Ramūnas Garbaravičius - praeityje sėkmingas verslininkas, o dabar aktyvus politikas, kuriam rūpi ne vien tik verslas. Jis vadovauja “Sugiharos fondui - diplomatai už gyvybę”, yra aktyvus “Santaros-Šviesos” klubo narys. “Norint būti geru verslininku, - teigia, jis, - reikia turėti platesnį visuomenės supratimą. Tik tuomet gali tikėtis sėkmės ir savo versle”.
Kaip pradėjote savo verslą?
Dirbau tuometiniame Kauno politechnikos institute moksliniu darbuotoju; mūsų katedros vedėjas tuo metu buvo ir prorektorius, tad visai neturėjo mums laiko. Jis pasiūlydavo idėjų, o toliau turėjome suktis, kaip išmanėme. Reikėjo patiems suformuluoti problemą, jei teisingai suformuluodavome, gaudavome pritarimą ir toliau savarankiškai ją spręsdavome. Pasirinkome taikomąją kryptį. Dirbome ir su Rygos šaldymo kompresorių gamykla, ir su “Snaige”. Pamatėme, kad ir patys galime ką nors pasiūlyti.
Ir ką pasiūlėte?
Gaminome kompresorius. Kartu su Panevėžio autokompresorių gamykla buvome pagaminę kompresorių, kuris tuo metu buvo išradimas. Jį iki šiol naudoja “Telekomas”. Taip pradėjome savo veiklą. Kaip ir daugelis 1990-ųjų išvakarėse, kūrėme kooperatyvą, bet jo neįregistravome, jau nepamenu, dėl kokių priežasčių. Galų gale įregistravome Kaune vieną pirmųjų UAB. Regis, buvome 21-i.
Kokia tuo metu buvo situacija? Kur, atrodė, buvo galima uždirbti daugiausiai pinigų? Kaip orientavotės?
Buvo visiškas košmaras. Įregistravau įmonę: vienoje rankoje laikiau registravimo pažymėjimą, kitoje antspaudą - ir viskas. Jokių tolesnių gairių neturėjau, net nežinojau savo darbo ribų.
Tai kaip išsisukote?
Kaip visada - bandymų ir klaidų metodu. Pavyzdžiui, pradėjome vežti iš Rygos šaldytuvus, šaldymo vitrinas. Atvežėme keletą partijų ir paaiškėjo, kad reikia tvarkyti muitinės dokumentus - o juk tai buvo laikotarpis, kai dar nebuvo jokių muitinių. Tad po poros savaičių, jau viską išpardavęs, ėjau tvarkyti muitinės dokumentų, nes prieš tai net nežinojau, jog šito reikėjo. Štai toks buvo gyvenimas.
Papasakokite šiek tiek savo verslo istoriją. Iš pradžių buvo kompresoriai, prekyba šaldytuvais… o toliau?
Statyba, telekomunikacijos, tarptautiniai pervežimai, tekstilė…
Labai daug sričių…
Bet principas yra toks pat. Tas, kuris turi verslą, privalo sugebėti suprasti balansą ir uždegti žmones. Pats jis negamina nei saldainių, nei darbužių, nei traktorių… Tą patį mačiau ir Amerikoje: vienas lietuvis iš pradžių buvo žaislų fabriko prezidentas, o vėliau vadovavo didžiulei mokslinei gamybinei firmai, kuri dirbo ir su Pentagonu, ir su NATO. Tereikia suprasti projekto vadybą, konkreti veikla nelabai svarbi. Valentinas Milaknis parodė, kad televizijos vadovas, išmanantis verslą, yra geras direktorius.
Kas, jūsų manymu, lėmė jūsų verslo sėkmę?
Komanda, kuri susibūrė. Mes buvome labai skirtingi, nors beveik visi buvome dirbę aukštosiose mokyklose arba mokslinio tyrimo institutuose. Kiekvienas turėjo savo problemos “matymo kampą”. Kai viską sudedi kartu, gauni vidurį, užtenka ir stūmimo į priekį, ir atvangos. Gal tai gyvenimo taisyklė - tave supa tokie žmonės, koks pats esi.
Kokių tuomet reikėjo turėti savybių, kad taptum geru verslininku?
Galima būtų apibrėžti kelias tendencijas. Pirmieji, uždirbę greitus pinigus, daugiausiai buvo sportininkai. Jie turėjo daug draugų įvairiose tuometinės Sąjungos vietose, greitą reakciją ir neilgai svarstė. Toks yra sportininko charakteris: jei esi ne šachmatininkas, o krepšininkas, neturi laiko svarstyti, turi viską daryti greitai, intuityviai. Taip jie ir darė. Kita banga buvo žmonės, atėję iš mokslinių institutų. Pirmieji buvo tie, kurie greitai reagavo, antrieji - tie, kurių darbas buvo suformuluoti problemą ir rasti jos sprendimą. O tie, kurie vykdė įsakymus, dar ir šiandien laukia, kad jiems valdžia ką nors padarytų. Ir charakteris, ir išsilavinimas, ir darbo specifika gana daug nulėmė. Žinau nemažai žmonių, kurie išėjo iš institutų, turi dabar savo verslą ir neblogai dirba.
Apibūdinote pirmųjų verslininkų tipus. Kokie yra dabartiniai verslininkai? Ar jie skiriasi nuo ankstesnių?
Be abejo, jie labai skiriasi. Ir pati darbo specifika jau kitokia. Šiandien jau negali galvoti, ką padarysi per tris ateinančius mėnesius - dabartiniai procesai daug ilgesni ir sudėtingesni. Todėl dauguma tų, kurie greitai uždirbo, greitai ir išeikvojo. Nesakau, kad visi. Buvo žmonių, kurie turėjo ne tik greitą reakciją, - jie įsitvirtino ir gana neblogai laikosi. Bet daug jų išnyko, nes jiems pritrūko problemos suvokimo. Daugelis tų, kurie greitai užsidirbo, ėmė statydintis daug didelių namų - aplink visus miestus užaugo milžiniškų, nebaigtų statyti namų mikrorajonai. Buvo žmonių, kurie pirkosi naujus automobilius, o buvo tokių, kurie suprato, kad metalas baigsis, ir pirkosi fabrikus. Tais laikais maždaug vienodai kainavo fabrikas ir geras automobilis. Vieni pirkosi fabrikus, kad juose dirbtų, kiti, kad užstatytų ir parduotų. Dažniausiai tie, kurie skolino, fabrikus pardavė tiems, kurie dirbo. Šiandien tie, kurie valdo fabrikus, iš tikrųjų stengiasi dirbti. Jau nebegalioja trumpalaikės finansinės piramidės schema.
O kuo panaši ir kuo skiriasi dabartinė situacija nuo verslo priešaušrio?
Dėsniai iš esmės buvo tie patys. Tik žmonės buvo naivesni, patiklesni. Dėl to juos dažniau apgaudavo. Daugiausiai mus apgavo - manau, tai simptomiška - Vokietijos firmos. Kaip nepatikėsi vokiečiu - manėme, kapitalizmo sąlygomis žodis yra šventas dalykas. Žodį pasakė, o parašo nepaliko. Dabar jau visi patyrę, žino, kad pasitikėti gali, kai jau turi gerą kontraktą. Lygiai taip pat gali apgauti partneris iš Permės, kaip ir iš San Francisko. Turi juridiškai apsiginti.
Manau, laukinio verslo etapą jau išgyvenome. Laisvosios rinkos, verslo kūrimosi pradžioje buvo beveik neįmanoma dirbti nemokant duoklės. Mums pavyko to išvengti. Atsilaikė tie, kuriems užteko charakterio tvirtumo susirasti nekorumpuotas teisėsaugos institucijas. Pažįstu vienos didelės firmos direktorių, kuris su “Aro” pagalba išvijo iš savo kabineto reketininkus. Ši firma ir šiandien Lietuvoje yra viena iš verslo lyderių.
Nežinau tiksliai, bet mano galva, dabar duoklę moka tie, kurie verčiasi kuo nors nelegaliu, nebūtinai narkotikais, - kontrabanda, nedeklaruoja mokesčių ar pan. Jei esi pažeidžiamas, tuo pasinaudos kiti.
Be to, tuo metu dirbti buvo lengviau. Buvo vien neplėšti dirvonai, galėjai daryti bet ką. Ir pelno normos buvo labai didelės. Kaip minėjau, buvo įprasta iš vienos operacijos uždirbti dvigubai, kartais net trigubai. Šiandien reikia skaičiuoti, kad pelno norma būtų geresnė. Reikalavimai dabar yra didesni. Valiutų rizikų anksčiau niekas neskaičiavo. Šiandien viską turi skaičiuoti. Didžiuliai svyravimai dabar sunaikina nemažai įmonių.
Tad dabar yra sunkiau?
Be abejo, sunkiau. Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo sunkiau kilti į viršų. Kodėl dabar pas mus atvažiuoja daryti verslo žmonės iš Amerikos? Nes ten neliko tuščių vietų, viskas užimta. Ten daug daugiau gali uždirbti plaudamas langus, bet išplėtoti savo verslą ne taip lengva. Čia kol kas dar turime labai daug laisvų nišų. Bet jų mažėja.
Kalbama, kad politikai trukdo verslui? Kaip buvo tuomet ir kaip yra dabar?
Jei paimtume ne idealų modelį, o vertintume ciniškai - į politiką einama dėl galios. Tvirtas verslas niekam nepaklūsta. Kokią įtaką politika gali turėti kokiai nors “Achemai”? Viską, ką jie gamina, parduoda ne Lietuvoje. Arba, sakykim, “Vingiui”? Gali padidinti mokesčius, visai sužlugdyti pramonę, bet tiesiogiai valdyti negali. Valdžios žmonės šito nelabai mėgsta. Gediminas Vagnorius sukūrė schemą, kaip sunaikinti bet ką. Jeigu įmonėje rasdavo nesankcionuotą prekybą alkoholiniais gėrimais, įmonė turėdavo sumokėti iki 10 proc. metinės apyvartos baudą. Pavyzdžiui, vienoje benzino kolonėlėje aptiko parduodant degtinę. Bet kolonėlės nebuvo savarankiškos - priklausė “Lietuvos kurui”. Už tai, kad kažkoks kasininkas bandė sukčiauti prekiaudamas pilstuku, “Lietuvos kuras” būtų sumokėjęs 10 proc. metinės apyvartos. Įmonės būtų nelikę. Iš esmės su firmomis galėjo daryti, ką norėjo. Dėl šampano dėžės buvo sunaikintos rimtos įmonės. Todėl didieji verslininkai politiką remia ne kaip kokią nors ideologijos kryptį, o moka duoklę už savo saugumą, ramią galvą.
O kai patys verslininkai eina į politiką ar moka politikams, kad pagerintų savo verslo sąlygas?
Taip, yra du dalykai. Arba tu perki kokius nors sprendimus, kurie tau reikalingi, arba bandai garantuoti sau saugumą. Saugumą galima garantuoti dviem būdais: kaip Bronislovas Lubys - finansuodamas visas partijas, arba kaip Viktoras Uspaskichas - eini į valdžios partiją ir turi ten didelį svorį.
Tačiau tai nereiškia, kad visi verslininkai eina į politiką tik tam, kad pagerintų savo verslo sąlygas. Verslininkas visų pirma yra pilietis ir jei jis jaučiasi visuomenės dalimi, jam ne tas pats, kas vyksta valstybėje, jei jis mano, kad jo žinios bei patirtis reikalinga politikoje, natūralu, kad jis pasirenka politiko karjerą.
Dabartiniai verslininkai dažnai skundžiasi, kad jiems trūksta žmonių, tokių, kurie norėtų dirbti, mokytis…
Dabar keliami didesni reikalavimai. Sudėtingiau generuoti naujas idėjas, dirbti reikia daug kruopščiau, negalima leisti atsitiktinių nuostolių. Sakoma, kad mūsų šalyje darbuotojas uždirba mažiau nei kokioje nors kitoje civilizuotoje šalyje, bet ir jų darbo intensyvumas skiriasi. Neturiu omeny žmonių, kurie turi savo verslą. Mūsų verslininkas kaip arklys, kuris aria, kol numiršta. Užsienyje labiau tausoja savo sveikatą - nedirba ištisą parą, užtenka kokių 12 valandų. Bet jie dirba metodiškiau. Mano draugas, kuris dar sovietmečiu dirbo Vokietijos fabrike, sakė, kad jie dirba lėčiau, gal trumpiau, bet vieną darbą dirba vieną kartą. O mes tą patį darbą dirbame po penkis sykius. Mes neįpratę taip dirbti. Dar labai norime niekam netarnauti. Didelis antagonizmas. Kartais atrodo, kad labai priešiškas požiūris į verslo žmogų, ypač ką nors pasiekusį, yra sąmoningai kuriamas.
Bet šiuo metu tas priešiškumas silpnėja?
Nepasakyčiau. Mentalitetas keičiasi lėčiau nei valiutų kursai. Gal požiūrio permainas lemia bendra politika: nuolat kalbame, kad investicijos yra geras dalykas, tai tarsi palankiau ir į verslininką žiūrime. Bet bendras požiūris toks, kaip Europos kapitalizmo aušros metais. Kito sėkme niekas nesidžiaugia.
Kokie bruožai reikalingi verslininkui dabartiniame pasaulyje?
Analitiniai ir psichologiniai sugebėjimai. Verslas yra darbas su žmonėmis. Turi sugebėti suprasti kitą, įvertinti. Kai pradėjau savo verslą, buvo labai svarbu tapti kokios nors užsienio firmos atstovu ar partneriu. Bandėme įvertinti, su kuo galima tartis, su kuo ne. Klausiausi tokių paskaitų, kai buvo atvažiavęs vienas buvusių “Deutsche” banko prezidentų, dabar pensininkas. Jis aiškino, kaip verslui duodami kreditai, - turi pilvu pajusti, kad gali duoti. Tik po to atliekami skaičiavimai. Viskas priklauso nuo žmonių. Kiti gauna kreditus nieko neturėdami. Bet visų pirma turi būti priimtinas žmogus.
O moralė?
Mano principas toks: eik per gyvenimą taip, kad galėtum grįžti ten, kur buvai. Aišku, yra tokių, kurie sako: “Mano gyvenimui kvailių užteks”. Dažnai tokie nesulaukia senatvės. Gal jie ir turtingiau gyvena, bet aš patenkintas tuo, kaip yra.
Ar pats save laikote tokiu verslininku, kuriam pasisekė?
Manau, kad taip. Nežinau, ar esu tipiškas pavyzdys. Tie verslininkai, kuriems pasisekė, kurie garantavo sau pragyvenimo minimumą ir kuriems ne taip baugu dėl rytdienos (ramu niekada nebūna) - jau vien tuo nebepasitenkina. Žmonės išauga, ima plačiau mąstyti. Tų, kurių požiūris nesiriboja vien verslu, o aprėpia daug platesnį visuomeninį ir pilietinį kontekstą, ir verslas sėkmingesnis. Tam tikra prasme tai yra kūryba.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
