Su dr. Margarita Starkevičiūte kalbėjomės apie tai, kodėl Lietuvoje trūksta jaunų lyderių. Yra talentingų vadybininkų, specialistų, tačiau pagrindinis klausimas - ar jiems bus leista pasireikšti, teigia žinoma ekonomistė.
Per 15 nepriklausomybės metų ne tiek daug iškilo naujų lyderių politikoje, administracijoje, pagaliau ir versle. Kodėl? Kodėl nereikia jaunų lyderių?
Gal skamba ir banaliai, bet naujiems lyderiams atsirasti trukdo monopolizuota šalies ekonomika. Juk jau akivaizdu, kad daugeliui iniciatyvių jaunų žmonių įsikurti ir sulaukti deramo savo darbo įvertinimo lengviau svetur negu savo gimtinėje. Jei naujos idėjos ir kūrybiškumas sulaukia pripažinimo ir įvertinimo, o talentingesnis ir gabesnis žmogus skiriamas į aukštesnes pareigas, jis laimi konkursus, tada visiems atsiranda stiprių paskatų mokytis ir kelti kvalifikaciją, ugdyti lyderio bruožus.
Susipažinus su ekonomikos istorija nesunku suprasti, kad su panašiomis problemomis vėliau ar anksčiau susiduria visos šalys. Tokius laikus išgyveno ir JAV, ir Europa. Sparti verslo plėtra, lenkianti rinką reglamentuojančių normatyvinių dokumentų rengimą ir priežiūros institucijų administracinių gebėjimų plėtrą, sudaro teisines galimybes įsitvirtinti stambioms verslo grupėms, monopolizuojančioms rinką ir ribojančioms konkurenciją. Sukaupusios daug kapitalo šios grupės bando daryti įtaką ir politiniams sprendimams, perima visuomenės informavimo priemones (tiesiogiai ar netiesiogiai) bei finansuoja korumpuotos valdininkijos sluoksnio atsiradimą, nes tai leidžia labai nesistengiant išsaugoti rinkoje užimtas pozicijas.
Šioms grupėms, nebūtinai tik vietinėms, yra geriau, kai aukščiausiose šalies postuose atsiduria nestiprios arba nelabai savo reikalą išmanančios asmenybės, kurios savo kėdėje jaučiasi netvirtai. Tokiais žmonėmis galima manipuliuoti, kurstyti jų ambicijas ir intrigas. Viešųjų ryšių bendrovių dėka jiems kuriamas gerų specialistų ar tvirtų žmonių įvaizdis (lakūnas, karatistė, pensininkų ir vaikų globėja, užsienyje žinomas žmogus ir t.t.), gyventojai, žiūrėk, ima juos palaikyti patys net nesuprasdami, kad iš tiesų padeda išsaugoti tą pačią ydingą tvarką. Daug kas mano, kad Lietuvos ūkį valdo politikai, deja, pastaruoju metu priimant ekonominius sprendimus lemiamą įtaką turi savanaudiški verslo ir valdininkijos interesai.
Žmonės gal ekonomikos teorijos ir nežino, bet jie puikiai jaučia, kad gyvenimas Lietuvoje įstumtas į siauram asmenų ratui palankius rėmus, o visiems kitiems tos sąlygos neleidžia pasinaudoti kylančios ekonomikos teikiamomis viešosiomis gėrybėmis. Ir tai jau pasiekė negirdėtą mastą - remiantis oficialios statistikos duomenimis, 2003 m. augant ūkiui net 9 proc., sveikatos ir socialinė apsaugos sritis smuko 1,6 proc.!
Kaip galima keisti šią situaciją?
Labai gaila, kad šia tema taip mažai kalbama, o ji turėtų tapti kertine prezidento, kuris turi nemenkus įgaliojimus teisėsaugos srityje, rinkimų kampanijos debatų tema. O tai dabar kandidatai į prezidentus važinėja po kaimus ir visus tik užjaučia, bet jei rinkoje nėra idėjų konkurencijos, šalis vis tiek gyvens skurdžiai.
Dar 1999 m. atlikti tyrimai liudija, kad dauguma apklaustų Lietuvos įmonių vadovų sutiktų mokėti didesnius mokesčius, jei būtų pagerintas viešųjų paslaugų tiekimas ir sumažinta korupcija. Neabejoju, kad politinis lyderis, kuris bus nusiteikęs kovoti su korupcija ir rinkos monopolizacija, sulauks didelio visuomenės palaikymo. Tik reikia, kad tai būtų daroma ne reklamai, o konkrečiai - kuriant ir įgyvendinant antikorupcinius įstatymus, skatinant efektyvų rinkos priežiūros institucijų darbą, kad susikompromitavę politikai ir valdininkai, įstatymus pažeidę verslininkai būtų griežtai baudžiami.
Kitaip šalies ekonomika praras konkurencingumą ir prasidės ilgalaikis ekonomikos nuosmukis. Vadovėlinis rinkos ekonomikos apibrėžimas nurodo, kad būdingas jos bruožas yra konkurencija, kuri skatina našumo augimą, o tai savo ruožtu leidžia verslui atpiginti paslaugas ir gamybą bei išplėsti savo rinką.
Lietuvoje yra sukurtas mitas apie labai efektyviai dirbančius prekybos tinklus, jais net didžiuojamasi, tačiau pažiūrėjus šalies darbo našumo rodiklius, matyti, jog prekybininkai iš tiesų dirba neefektyviai. Per trejus metus darbo našumas visame ūkyje padidėjo 21 proc., o prekyboje tik 6 proc., blogiau dirbo tik valdininkai.
Stambaus verslo veiklos reglamentavimas ir priežiūra, užtikrinanti konkurencingą aplinką, yra viena didžiausių šiuolaikinės ekonomikos valdymo problemų ir išplėtotos liberalios ekonomikos šalyse. Bet iš kitų patirties mes nelinkę mokytis - prieš savaitę paskelbtas “Financial Times” žurnalisto išsamus tiriamasis straipsnis apie “Jukos” savininkų operacijas tarptautinėje rinkoje mūsų spaudoje nebuvo pristatytas, nors vertėtų susimąstyti, ar tos pačios schemos nebuvo naudojamos “Mažeikių naftos” įmonėje.
Bet gal Lietuvos narystė ES padės išspręsti šias problemas ir sudarys sąlygas konkurencijai stiprėti ir rastis jauniems lyderiams?
Įsiliejimas į ES rinką, kur vietiniai “giminiški” ryšiai negali apsaugoti nuo bendros rinkos konkurencinio spaudimo, turėtų sudaryti daugiau galimybių pasireikšti moderniai dirbantiems vadybininkams ir atverti duris naujų originaliai mąstančių vadovų atėjimui į aukštesnes pozicijas versle.
Jau pirmos dienos atnešė permainų, panašu, kad beatodairiško dirbančių žmonių ir smulkių tiekėjų išnaudojimo laikai baigėsi - atidarius sienas stambiam verslui tenka konkuruoti dėl savo darbuotojų ir žaliavų su kitų ES šalių įmonėmis. Todėl artimiausiu metu reikės sparčiau didinti atlyginimus, investuoti į darbuotojų mokymus, kelti supirkimo kainas. Jei vietinėje rinkoje būtų efektyvi konkurencija, tai verslininkai tokiems pokyčiams būtų pasirengę, sugebėtų valdyti kaštus ir galėtų padidinti atlyginimus nemažindami savo pelno maržos. Deja, našumo didinimui buvo skiriama mažai dėmesio, tad dabar gudraujama ir bandoma savo aplaidumą kompensuoti pakėlus kainas.
Tai pavojingas kelias tiek privačiam verslui, tiek visai ekonomikai. Labai dažnai kalbant apie euro įvedimo įtaką pateikiamas dviejų šalių - Prancūzijos ir Italijos - pavyzdys. Prancūzija griežtai kontroliavo, kad verslininkai įvedant eurą neapvalintų kainas didėjimo linkme, o Italija paleido šį procesą savieigai. Dabar Prancūzijos ekonomikos, nors ji ir susiduria su problemomis, padėtis yra daug geresnė negu Italijos. Italijoje, įvedus eurą, gyvenimo lygis smuko, sumažėjo vartotojų perkamoji galia, o tai atsiliepė ir verslininkų pajamoms. Valstybė bandė gelbėti padėtį didindama atlyginimus viešajame sektoriuje ir socialines išmokas, bet tai tik padidino Italijos biudžeto deficitą, nes prekybininkai ir vėl pakėlė kainas, o šalies prekės prarado konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Taigi pralaimėjo visi. Berods Lietuvos Vyriausybė ketina kartoti Italijos klaidas, nes beveik nekalbama apie priemones, skatinančias verslo našumo ir darbo užmokesčio augimą, o kuriami socialinių išmokų ir biudžetinių įstaigų atlyginimų indeksavimo planai.
Įstojus į ES kainos pamažu augs, nes didėja kokybiniai reikalavimai, bet tai lems ir geresnę gyvenimo kokybę arba, kitaip tariant, atlyginimų augimą bei viešųjų paslaugų kokybinius pokyčius.
Nepalanki padėtis susidarė ir gamybinių įmonių šeimininkams, ypač maisto pramonės įmonių, taip pat ir biržos spekuliantams arba patiems prekybininkams, kurie įsigijo bendrovių akcijų tikėdamiesi jas perparduoti didesnėms ES kompanijoms ir užsidirbti. Rinkos rodikliai liudija, kad pirkdami akcijas jie optimistiškai žvelgė į ateitį ir mokėjo brangiai, o dabar jei įmonių pelnai mažės, tai atitinkamai mažės akcijų kaina ir ši investicija atneš jiems nemažų nuostolių. Daugelis iš jų buvo akcijas įkeitę už paskolas ir jas gali būti sunku grąžinti, todėl dėl padidėjusios konkurencijos gamybos ir savo srityje turėtų nerimauti bankininkai.
Darbo našumo augimas finansiniame sektoriuje per paskutinius trejus metus sudarė 17 proc. ir 2003 m. mažėjo, tad susiformavusi nuomonė, kad užsienio kapitalo atėjimas labai pagerino Lietuvos bankų ir draudimo įmonių veiklą, nelabai atitinka tikrovės. Ir stebėtis tuo neverta. Mano studentų atliktų tyrimų duomenimis, į savo darbuotojų kvalifikacijos kėlimą Lietuvoje užsienio bankininkai investuoja palyginti daug mažiau negu į atitinkamos kvalifikacijos specialistus savo šalyje, tad jų darbo našumas ir yra mažesnis.
Kadangi pati dėsčiau daugeliui šalies verslininkų, tai žinau, kad jaunesnė Lietuvos verslo karta suvokia efektyvaus darbo principus ir gali sparčiai didinti našumą, išlikdama konkurencinga bendroje Europos rinkoje. Tačiau ar jiems bus suteikta galimybė pasireikšti, priklauso nuo valstybės konkurencijos ir antikorupcinės politikos. Vyriausybės metodai sprendžiant “kainų krizę” verčia manyti, kad valdant ekonomiką ir toliau bus bandoma remtis užkulisiniais susitarimais.
Bet ar Vyriausybė pajėgi pakeisti susiklosčiusią padėtį?
Sakyčiau, dabar matomas visiškas pasimetimas tiek tvarkant ekonomiką, tiek nustatant užsienio politikos strategiją, nes ilgą laiką buvo stengiamasi iš valstybinių institucijų išgyvendinti savarankiškai mąstančius specialistus, kad netrukdytų ir nepalanki informacija nepasiektų visuomenės. O artimiausius metus teks vienu metu spręsti du labai sudėtingus uždavinius: pirma, konsoliduojant jau pasiektus spartaus ūkio augimo rezultatus, išplėsti teigiamų pokyčių visuomenėje mastą, kad jie apimtų įvairias socialines grupes bei regionus; ir antra, remti tokius ekonominės strategijos prioritetus, kurie leistų šalies ekonomikai sėkmingai konkuruoti bendroje Europos rinkoje.
Tik porą pavyzdžių: balandžio mėnesį Vyriausybė pasirinko spartų euro įvedimo kelią Lietuvoje, o po mėnesio jau prabilo, kad šią procedūrą reikėtų atidėti. Stambiam verslui ir bankams yra palankiau, kad euras būtų įvestas greičiau, o gyventojams ir smulkiam verslui geriau, jei šis procesas vyktų lėčiau, tad Vyriausybė ir neapsisprendžia, kokie yra jos prioritetai.
Antra istorija. Priešingai nei kitose naujose ES narėse, Vyriausybė vykdė griežtą taupymo politiką ir ilgą laiką nedidino atlyginimų biudžetinių įstaigų darbuotojams, teigdama, kad surenkama mažai mokesčių, o skolintis negalima, nes ES yra nustačiusi griežtus deficito reikalavimus. Socialinę sferą visai nuskurdinome.
Iš tiesų taupyti nereikėjo, nes mokesčių buvo mažai surenkama tik dėl valdininkų aplaidumo - farmacijos ir kitos užsienio atstovybės mokėjo mokesčius ne Lietuvai, kur dirbo, o užsienio šaliai. Beje, prokuratūra berods net nepradėjo tyrimo, kodėl taip įvyko ir kas kaltas.
Biudžeto deficito limito griežtai laikytis irgi nereikėjo, nes Europos Komisija suprasdama, kad naujoms narėms reikia pasirengti konkurencijai bendroje rinkoje ir padidinti atlyginimus, leido kurį laiką skolintis daugiau, t.y viršyti 3 proc. deficito limitą. Taigi taupėme ir negalvojome apie ateitį beveik mes vieni, tad ir atsidūrėme bendroje rinkoje tam nepasirengę.
Žinoma, tai nereiškia, kad paskolintus pinigus reikėjo paprasčiausiai pravalgyti, kaip padarė Lenkija. Vengrija, Slovėnija, Čekija daugiau investavo į socialinės sferos plėtrą, skatino darbo užmokesčio didėjimą privačiame sektoriuje, nes rengėsi konkuruoti ES rinkoje ne pigumu, o savo gebėjimais ir kokybe. Šių šalių jau negalima pavadinti pigios gamybos šalimis, nes jos tapo nauju ES inžinierinių produktų kūrimo centru.
Liūdniausia, kad, be skambių deklaracijų, ir opozicinės partijos nelabai ką nauja siūlo, iš esmės kalbama apie tai, kad jie viską padalins sąžiningiau ir kitaip. Ekonomikos teorija sako, kad jei visas dėmesys skiriamas tam, kaip teisingai padalyti uždirbtus pinigus, o ne tam, kaip juos uždirbti, ūkio plėtra sulėtėja. Šalies gyventojai jau spėjo įsitikinti, kad paprastai dalytojams su giminėmis ir atitenka didžiausia pyrago dalis.
Lietuva kažkada turėjusi puikias inžinierių rengimo tradicijas, vis dar vilioja investuotojus savo darbo jėgos pigumu, o ne kvalifikacija. Dauguma aukštųjų mokyklų dabar rengia neaiškaus verslo vadybininkus, todėl, sociologų duomenimis, net 65 proc. studentų nežino, ar dalykai, kurių jie mokosi, atitinka darbo rinkos poreikius. Nesuderinti ekonomikos ir švietimo politikos prioritetai jau tapo kliūtimi aukštos kvalifikacijos ir gerai mokamų darbo vietų atsiradimui.
Sakyčiau, net susiklostė grėsminga padėtis, nes Lietuva gali tapti pigi savotiška Europos atliekų perdirbimo ar nešvarių gamybų dislokacijos vieta. Bendra ES rinka skatina specializacijos didėjimą ir jeigu viena šalis pradeda vykdyti tam tikros rūšies gamybą, ten pradeda kurtis ir kitos panašaus pobūdžio įmonės. Klaipėdos gyventojai, besipriešinantys tokio pobūdžio statyboms, daugiau rūpinasi savo šalies ateitimi negu už tai atsakingi pareigūnai.
Šiuolaikinė ekonomika yra paslaugų ekonomika, Europos Sąjungos BVP struktūroje paslaugos sudaro 72 proc., o Lietuvos BVP beveik 10 proc. mažiau ir mes turime daug nepanaudotų rezervų. ES pasienio valstybės padėtis leidžia mums plėtoti kad ir logistikos verslą, juolab kad varinėdami automobilius iš Vakarų į Rytus gyventojai įgijo daug tinkamos patirties. Vyriausybė ir savivaldybės neturėtų skubėti sutikti su bet kokiais užsienio verslininkų pasiūlymais, o atsirinkti, kas yra kokybiška ir pelninga. Visiems pravartu prisiminti, kad dar prieš kokius penkerius metus buvo siūlymų nugriauti Druskininkų sanatorijas, nes jos yra neperspektyvios. Gerai, kad nespėta to padaryti, nes dabar akivaizdu, kad kurorto paslaugų reikšmė didėja, o tapus Lietuvai ES nare jo galimybės uždirbti tik auga.
O užsienio politika? Visuomenei ką tik pasiūlyta aptarti naują Lietuvos užsienio strategiją.
Jei Lietuva nori būti konkurencinga ekonominiu požiūriu, jai reikėtų daugiau bendrauti su pažangesnėmis už save šalimis, pavyzdžiui, su taip mūsų emigrantų mėgstama ir pagrindine Lietuvos prieškario partnere Didžiąja Britanija.
Praėjusių metų patirtis liudija, kad Lietuvos ūkis atsigavo daugiausia dėl to, kad bendraujant ir prekiaujant su Vakarų šalimis išmokome dirbti naujoviškai, pritaikėme naujas technologijas ir pan.
Naujoji užsienio politikos doktrina akcentuoja ryšius su Rytais, bet ten mes neturėsime galimybių įgyti daug naujų žinių, tai lėtins Lietuvos ūkio modernizavimo tempus. Ši politika veikiau atitinka Rusijos, kuri norėtų ilgiau išlaikyti įtaką kaimyninėse šalyse, interesus negu Lietuvos. Psichologiškai mūsų užsienio politikos kūrėjus suprasti galima, juk daug maloniau keliauti į Rytus ir jaustis ten daugiau žinančiu negu bendrauti su Vakarais, kur žinančių ir taip yra daug. Reikėtų įvertinti ir tai, kad dalis dabartinių politinių lyderių jaučiasi patogiai Maskvoje ar Peterburge, nes ten jaunystėje mokėsi.
Bet žvelgiant pragmatiškai reikia siekti glaudesnių ryšių su ES valstybėmis, kurios gali padėti modernizuoti ekonomiką ir pertvarkyti valdymą, tad provincialo kompleksai ir sentimentai neturėtų lemti šalies užsienio politikos prioritetų.
O santykiai su augančiomis Rytų ekonomikomis - Rusija ir Kinija, - ir taip bus viena pagrindinių ES užsienio politikos krypčių, nes jų ekonominė reikšmė pasaulyje auga.
Daug kalbame apie ekonomiką, bet nutarėte dalyvauti ir politikoje, rinkimuose į Europarlamentą. Kodėl?
Pavargau nuo mūsų politikų ir valdininkų verkšlenimų: Briuselis liepė, Briuselis sakė, nors paprasčiausiai tingi savarankiškai galvoti. Mano mokslinių darbų kryptis yra ekonominė politika, todėl suprantu problemas, sprendžiamas Europos Parlamente, o atlikti Lietuvos ekonomikos tyrimai leidžia įvertinti, kokia ES ekonominė politika atitiktų šalies interesus. Lietuvoje taip jau yra, jei nori ramiai gyventi, turi viską susitvarkyti pats.
Dalyvauti rinkimuose nutariau, nes manau, kad dabar, kai mums reikia įtvirtinti Lietuvos vardą bendroje Europoje, inteligentai turėtų tiesiogiai ir aktyviau dalyvauti sprendžiant šalies reikalus. Nesunku pastebėti, kad Lietuvos tarptautinis prestižas yra smukęs, stengiamasi apie mus sukurti nuomonę kaip apie kažkokius nevykėlius, rėksnius, pasikliaujančius burtininkų nuomonėmis ir be trenerio nesugebančius susitvarkyti savo reikalų.
Gaila tik, kad rinkimų įstatymas neleidžia man dalyvauti kaip nepriklausomai kandidatei, nors, pavyzdžiui, Estijoje tokia galimybė numatyta, o ir Europos Parlamente yra didelė nepriklausomų kandidatų frakcija.
Dalyvauju rinkimuose Liberalų ir centro sąjungos sąraše, nes jie buvo pakankamai liberalūs ir sutiko, kad aš turėčiau savarankišką poziciją. Jokių pinigų aš iš nieko negavau ir net nebandžiau rinkti, todėl mano jokių plakatų ar reklaminių laidų nebus. Ketinu atstovauti visiškai nepriklausomai nuomonei, besiremiančiai mano pačios atliktais tyrimais ir diskusijomis su gyventojais, kad svarbiausias Lietuvai dalykas yra sukurti ekonomines ir politines sąlygas, leidžiančias žmonėms našiai dirbti bei užsidirbti, ir greičiau sumažinti gyvenimo lygio atotrūkį tarp mūsų ir ES. Tada ir pensijos bus didelės, ir nusikalstamumas sumažės, ir jaunimui bus kur pasireikšti. Manau, kad sparti senų ir naujų narių ekonomikų konvergencija atitinka ir bendrus ES šalių interesus, todėl turėtų pavykti susitarti.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
