ar būrelį spiegiančių vaikų?
- Būna, kad atpažįsta. Būna ir vyresni susižavėjimą pareiškia. Koncertavau vienam klube, prieina keli vyrukai ir kad pradės girt tai, ką darau. Nors gal tiesiog “pakabint” norėjo? Nors autografų dažniausiai vis tiek prašo dešimtmečiai.
- Populiarumas svarbiausias stimulas imtis muzikos?
- Man atrodo, kad saviraiška svarbiau. Dabar to vokalo mokydamasi išsirėkiu, išsidainuoju.
- Konkurentų turi?
- Pas mus rinka pakankamai maža, dainuodama tokį stilių, sau konkurentų nematau: tokios dainininkės kaip Tigra ar Atlanta priklauso kitai sričiai.
- O priešų?
-Visi čia dažniausiai šypsosi vieni kitiems, tai nelabai aišku, ką galvoja. Aš nesiveliu į konfliktus. Lietuvoj nėra kažko panašaus į East Coast vs West Coast (rytų pakrantė prieš vakarų pakrantę - JAV reperiai kurį laiką stipriai konkuravo pasidaliję į dvi grupuotes pagal geografinę padėtį).
- Ar repuotum apie politiką kaip “Public Enemy” (devintajame dešimtmetyje iškilęs repo duetas, apdainavęs socialines problemas ir pasižymėjęs antisemitizmo skandalu)?
- Man tai neaktualu, nors aš ir esu prieš karą Irake. Manau, kad pas mus jau yra Vilius (“Skamp” narys Vilius Alesius, neseniai pradėjęs solinį projektą), kuris gali apie politiką parepuot.
- Kiek teisingi kai kurių nacionalistų ir juodaodžių tvirtinimai, kad baltieji nemokėjo, nemoka ir nemokės repuot, kad tai ne jų muzika?
- Nors repo šaknys pas juoduosius, bet muzika neturi sienų. Toks čia ir repas Lietuvoj, ši kultūra yra labai jauna. Buvo “Pompa”, buvo “Uzi”, bet tai tik daigeliai. Už 20 metų gal kas nors ir bus, nebus kažko labai specifinio, nebus taip, kaip Amerikoj.
- Paišai ant sienų grafiti?
- Ne, nemoku piešt. Ir “tagų” (didmiesčius kankinantys grafiti mėgėjų parašai ant sienų) nedėlioju. Dainuot moku.
- Dar vienas hip hopo/repo subkultūros atributas - krepšinis...
[nutraukia] - Tik ne merginoms. Aš lauko tenisą žaidžiu.
- Labai nereperiška. Tu už “Žalgirį” ar “Lietuvos rytą”?
- Aš vilnietė. Aišku, kad už “Lietuvos rytą”.
Kalbėjosi Karolis Jachimavičius ([email protected])
